Praėjusią savaitę Lietuva leido sau įsigyti dar
vieną brangų pirkinį.
Valstybė koncernui „Gazprom“ už įmonių „Lietuvos dujos“ ir
„Amber Grid“ akcijas sumokėjo 417 mln. litų.
Keliomis dienomis anksčiau valstybė dalį šių įmonių ir LESTO
akcijų už beveik 509 mln. litų išpirko iš Vokietijos koncerno „E.ON Ruhrgas
International“.
Teisybes dėlei reikia pažymėti, kad Lietuva nevedė jokių
derybų su „Gazprom“ dėl akcijų pirkimo.
Jį automatiškai padiktavo sandoris su vokiečiais.
Koncentraciją vykdantis subjektas „Lietuvos energija“
privalo supirkti akcijas iš visų akcininkų, pageidaujančių atsisakyti šio turto
už kainą, kuri apskaičiuojama remiantis biržos taisyklėmis, įtakojant sandoriui
su „E.ON Ruhrgas International“ (abi įmonės kotiruojamos biržoje).
Akcijų kaina – tikrai
patraukli, todėl rusai su malonumu pasinaudojo šia unikalia proga.
Kitaip tariant, mūsų valstybė išstūmė iš energetikos rinkos
didžiausią Vokietijos energetikos koncerną ir sudarė puikią galimybę Rusijai
pasipelnyti iš Lietuvos.
Tam išleistas beveik milijardas litų.
Apmaudu konstatuoti,
kad neracionali investicija Lietuvai nepadės spręsti nei geopolitinių, nei
makroekonominių, nei energetinio valstybės saugumo problemų.
Atvirkščiai – tik
pagilins izoliaciją ir apsunkins derybines pozicijas.
Pasigirdo kalbų, esą
atsisakiusi santykių su Vokietijos ir Rusijos kapitalu, Lietuva pagerins
santykius su šiomis valstybėmis.
Tai – nonsensas.
Taisyklė paprasta: arba turi bendrų reikalų ir dalyvauji
versle, arba izoliuoji save, tampi niekam neįdomus, prarandi sąjungininkus ir
partnerius. Tai ypač jautru ilgalaikėse energetikos ir politikos dėlionėse.
Akivaizdu, kad Lietuva, energetikos sektoriuje nukirtusi
saitus su Vokietija, mažina savo geopolitinį svorį.
Tampame uždara, pažeidžiama
ir mažiau saugia valstybe.
Supirkusi akcijas iš „Gazprom“ Lietuva taip pat netampa
saugesnė.
Rusijos koncernui atrišamos rankos prieš mūsų šalį nukreiptiems
veiksmams, kurie iki šiol galėjo tiesiogiai pakenkti ir „Gazprom“ investicijoms
įmonėse „Lietuvos dujos“ ir „Amber Grid“.
Dabar šio, kad ir mažo, saugiklio
neliko.
Racionaliu tokio sprendimo pavadinti negalima, o kiekvienas
neracionalus žingsnis kainuoja.
Kaina yra aiški –
beveik 1 mlrd. litų, už kurį nebuvo sukurta jokios naujos infrastruktūros.
Tai neatneš jokios
naujos pridėtinės vertės. Kas gi apmokės šią sąskaitą? Tėra du būdai, abu
nemalonūs šalies gyventojams.
Pirmasis kelias –
pinigus susigrąžinti tiesiai iš vartotojų kišenės. Energetiką užvaldęs
valstybinis monopolininkas „Lietuvos energija savo paslaugas teikia išimtinai
vidaus rinkai.
Tikėtina, kad bus bandoma sukurti naują metodiką (pavyzdžiui,
įvesti VIAP mokestį Nr. 2 šilumai, elektrai ir/arba dujoms) ir milijardą per
aukštesnius energijos tarifus atsiimti tiesiai iš vartotojų.
Šiandien veikianti norminė bazė nenumato galimybės įmonių
įsigijimo finansuoti per tarifą.
Tačiau niekas
nenustebs, jei bus priimtas įstatymas apie „strateginius tikslus
energetikoje“, kuris įtvirtins, kad „Lietuvos energijai“ įstatymai negalioja.
Tai daug kartų matėme praktikoje, užtenka prisiminti
„Williams“, „LEO“ ir Visagino atominės jėgainės projektų istorijas.
Kito būdo
susigrąžinti milijardą, išleisto akcijoms įmonių, kurių veikla ir kainodara yra
reguliuojama VKEKK komisijos, paprasčiausiai nėra.
Kitu atveju valstybė patirs nuostolius.
Tai reiškia, kad
nukentės tie patys vartotojai, šiuo atveju – netiesiogiai.
Nemažiau svarbus
klausimas šioje istorijoje: kodėl milžiniškos lėšos investuojamos į gamtinių
dujų, kurių vartojimas ir poreikis kasmet mažėja, infrastruktūrą?
Tai prieštarauja oficialiai strateginei valstybės krypčiai –
atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai ir energetinės nepriklausomybės
didinimui.
Virš 3 mlrd. litų bus atriekta SGD terminalui, kuris
apsunkins biokuro diegimo projektus ir taps papildoma finansine našta šilumos
ir dujų vartotojams.
Nuo 2015 metų sausio 1 dienos dujų perdavimo mokestis,
skirtas finansuoti terminalo išlaikymą, yra didinamas papildomais 240 mln. litų
per metus.
Milijardinės
investicijos į dujų infrastruktūrą žada liūdną scenarijų šilumos ir dujų
vartotojams.
Jei valstybė nutars likti dujine ir atsisakys 2,5 karto
pigesnio lietuviško biokuro plėtros didžiuosiuose miestuose, šilumos tarifai
nemažės.
Jeigu valstybė atvers kelią biokuro vartojimui, brangi
dujinė infrastruktūra, į kurią ką tik investuoti milijardai, bus naudojama
neracionaliai ir augins dujų kainą pramonei bei gyventojams.
Tuo pat metu mūsų kaimynai, tarp jų – ir Latvija, nemato prasmės
investuoti į dujų įmonių akcijas.
Logiška, nes čia, kaip ir Lietuvoje, gamtinių dujų poreikis
kasmet mažėja, o dujų tiekimas yra valstybės reguliuojamas neatsižvelgiant į
įmonių nuosavybės formą.
Valstybei nebūtinas
įmonių akcijų valdymas norint sėkmingai reguliuoti jų veiklą.
Šiuo požiūriu visiškai pritariu profesoriui Vidmantui
Jankauskui.
Andrius
Janukonis
************************************************************************************
P.s.
Kas taip, tai taip,
viskas teisinga.
Betgi yra ir nuomonė, kuri, kaip sakoma, ne iš piršto laužta, o išplaukia iš sisteminio ir kompleksiško visos aibės faktų vertinimo, kad DUJŲ
SEKTORIAUS PERTVARKA VYKSTA PAGAL KREMLIAUS SCENARIJŲ, kaip parama jo valdomoms
politinėms struktūroms.
Rusija atitraukia iš Lietuvos tiesiogiai matomą ir, kaip
sakoma, akis badantį rusišką
kapitalą.
Iš Lietuvos išstumiamas Vokietijos, Prancūzijos, D. Britanijos kapitalas.
O rusiškas kapitalas Lietuvos nepaliks, tiktai ateis
užsimaskavęs per kitų šalių firmas.
Sąmokslo teorija ??
Betgi terminą „sąmokslo teorija“ paleido į apyvartą ir eksploatuoja kaip savo
veiklos priedangą kaip tik Kremliaus
valdomos politinės struktūros...............