2017 m. sausio 13 d., penktadienis

O ką gi, dar nevėlu tai padaryti ....





"Menkinant Sausio 13-ąją naikinama Lietuvos valstybė"  prieš keturis metus rašė www.veidas.lt.

O argi kas nors iš esmės per tą laiką pasikeitė  ?

Geriausiu atveju šioje, kaip sakoma, vietoje nieko.

Žmonių protų drumstimas, pasityčiojimas iš Lietuvos nepriklausomybės, tęsiasi.

Štai prieš kurį laiką Laisvės premija buvo skirta provokatoriui ...

Na o 2016 metų Laisvės premijos buvo skirtos:

  • sovietiniam marksistinės etikos profesoriui .....
  • vermachto dezertyrui, CŽV darbuotojui ....

Galime neabejoti, kad  po kelių metų Laisvės premija bus skirta ir .....   Jos Kilnybei ....

Pažymėtina, kad Seimas balsavo sekančiai:

Na o šiais metais Sausio 13-tos proga dargi Seimo pirmininkas "pasipuošė" konservatorių skiriamuoju ženklu ... 

Galima manyti, kad  taip valstiečiai norėjo įsiteikti konservatoriams, kad jie baigtų juos terorizuoti su tomis pažymomis ....

Betgi negi valstiečiai nesuvokė, kad, mažų mažiausia,  tai kone  tas pats, kaip  kiekvienam ikimokyklinukui vietoje tautinio kostiumo padovanoti  po   foto nuotrauką


raudonuose rėmuose  .....


O ką gi, dar nevėlu tai padaryti....

-----------------


Menkinant Sausio 13-ąją naikinama Lietuvos valstybė

www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2013-01-16
Nereikia stebėtis, kad su Lietuvos valstybe kovoja jos priešai, – stebėtis reikia savais pi-liečiais, kuriems nieko nebereiškia tautos laisvės kovos ir jose kritusių aukų atminimas.

Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13-ąją, didžiausias Lietuvoje prekybos tinklas ir viena didesnių pakaunės mėsinių surengė akciją: dešroms, pažymėtoms „tarybiniu“ prekės ženklu, – nuolaidos.

Dvi už vienos kainą: švęskit, lietuviai, pergalės prieš sovietinius okupantus dieną su sovietinėmis dešromis – jos tokios skanios, visai kaip sovietinė okupacija.

Nors sovietmečiu tokios kokybės dešrų, kaip laisvoje Lietuvoje gaminamos „tarybinės“, parduotuvėse paprasčiausiai nebūdavo.

Primenu šitai tyčia, nes iš kaimyno studento nuoširdaus klausimo: “Ar tarybiniais laikais būdavo geros dešros?” supratau, kad užaugo karta, kuri paprasčiausiai nežino, kas buvo sovietmetis.

Nemažai daliai jų tai visiška terra incognita, kurios įvaizdis neretai formuojamas štai tokių „tarybiniu“ prekės ženklu pažymėtų gaminių, kurie su sovietmečiu turi tiek pat bendra, kiek prarūgusiais autais dvokiantys kerziniai sovietinių okupantų “čebatai” su Lietuvos karių apavu.

Prieš kelerius metus dar būčiau pagalvojęs, kad ši prekybininkų ir dešrininkų akcija – tai sąmoninga, jų verslo partnerių Rusijoje padiktuota patyčia iš Sausio 13-osios ir Lietuvos laisvės.

Informacinė provokacija, siekiant patikrinti, kiek Lietuvos visuomenė jau subrendusi šliaužiančiai reokupacijai, kuomet žmonės tampa abejingi viešai patyčiai iš pačių svarbiausių nepriklausomos valstybės simbolių – aukų, sudėtų laisvės kovose.

Vis dėlto skaitydamas sumišusių prekybininkų ir dešrininkų pasiteisinimus pagalvojau, kad yra dar blogiau, nei atrodo: greičiausiai, kokia 98,9 proc. tikimybe, jokios iš anksto planuotos informacinės provokacijos nebuvo.

Tiesiog planines sekmadienio nuolaidų akcijas prekybos tinkle dėliojo kažkokie naujai iškepti vadybininkai ar vadybininkės, kuriems gyvenime svarbiausia – ką į žmonas pasirinks Radžis, o ne kažkokios Sausio 13-osios lietuvių laisvės kovos su sovietų okupantais.

Jų varganos galvelės niekaip nesugeba susieti prekės ženklo su užrašu „tarybinis“ ir Sausio 13-osios, juo labiau – suvokti, kad šiuodu tarpusavyje ne tik nedera, bet ir yra vienas kitam visiškai priešiški.

Mintis, kad jei ne Sausio 13-oji, tai jie nei tokios kokybės dešrą valgytų, nei tokiame tviskančiame prekybos tinkle dirbtų, nei Radžio žmonos paieškas per komercinę televiziją stebėtų, tokiose galvelės apskritai gimti negali.

Tuo pat metu, kai prekybininkai reklamavo „tarybinių“ dešrų akciją per Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų organizacijos kreipėsi į prokurorus ir Teisingumo ministeriją, prašydamos apginti jas nuo nesiliaujančio Algirdo Paleckio ir jo „frontovikų“ šmeižto, esą 1991-ųjų sausio įvykių dienomis „savi šaudė į savus“, tad tomis dienomis žuvusieji laisvės kovotojai krito ne nuo sovietų KGB ir kariuomenės dalinių rankos.

Sugretinus šiuos du faktus kilo mintis: o kas dorą Lietuvos pilietį labiau žeidžia: įvairių paleckiokų, ivanovų, burokevičių su jermalavičiais beigi kitokių sovietinių liekanų šmeižtai ar štai toks jaunosios verslo kartos atstovų abejingumas svarbiausiai atkurtosios Lietuvos valstybės dienai?

 Pirmu atveju viskas aišku: tiek A.Paleckis, tiek jo „frontovikai“ – tai sąmoningi priešai, nebe pirmi metai kovojantys su laisva Lietuvos valstybe: vieni dėl kvailumo, kiti dėl nepatenkintų ambicijų, treti dėl revanšistinės mąstysenos, o kai kurie – tiesiog už pinigus.

Nieko kita iš priešų ir negalima tikėtis, sunerimti reikėtų, jeigu jie imtų elgtis kitaip.

Bet kaip vertinti prekybininkų ir dešrininkų elgesį, jų visišką abejingumą tiems, kurių dėka jie ir sugebėjo tapti tuo, kuo šiandieną yra, – laisvos Lietuvos verslo elitu?
                                                                             
Gerai, kad jie nors paskutinę dieną, kilus masiniam visuomenės pasipiktinimui socialiniuose tinkluose, susiprato bent jau atsiprašyti ir pažadėti, kad daugiau tokių įžeidžiančių poelgių stengsis išvengti (nors pačios akcijos neatšaukė, neva nebeįmanoma).

Kur garantija, kad ateityje neatsiras kitokių, bet savo esme tapačių „grynai verslo“ akcijų?
Tarkime, nuolaida už pasivažinėjimą geležinkeliais rugpjūčio 23-iąją ar koks kitas akibrokštas?
Juk, tiesą sakant, jei ne visi, tai bent jau dalis tokių akibrokštų gimsta ne iš piktos valios, bet iš paprasčiausio nežinojimo (šitai, žinia, neliečia dešrininkų, kurie dėl „tarybinio“ prekės ženklo kritikuojami ir smerkiami nebe pirmus metus, tad puikiai supranta, ką daro) ar nesuvokimo.                                                                            
Taip pat iš įsitikinimo, kad nieko už tai jiems nebus – nei finansinių sankcijų, nei boikoto iš pirkėjų pusės.

 Na, patriukšmaus žiniasklaida, socialiniai tinklai – žiū, dar ir naudos bus, nes prekės ženklas dar kartą ir plačiai bus paminėtas.

Štai šis nemažos visuomenės dalies, ypač jaunimo, kuriam Sausio 13-oji – tai tik keli dokumentiniai filmai ar nelabai įdomios, nes pernelyg rimtos, prisiminimų knygos, kurias tenka perskaityti, nes mokytojai liepė, abejingumas ir yra pats didžiausias pavojus Lietuvos valstybei.

 Nes dabartinė Lietuvos Respublika gimė ne Kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta apie jos atkūrimą, o Sausio 13-ąją, kai ji buvo tautos apginta ir kai Nepriklausomybės Aktas buvo sutvirtintas už savo valstybę gyvybes atidavusių piliečių krauju.

Kai svarbiausia valstybės diena jos piliečiams nebekelia jokių emocijų, tai reiškia, kad jiems emocijų nebekelia ir pati Lietuvos valstybė.    


Valstybė, kuriai jos piliečiai tampa abejingi, miršta.

Kartais per pakasynas kramsnojant ta proga atpigintą dešrą.



 Lietuvos Sąjūdis




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą