1847 metai.
Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla.
Visos senosios Europos jėgos susivienijo į šventą medžioklę prieš šią šmėklą: .......
2016 metai.
Šmėkla vėl klaidžioja, jau po pasaulį.
Bedvasė kosmopolitizmo, ištvirkusio liberazmo šmėkla ....
**************************************************************
K. Marksas ir F. Engelsas
Komunistų Partijos manifestas
Parašyta:
Karla Marksas & Frydrichas Engelsas 1847- sausio
1848.
Išleidimas: K. Markas, F. Engelsas, vokiečių kalba, su
Komunistų Partijos manifestas, 1848 m pavadinimo.
Šis
leidimas: Marxists.org, 2013.
Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla. Visos
senosios Europos jėgos susivienijo į šventą medžioklę prieš
šią šmėklą: popiežius ir caras, Meternichas ir Gizo, prancūzų
radikalai ir vokiečių policininkai.
Kur toji opozicinė partija, kurios jos priešininkai, esantieji valdžioje,
nebūtų apšaukę komunistine? Kur toji opozicinė partija,
kuri savo ruožtu nebūtų metusi smerkiančio kaltinimo komunizmu
tiek pažangesniesiems opozicijos atstovams, tiek ir savo reakciniams priešininkams?
Dvi išvados seka iš to fakto.
Komunizmą jau visos Europos galybės pripažįsta jėga.
Jau pats metas komunistams atvirai išdėstyti visam pasauliui savo pažiūras,
savo tikslus, savo siekimus ir pasakoms apie komunizmo šmėklą priešpastatyti
pačios partijos manifestą.
Tuo tikslu susirinko Londone įvairiausių tautybių komunistai
ir sudarė šį „Manifestą", skelbiamą anglų,
prancūzų, vokiečių, italų, flamandų ir danų
kalbomis.
I
BURŽUA IR PROLETARAI[1]
Visų ligšiolinių visuomenių istorija[2] buvo klasių kovos
istorija.
Laisvasis ir vergas, patricijus ir plebėjas, dvarininkas ir baudžiauninkas,
cecho meistras[3] ir pameistrys, žodžiu, engėjas ir engiamasis buvo amžiname
antagonizme vienas antram, kovojo nenutrūkstamą, čia paslėptą,
čia atvirą kovą, kuri visada baigdavosi revoliuciniu viso
visuomeninio pastato pertvarkymu arba bendru kovojančių klasių
žlugimu.
Ankstyvesnėse istorinėse epochose beveik visur randame visišką
visuomenės susiskirstymą į įvairius luomus,— ištisus
skirtingų visuomeninių padėčių laiptus. Senovės
Romoje matome patricijus, raitelius, plebėjus, vergus; viduramžiais —
feodalinius valdovus, vasalus, cechų meistrus, pameistrius, baudžiauninkus,
be to, beveik kiekvienoje šitų klasių — dar atskiras gradacijas.
Iš žlugusios feodalinės visuomenės gelmių iškilusi šiuolaikinė
buržuazinė visuomenė nepanaikino klasių priešingumų. Ji
tik pastatė naujas klases, naujas engimo sąlygas ir naujas kovos
formas į senųjų vietą.
Tačiau mūsų epocha, buržuazijos epocha, pasižymi tuo, kad ji
supaprastino klasių priešingumus: visuomenė vis labiau ir labiau
skyla į dvi dideles priešiškas stovyklas, į dvi dideles, viena prieš
antrą stovinčias klases - Buržuaziją ir proletariatą. Iš
viduramžių baudžiauninkų kilo laisvieji pirmųjų miestų
gyventojai; iš šito miestiečių luomo išsivystė pirmieji buržuazijos
elementai. Amerikos ir jūrų kelio aplink Afriką atradimas sukūrė
naują veikimo dirvą kylančiai buržuazijai. Ostindijos ir Kinijos
rinkos, Amerikos kolonizavimas, mainai su kolonijomis, mainų priemonių
ir iš viso prekių padaugėjimas suteikė prekybai, laivininkystei,
pramonei anksčiau dar nematytą postūmi ir tuo būdu smarkiai
paspartino revoliucinio elemento vystymąsi yrančioje feodalinėje
visuomenėje. Buvusioji feodalinė, arba cechinė, pramonės
organizacija jau nebegalėjo patenkinti paklausos, kuri didėjo drauge
su naujomis rinkomis. Jos vietą užėmė manufaktūra. Cechų
meistrus išstūmė pramonės vidurinis luomas; darbo pasidalijimas
tarp įvairių korporacijų išnyko, užleisdamas vietą darbo
pasidalijimui atskiros dirbtuvės viduje. Bet rinkos vis augo, paklausa vis
kilo. Ir manufaktūra jau nebegalėjo jos patenkinti. Tuomet garas ir mašina
padarė revoliuciją pramonėje. Manufaktūros vietą užėmė
šiuolaikinė stambioji pramonė, į pramonės vidurinio luomo
vietą stojo pramonininkai milijonieriai, ištisų pramonės armijų
vadovai, šiuolaikiniai buržua.
Stambioji pramonė sukūrė pasaulinę rinką, kurią
parengė Amerikos atradimas. Pasaulinė rinka sukėlė milžinišką
prekybos, laivininkystės ir sausumos susisiekimo priemonių, išsivystymą.
Tatai savo ruožtu paveikė pramonės išsiplėtimą, ir,
beaugant pramonei, prekybai, laivininkystei, geležinkeliams, vystėsi buržuazija,
didindama savo kapitalą ir nustelbdama visas iš viduramžių paveldėtas
klases.
Taigi matome, jog šiuolaikinė buržuazija pati yra ilgo vystymosi
proceso, visos eilės gamybos ir mainų būdo perversmų
padarinys.
Kiekvieną iš šių buržuazijos išsivystymo pakopų lydėjo
atitinkama politinė pažanga. Buvusi engiamasis luomas feodalams valdant,
ginkluota ir savarankiškai besivaldanti asociacija komunoje[4], vienur —
nepriklausoma miestiečių respublika, kitur — trečiasis,
mokestinis monarchijos luomas, vėliau, manufaktūros laikais —
bajorijos atsvara luominėje arba absoliutinėje monarchijoje ir
svarbiausiasis didžiųjų monarchijų pagrindas iš viso, pagaliau,
susikūrus stambiajai pramonei ir pasaulinei rinkai, buržuazija išsikovojo
išimtini politinį viešpatavimą šiuolaikinėje atstovaujamojoje
valstybėje.
Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs
bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus.
Buržuazija istorijoje suvaidino nepaprastai revoliucini vaidmenį.
Buržuazija visur, kur tik ji pasiekė valdžią, sunaikino visus
feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Margus feodalinius pančius,
kurie rišo žmogų prie jo „prigimtinių viešpačių“, ji
negailestingai sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio,
kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą".
Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį
religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško
sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja
verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė
vieną beširdę prekybos laisvę. Žodžiu, religinėmis ir
politinėmis iliuzijomis pridengtą išnaudojimą ji pakeitė
atviru, begėdišku, tiesioginiu, sausu išnaudojimu.
Buržuazija nuplėšė šventumo aureolę nuo visų veiklos rūšių,
kurios ligi tol buvo laikomos garbingomis ir j kurias buvo žiūrima su
pamaldžiu virpesiu. Gydytoją, teisininką, kunigą, poetą,
mokslo vyrą ji pavertė savo apmokamais samdomaisiais darbuotojais.
Buržuazija nuplėšė nuo šeimos santykių jaudinanti
sentimentalų šydą ir padarė juos grynai piniginiais santykiais.
Buržuazija parodė, kad brutalus jėgos pasireiškimas viduramžiais,
kuris taip žavi reakcionierius, buvo natūraliai papildomas tinginyste ir
nerangumu. Ji pirmoji parodė, ką gali pasiekti žmonių veiklumas.
Ji sukūrė meno stebuklus, bet visai kitokios rūšies, negu Egipto
piramidės, Romos vandentiekiai ir gotiškosios katedros; ji atliko visai
kitokius žygius, negu tautų kilnojimasis ir kryžiaus karai. Buržuazija
negali egzistuoti, tolydžio nedarydama gamybos įrankių perversmų,
vadinasi, nerevoliucindama gamybinių santykių, o kartu ir visų
visuomeninių santykių. Priešingai, pirmoji visu ankstesniųjų
pramoninių klasių gyvavimo sąlyga buvo išsaugoti nepakeistą
senąjį gamybos būdą. Nuolatiniai gamybos perversmai. nenutrūkstamas
visų visuomeninių santykių sukrėtimas, amžinas netikrumas
ir judėjimas skiria buržuazijos epochą nuo visų kitų. Visi
nusistovėję, aprūdiję santykiai su juos lydinčiomis amžių
pašventintomis sąvokomis ir pažiūromis— suardomi, visi naujai
atsirandantys santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas
luomiška ir sustingę, išnyksta, visa kas šventa, išniekinama, ir žmones
pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo padėtį,
į savo savitarpio santykius.
Reikalas nuolat plėsti savo gaminių pardavimą veja buržuaziją
po visą žemės rutulį. Visur ji turi įsišaknyti, visur
įsikurti, visur užmegzti ryšius.
Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino Visų
šalių gamybą ir vartojimą Didžiai reakcionierių širdgėlai
ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą.
Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis
toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas
darosi gyvybinis visu civilizuotų nacijų klausimas.— šakos, kurios
perdirbinėja jau nebe vietinę žaliava, o iš tolimiausiu žemės
rutulio sričių atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai
vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų,
tėvyniniais gaminiais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kuriems
patenkinti reikalingi tolimiausių šalių ir įvairiausio klimato
gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai
pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų
ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė.
Tai vienodai liečia tiek materialinę, tiek ir dvasinę gamybą.
Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu.
Nacionalinis vienpusiškumas ir ribotumas vis labiau ir labiau darosi negalimas,
ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų
susikuria viena pasaulinė literatūra.
Sparčiai tobulindama visus gamybos įrankius ir be galo lengvindama
susisiekimą, buržuazija įtraukia į civilizaciją visas, net
barbariškiausias nacijas. Pigios jos prekių kainos — štai ta sunkioji
artilerija, kuria ji griauna visas kinų sienas ir priverčia
kapituliuoti atkakliausią barbarų neapykantą svetimšaliams.
Grasindama pražūtimi, ji verčia visas nacijas priimti buržuazinį
gamybos būdą, ji verčia jas įsivesti vadinamąją
civilizaciją, t. y. tapti buržua. Žodžiu, ji kuriasi pasaulį pagal
savo pačios paveikslą ir panašumą.
Buržuazija pajungė kaimą miesto viešpatavimui. Ji sukūrė
milžiniškus miestus, žymiai padidino miesto gyventojų skaičių,
palyginti su kaimo gyventojų skaičiumi, ir tuo būdu žymią
gyventojų dalį išplėšė iš kaimo gyvenimo idiotizmo. Kaip
buržuazija padarė kaimą priklausomą nuo miesto, taip barbariškas
ir pusiau barbariškas šalis ji padarė priklausomas nuo civilizuotų
šalių, valstiečių tautas — priklausomas nuo buržuazinių
tautų, Rytus — nuo Vakarų.
Buržuazija vis labiau ir labiau naikina gamybos priemonių, nuosavybės
ir gyventojų išsiskaidymą. Ji sutankino gyventojus, centralizavo
gamybos priemones, sukoncentravo nuosavybę nedaugelio rankose. To būtina
pasekmė buvo politinė centralizacija. Nepriklausomos, beveik tik sąjungos
santykių tesiejamos sritys su skirtingais interesais, įstatymais,
vyriausybėmis ir muitais buvo sujungtos į vieną naciją su
viena vyriausybe, su vienais įstatymais, su vienu nacionaliniu klasiniu
interesu, su viena muitų siena Buržuazija per nepilną savo klasinio
viešpatavimo šimtmetį sukūrė gausiasnias ir didingesnes
gamybines jėgas, negu visos ankstyvesnės kartos, drauge paimtos.
Gamtos jėgų pajungimas, mašininė gamyba, chemijos pritaikymas
pramonei ir žemdirbystei, upių pritaikymas laivininkystei, ištisos, lyg iš
žemių išaugusios, gyventojų masės. Kuris ankstyvesnis amžius
galėjo spėti, kad visuomeninio darbo gelmėse glūdi tokios
gamybinės jėgos!
Taigi matėme, kad gamybos ir mainų priemonės, kurių
pagrindu susikūrė buržuazija, buvo sukurtos feodalinėje visuomenėje.
Tam tikroje šių gamybos ir mainų priemonių išsivystymo pakopoje
tie santykiai, kuriems esant vyko feodalinės visuomenės gamyba ir
mainai, feodalinė žemdirbystės ir pramonės organizacija, žodžiu,
feodaliniai nuosavybės santykiai, jau nebeatitiko išsivysčiusių
gamybinių jėgų. Jie stabdė gamybą, užuot ją vyste.
Jie virto jos pančiais. Juos būtinai reikėjo sudaužyti, ir jie
buvo sudaužyti.
Jų vietą užėmė laisvoji konkurencija su ją
atitinkančia visuomenine ir politine santvarka, su ekonominiu ir politiniu
buržuazijos klasės viešpatavimu.
Mūsų akyse vyksta panašus judėjimas. Šiuolaikinė buržuazinė
visuomenė su savo buržuaziniais gamybos ir mainų santykiais, buržuaziniais
nuosavybės santykiais, lyg burte išbūrusi tokias galingas gamybos ir
mainų priemones, panaši į burtininką, kuris nebeįstengia
suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų.
Jau keli dešimtmečiai, kai pramonės ir prekybos istorija tėra
tik istorija šiuolaikinių gamybinių jėgų kovos prieš šiuolaikinius
gamybinius santykius, prieš tuos nuosavybės santykius, kurie yra buržuazijos
egzistavimo ir Jos viešpatavimo sąlyga. Užtenka paminėti prekybos
krizes, kurios, periodiškai pasikartodamos, vis grėsmingiau kelią
pavojų buržuazinės visuomenės gyvavimui. Prekybos krizių
metu kaskart sunaikinama žymi dalis ne tiktai pagamintų gaminių, bet
ir jau sukurtu gamybinių jėgų. Krizių metu ima siausti
visuomeninė epidemija, kuri visose ankstesnėse epochose būtų
atrodžiusi nesąmonė,- per produkcijos epidemija. Visuomenė netikėtai
pasijunta esanti atblokšta atgal į staiga atsiradusią barbarystės
būklę, tartum badas, visuotinis naikinamasis karas butu atėmę
iš jos visus pragyvenimo reikmenis; atrodo, jog pramonė, prekyba
sunaikintos,— ir kodėl? Todėl, kad visuomenė turi per daug
civilizacijos, per daug pragyvenimo reikmenų, per daug pramonės, per
daug prekybos. Jos žinioje esančios gamybinės jėgos nebetarnauja
buržuaziniams nuosavybės santykiams išsivystyti; priešingai, tos jėgos
esamiems santykiams pasidarė pernelyg didelės, buržuaziniai santykiai
stabdo jų išsivystymą; ir kada gamybinės jėgos pradeda
įveikti šias kliūtis, jos sukelia netvarką visoje buržuazinėje
visuomenėje, sudaro pavojų buržuazinės nuosavybės
egzistavimui. Buržuaziniai santykiai pasidarė per ankšti, kad galėtu
sutalpinti visus jų sukurtus turtus — Kaip buržuazija nugali krizes? IŠ
Vienos pusės priverstinai sunaikindama ištisas mases gamybinių jėgų.
iš antros pusės, užkariaudama naujas rinkas ir geriau panaudodama savąsias.
Tad kaip? Taip, kad ji parengia dar visapusiškesnes ir dar labiau naikinančias
krizes ir sumažina priešveikos priemones prieš krizes.
Ginklas kuriuo buržuazija nuvertė feodalizmą, dabar atsigręžia
prieš pačią buržuaziją.
Tačiau buržuazija ne tik nusikalė ginklą, kuris jai neša
mirtį: ii pagimdė ir žmones, kurie ta ginklą nukreips prieš ją—
šiuolaikinius darbininkus, proletarus.
Tuo pačiu mastu, kaip vystosi buržuazija, t. y. kapitalas, vystosi ir
proletariatas, klasė šiuolaikiniu darbininkų, kurie tik tuomet tegali
gyventi, kai randa darbo, o jie gali rasti tik tol, kol jų darbas didina
kapitalą. Šie darbininkai, kurie priversti pardavinėti save pavienečiui,
yra tokia pat prekė, kaip ir kiekviena kitas prekybos objektas, todėl
juos lygiai taip pat liečia visi konkurencijos atsitiktinumai, visi rinkos
svyravimai.
Besiplečiant mašinų panaudojimui ir darbo pasidalijimui, proletarų
darbas neteko bet kokio savarankiško pobūdžio, o drauge ir bet kokio
patrauklumo darbininkui. Darbininkas tampa paprastu mašinos priedėliu, iš
jo tereikalaujama tik paprasčiausių, vienodžiausių ir
lengviausiai išmokstamų veiksmų. Todėl darbininko išlaikymo išlaidos
apsiriboja beveik tik tais pragyvenimo reikmenimis, kurie reikalingi jam išlaikyti
ir jo giminei toliau tęsti. Tačiau bet kurios prekės, taigi ir
darbo[5], kaina yra lygi jos gamybos kaštams. Todėl, didėjant darbo
nepatrauklumui, kartu mažėja ir darbo užmokestis. Dar daugiau: didėjant
mašinų panaudojimui ir darbo pasidalijimui, didėja ir darbo kiekis,
ar tai padidinant darbo valandų skaičių, ar tai padidinant darbo
kiekį, kurį reikalaujama atlikti per tam tikrą laiko tarpą,
ar pagreitinant mašinų veikimą ir t. t.
Šiuolaikinė pramonė patriarchalinio meistro dirbtuvėlę
pavertė stambiu pramoninio kapitalisto fabriku. Į fabriką sugrūstos
darbininkų masės organizuojamos kareiviškai. Kaip eiliniai pramonės
kareiviai, jie atiduodami ištisos puskarininkių ir karininkų
hierarchijos priežiūrai. Jie yra ne tik buržuazijos klasės, buržuazinės
valstybės vergai, jie kasdien ir kas valandą yra pavergti mašinos,
prižiūrėtojo ir visų pirma paties atskiro buržua fabrikanto. Ši
despotija yra tuo smulkmeniškesnė, nekenčiamesnė, tuo labiau
pykdo, kuo atviriau jos tikslu yra skelbiamas pasipelnymas.
Kuo mažiau rankų darbas tereikalauja įgudimo ir jėgos, t. y.
kuo labiau vystosi šiuolaikinė pramonė, tuo daugiau vyrų darbą
išstumia moterų ir vaikų darbas. Darbininkų klasės atžvilgiu
lyties ir amžiaus skirtumai netenka bet kurios visuomeninės reikšmės.
Teegzistuoja tik darbo instrumentai, reikalaujantys įvairių išlaidų
priklausomai nuo amžiaus ir lyties.
Kai tik fabrikantas baigia darbininką išnaudoti ir darbininkas gauna
pagaliau savo darbo užmokestį grynais pinigais, jį užpuola kitos buržuazijos
dalys — namų savininkas, krautuvininkas, lupikautojas ir t. t. Vidurinio
luomo žemesnieji sluoksniai: smulkieji pramonininkai, smulkieji pirkliai ir
rentininkai, amatininkai ir valstiečiai—visos šios klasės smunka
į proletariato
gretas, iš dalies dėl to, kad jų mažo kapitalo nepakanka
stambiosios pramonės įmonėms ir jis neišlaiko konkurencijos su
stambiaisiais kapitalistais, iš dalies dėl to, kad, įvedus naujus
gamybos būdus, jų profesinis meistriškumas netenka vertės. Taip
proletariatas pasipildo iš visų gyventojų klasių.
Proletariatas pereina įvairias išsivystymo pakopas. Jo kova prieš buržuazija
prasideda, vos tik jam atsiradus.
Iš pradžių kovoja atskiri darbininkai, vėliau vieno fabriko
darbininkai, vėliau vienos darbo šakos darbininkai kai vienoje prieš
atskirą buržua, kuris juos tiesiogiai išnaudoja Darbininkai kreipia savo
smūgius ne tik prieš buržuazinius gamybinius santykius, bet ir prieš pačius
gamybos įrankius; jie naikina užsienines konkuruojančias prekes, daužo
mašinas, padeginėja fabrikus, mėgina jėga atstatyti prarastąją
viduramžių darbininko padėtį.
Šioje išsivystymo pakopoje darbininkai sudaro išsisklaidžiusią po
visą šalį ir konkurencijos suskaldytą masę. Darbininkų
masių susibūrimas kol kas dar nėra jų pačių
susivienijimo padarinys, bet lik buržuazijos susivienijimo padarinys, nes buržuazija
savo politiniams tikslams pasiekti turi, ir kol kas dar gali, išjudinti visą
proletariatą. Taigi šioje pakopoje proletarai kovoja ne su savo priešais,
bet su savo priešų priešais — absoliutinės monarchijos liekanomis,
žemvaldžiais, nepramoniniais buržua, smulkiaisiais buržua. Tuo būdu
visas istorinis judėjimas sukoncentruojamas buržuazijos rankose; kiekviena
šiomis sąlygomis pasiekta pergalė yra buržuazijos pergalė.
Tačiau, pramonei besivystant, ne tiktai proletariato skaičius didėja;
jis suburiamas į dideles mases, jo jėga auga, ir jis ją vis
labiau jaučia. Proletariato interesai ir gyvenimo sąlygos vis labiau išsilygina,
mašinoms vis labiau nudilinant skirtumus tarp atskirų darbo rūšių
ir beveik visur numušant darbo užmokestį iki vienodai žemo lygio. Dėl
didėjančios buržua savitarpio konkurencijos ir iš jos kylančių
prekybos krizių darbininkų darbo užmokestis darosi vis labiau
nepastovus; vis sparčiau besivystąs, nepaliaujamas mašinų tobulėjimas
proletarų gyvenimo padėtį daro vis mažiau užtikrintą;
susirėmimai tarp atskiro darbininko ir atskiro buržua vis daugiau įgauna
dviejų klasių susirėmimo pobūdį. Darbininkai pradeda
nuo to, jog ima sudarinėti koalicijas[6] prieš buržua; jie veikia išvien,
gindami savo darbo užmokestį.
Jie net steigia nuolatines asociacijas, kad galėtų apsirūpinti
lėšomis galimų susirėmimų atveju. Vietomis kova pereina
į atvirus sukilimus.
Kartkartėmis darbininkai nugali, bet tos pergalės tėra
trumpalaikės. Tikrasis jų kovos rezultatas yra ne tiesioginis laimei
imas, bet vis labiau Išsiplečiantis darbininkų susivienijimas. Jį
skatina besivystančios susisiekimo priemonės, kurias sukuria stambioji
pramonė ir kurios nustato ryšius tarp įvairių vietovių
darbininkų. Vien tų ryšių ir tereikia, kad daugelis vietinių
visur tą patį pobūdį turinčios kovos židinių būtų
centralizuoti ir sujungti į vieną nacionalinę, klasinę kovą.
O kiekviena klasių kova yra politinė kova. Ir tą susivienijimą,
kuriam viduramžių miestiečiams su jų kaimiškais keliais reikėjo
šimtmečių, mūsų laikų proletarai geležinkelių dėka
pasiekia per nedaugelį metų. Tas proletaru organizavimasis į klasę,
o kartu ir j politinę partiją, kiekvieną valandėlę vėl
ardomas pačių darbininkų savitarpio konkurencijos. Tačiau
proletarų organizacija vėl ir vėl iškyla, vis stipresnė,
tvirtesnė, galingesnė. Pasinaudodama atskirų buržuazijos
sluoksnių tarpusavio vaidais, ji priverčia įstatymais pripažinti
kai kuriuos darbininkų interesus. Pavyzdžiui, dešimties valandų
darbo dienos įstatymas Anglijoje.
Iš viso susirėmimai senosios visuomenės viduje daugeliu atžvilgių
skatina proletariato vystymosi procesą. Buržuazija nuolat kovoja: iš pradžių
prieš aristokratiją, vėliau prieš tas pačios buržuazijos dalis,
kurių interesai ima prieštarauti pramonės pažangai, ir visuomet —
prieš visų užsienio šalių buržuaziją. Visose tose kovose ji
priversta kreiptis į proletariatą, šaukti jį į pagalbą
ir tuo būdu įtraukti jį į politinį judėjimą.
Taigi ji pati perleidžia proletariatui savo pačios išsilavinimo elementus
[7], t. y. ginklą prieš save pačią.
viešpataujančiosios klasės dalis išsižada jos ir prisijungia
prie revoliucinės klasės, prie tos klasės, kuriai priklauso
ateitis. Štai kodėl, kaip anksčiau dalis bajorijos perėjo i buržuazijos
pusę, taip dabar dalis buržuazijos pereina į proletariato pusę.
Būtent- dalis buržua ideologų, kurie pakilo iki teorinio visos
istorijos raidos supratimo.
Iš visų klasių, kurios dabar priešingos buržuazijai, tik
proletariatas tėra tikrai revoliucinė klasė. Visos kitos klasės
smunka ir nyksta, stambiąjai pramonei besivystant, o proletariatas yra jos
pačios produktas.
Viduriniai luomai: smulkusis pramonininkas, smulkusis pirklys. amatininkas ir
valstietis — visi jie kovoja prieš buržuaziją. norėdami išgelbėti
nuo žlugimo savo, kaip vidurinių luomų, egzistavimą. Taigi jie nėra
revoliuciniai, bet konservatyvūs. Dar daugiau, jie yra reakciniai: jie
stengiasi pasukti atgal istorijos ratą. Jeigu jie yra revoliuciniai, tai
tik tiek, kiek jiems gresia perėjimas į proletariato gretas, kiek jie
gina ne savo dabartinius, bet savo būsimuosius interesus, kiek jie atsisako
savo požiūrio ir priima proletariato požiūrį.
Liumpenproletariatą, tą pasyvųjį senosios visuomenės
pačių apatinių sluoksnių puvimo produktą, proletarinė
revoliucija vietomis įtraukia į judėjimą. tačiau dėl
visos savo gyvenimo padėties jis žymiai labiau linkęs parsiduoti
reakcijos intrigoms.
Senosios visuomenės gyvenimo sąlygos jau sunaikintos proletariato
gyvenimo sąlygose. Proletaras neturi nuosavybės; jo santykiai su žmona
ir vaikais jau nebeturi nieko bendro su buržuazinės šeimos santykiais; šiuolaikinis
darbas pramonėje, šiuolaikinis kapitalo jungas, toks pat tiek Anglijoje,
tiek ir Prancūzijoje, tiek Amerikoje, tiek ir Vokietijoje, nutrynė nuo
jo bet kurį nacionalinį pobūdį. Įstatymai, moralė,
religija—visa tai jam tėra ne daugiau kaip buržuaziniai prietarai, už
kurių slepiasi buržuazijos interesai.
Visos ankstesnės klasės, išsikovojusios valdžią, siekė
savo jau iškovotą gyvenimo padėtį sustiprinti, primesdamos visai
visuomenei sąlygas, užtikrinančias jų pasisavinimo būdą.
Tuo tarpu proletarai gali išsikovoti visuomenines gamybines jėgas tik
panaikindami dabartinį savą pasisavinimo būda ir drauge visą
lig šiol buvusi pasisavinimo būdą. Proletarai neturi nieko savo, ką
jie turėtų saugoti, jie turi sugriauti visa, kas lig šiol saugojo ir
užtikrino privatinę nuosavybę. Visi ligšioliniai judėjimai buvo
mažumos judėjimai arba vyko mažumos naudai. Proletarų judėjimas
yra savarankiškas didžiulės daugumos judėjimas tos didžiulės
daugumos naudai. Proletariatas, pats žemutinis šiuolaikinės visuomenės
sluoksnis, negali pasikelti, negali išsitiesti be to, kad tuo pat metu neišlėktų
į orą visas ant jo riogsantis antstatas iš tų sluoksnių,
kurie sudaro oficialiąja visuomenę.
Proletariato kova prieš buržuaziją, jei ne turiniu, tai savo forma, iš
pradžių yra nacionalinė kova. Kiekvienos šalies proletariatas, žinoma,
pirmiausia turi nugalėti savąją buržuaziją.
Vaizduodami bendriausias proletariato vystymosi fazes, mes stebėjome
daugiau ar mažiau paslėptą pilietinį karą šiuolaikinėje
visuomenėje ligi to taško, kada jis virsta atvira revoliucija ir
proletariatas, jėga nuversdamas buržuaziją, sukuria savo viešpatavimą.
Visos ligšiolinės visuomenės, kaip matėme, rėmėsi
engiančiųjų ir engiamųjų klasių antagonizmu. Tačiau,
kad būtų galima kurią nors klasę engti, reikia užtikrinti sąlygas,
kuriomis ji galėtų bent vergiškai pragyventi. Baudžiavos laikais
baudžiauninkas prasimušė ligi komunos nario padėties taip pat, kaip
smulkusis buržua, vilkdamas feodalinio absoliutizmo jungą, prasimušė
ligi buržua padėties. Priešingai, šiuolaikinis darbininkas, užuot kilęs
su pramonės pažanga, nuolat smunka vis žemyn, žemiau savo paties klasės
gyvenimo sąlygų. Darbininkas tampa pauperiu, ir pauperizmas auga dar
sparčiau, negu didėja gyventojų skaičius ir turtingumas. Tai
aiškiai parodo, kad buržuazija nesugeba toliau likti valdančia visuomenės
klase ir primesti visai visuomenei savo klasės gyvenimo sąlygų,
kaip reguliuojančio įstatymo. Ji nesugeba viešpatauti, nes nesugeba
savo vergui užtikrinti net vergiško gyvenimo lygio, nes yra priversta leisti
jam nusmukti ligi tokios padėties, kada ji turi jį maitinti, užuot
pati maitinusis iš jo. Visuomenė jau nebegali gyventi buržuazijos valdoma,
t. y. buržuazijos gyvenimas jau nebesuderinamas su visuomene.
Pagrindinė buržuazijos klasės gyvavimo ir viešpatavimo sąlyga
yra turtų sukaupimas privačių asmenų rankose, kapitalo
sudarymas ir didinimas. Kapitalo egzistavimo sąlyga yra samdomasis darbas.
Samdomasis darbas laikosi vien tik darbininku savitarpio konkurencija. Pramonės
pažanga, kurios priverstinis skleidėjas yra nepajėgianti jai priešintis
buržuazija, vietoj darbininkų išsiskaidymo dėl konkurencijos iškelia
jų revoliucinį susivienijimą per asociaciją. Taigi,
stambiajai pramonei besivystant, iš po buržuazijos kojų išmušamas pats
pagrindas, kuriuo remdamasi, ji gamina ir pasisavina gaminius. Pirmiausia ji
gamina savo pačios duobkasius. Jos žlugimas ir proletariato pergalė
yra vienodai neišvengiami.
II
PROLETARAI IR KOMUNISTAI
Koks yra iš viso komunistų santykis su proletarais?
Komunistai nėra ypatinga partija, priešinga kitoms darbininkų
partijoms.
Jie neturi jokių interesų, kurie skirtųsi nuo viso
proletariato interesų.
Jie neiškelia jokių ypatingų principų, kuriems norėtų
pritaikyti proletarinį judėjimą.
Komunistai skiriasi nuo kitų proletarinių partijų tik tuo, kad
jie, iš vienos pusės, įvairių nacijų proletarų kovoje
iškelia ir gina bendruosius, nepriklausomus nuo tautybės viso proletariato
interesus; iš antros pusės, tuo, kad įvairiose išsivystymo pakopose,
kurias pereina proletariato kova prieš buržuaziją, jie visuomet
atstovauja viso judėjimo interesams.
Komunistų teoriniai teiginiai jokiu būdu nėra paremti vieno ar
kito pasaulio atnaujintojo išgalvotomis arba išrastomis idėjomis,
principais.
Jie yra tik bendra tikrų vykstančios klasių kovos santykių
išraiška, mūsų akyse vykstančio istorinio judėjimo išraiška.
Anksčiau egzistavusių nuosavybės santykių panaikinimas nėra
kažkas būdinga vien tik komunizmui.
Visi nuosavybės santykiai istorijos eigoje tolydžio buvo pakeičiami,
nuolat istoriškai jiems kitėjant.
Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucija panaikino feodalinę nuosavybę,
pakeisdama ją buržuazine nuosavybe.
Komunizmo skiriamasis bruožas yra ne nuosavybės panaikinimas iš viso,
bet buržuazinės nuosavybės panaikinimas.
Tačiau šiuolaikinė buržuazinė privatinė nuosavybė
yra paskutinė ir pilniausia išraiška tokio produktų gaminimo ir
pasisavinimo, kuris remiasi klasiniais antagonizmais, tuo, kad vieni išnaudoja
kitus.
Ta prasme komunistai savo teoriją gali išreikšti vienu teiginiu:
privatinės nuosavybės panaikinimas.
Mums, komunistams, būdavo prikaišiojama, kad mes norį panaikinti
asmeniškai įgytą, savo darbu uždirbtą nuosavybę, tą
nuosavybę, kuri sudaranti bet kokios asmens laisvės, veiklos ir
savarankiškumo pagrindą.
Užsidirbta, įsigyta, savo darbu pelnyta nuosavybė! Ar jūs
kalbate apie smulkiosios buržuazijos, smulkiųjų valstiečių
nuosavybę, kuri yra ankstyvesnė už buržuazinę nuosavybę?
Mums nėra ko ją naikinti, pramonės išsivystymas ją
panaikino ir kasdien tebenaikina.
O gal jūs kalbate apie šiuolaikinę buržuazinę privatinę
nuosavybę?
Bet ar samdomasis darbas, proletaro darbas, sukuria jam nuosavybę? Jokiu
būdu. Tas darbas sukuria kapitalą, t. y. nuosavybę, kuri išnaudoja
samdomąjį darbą ir kuri gali didėti tik ta sąlyga,
jeigu ji sukuria naują samdomąjį darbą, kad vėl jį
išnaudotų. Dabartinės formos nuosavybė remiasi kapitalo ir
samdomojo darbo priešingumu. Panagrinėkime abi šio priešingumo puses.
Būti kapitalistu — reiškia užimti gamyboje ne tik grynai asmeninę,
bet ir visuomeninę padėtį. Kapitalas yra kolektyvus produktas ir
gali būti išjudintas tik bendrai veikiant daugeliui visuomenės narių,
o galų gale — tik visiems visuomenes nariams bendrai veikiant.
Taigi Kapitalas yra ne asmeninė, o visuomeninė jėga.
Vadinasi, jei kapitalas bus paverstas kolektyvine, visiems visuomenės
nariams priklausančia nuosavybe, tai asmeninė nuosavybė nepavirs
visuomenine. Pasikeis tik visuomeninis nuosavybės pobūdis. Ji neteks
savo klasinio pobūdžio.
Pereikime prie samdomojo darbo. Vidutinė samdomojo darbo kaina yra darbo
užmokesčio minimumas, t. y. suma pragyvenimo reikmenų, būtinu
darbininko, kaip darbininko, gyvybei palaikyti. Vadinasi, to, ką samdomasis
darbininkas savo veikla pasisavina vos užtenka jo gyvybei reprodukuoti. Mes
visai neketiname panaikinti šio asmeninio pasisavinimo darbo produktu, tiesiog
skiriamu gyvybei reprodukuoti, pasisavinimo, nepaliekančio jokio
pertekliaus, kuris galėtų sukurti valdžią svetimam darbui. Mes
tenorime panaikinti skurdų šio pasisavinimo pobūdį, kai
darbininkas gyvena tik tam, kad didintų kapitalą, ir gyvena tik tiek,
kiek to reikalauja viešpataujančios klasės interesai.
Buržuazinėje visuomenėje gyvasis darbas yra tik priemonė
sukauptajam darbui didinti. Komunistinėje visuomenėje sukauptasis
darbas yra tik priemonė darbininkų gyvenimo procesui plėsti,
turtinti, lengvinti..
Taigi buržuazinėje visuomenėje praeitis vyrauja prieš dabartį,
komunistinėje — dabartis vyrauja prieš praeitį. Buržuazinėje
visuomenėje kapitalas savarankiškas ir individualus, o dirbantysis
individas yra nesavarankiškas ir nuasmenintas. Ir šių santykių
panaikinimą buržuazija vadina asmenybės ir laisvės panaikinimu!
Ji teisi. Tikrai, čia yra kalbama apie buržuazinės asmenybės,
buržuazinio savarankiškumo ir buržuazinės laisvės panaikinimą.
Dabartiniu buržuazinių gamybinių santykių ribose laisvė
suprantama kaip prekybos laisvė, kaip laisvė pirkti ir parduoti.
Bet kai žlunga verteivystė, žlunga ir laisva verteivystė. Kalbos
apie laisvą verteivystę, kaip ir visos kitos išpūstos mūsų
buržua kalbos apie laisvę, iš viso turi prasmę tik kalbant apie
suvaržytąją verteivystę, apie pavergtąjį viduramžio
miestietį, bet ne apie komunistinį verteivystės, buržuazinių
gamybinių santykių ir pačios buržuazijos panaikinimą.
Jus pagauna siaubas, kad mes norime panaikinti privatinę nuosavybe.
"Bet jūsų dabartinėje visuomenėje privatinė
nuosavybė yra panaikinta devynioms dešimtosioms jos narių; ji
egzistuoja kaip tik dėl to kad ji neegzistuoja devynioms dešimtosioms.
Taigi jūs mums prikaišiojate. kad mes norime panaikinti nuosavybę,
kurios būtina sąlyga yra ta, kad milžiniška visuomenės dauguma
neturėtų nuosavybės.
Žodžiu, jūs mums prikaišiojate, kad mes norime panaikinti jūsų
nuosavybę. Taip, mes tikrai tai norime padaryti.
Nuo to momento, kai nebebus galima darbo paversti kapitalu, pinigais, žemės
renta, trumpai sakant, visuomenine jėga, kurią galima monopolizuoti,
t. y. nuo to momento, kai asmeninė nuosavybė nebegalės pavirsti
buržuazine nuosavybe.—nuo to momento, pareiškiate jūs, būsianti
panaikinta asmenybė.
Vadinasi, jūs pripažįstate, kad asmenybe jūs laikote ne ką
kitą, kaip tik buržua, t. y. buržuazinį savininką. Tokia
asmenybė iš tikrųjų turi būti panaikinta.
Komunizmas niekam neatima galimumo savintis visuomeninius gaminius jis atima
tik galimumą, pasinaudojant tuo pasisavinimu, pavergti svetimą darbą.
Buvo iškeliamas prieštaravimas, kad, panaikinus privatinę nuosavybę,
nutruksianti bet kuri veikla, įsiviešpatausianti visuotinė tinginystė.
Jei taip, tai buržuazinė visuomenė jau seniai turėjo pražūti
dėl tinginystės, nes čia tie, kurie dirba, nieko neįsigyja,
o tie, kurie įsigyja, nedirba. Visi tie būgštavimai suvedami į
tautologiją, kad nebėra samdomojo darbo, jei nebėra kapitalo.
Visi priekaištai, kurie nukreipti prieš komunistinį materialinių
produktų pasisavinimo ir gamybos būdą. Tai pat liečia
protinio darbo produktu pasisavinimą ir gamybą. Panašiai, kaip klasinės
nuosavybės panaikinimas buržua atrodo esąs pačios gamybos
panaikinimas, taip ir klasinio išsimokslinimo panaikinimas jam yra tolygus išsimokslinimo
panaikinimui iš viso.
Išsimokslinimas, kurio žlugimą jis apgailestauja, milžiniškai
daugumai yra pavirtimas mašinos priedėliu.
Tačiau nesiginčykite su mumis, įvertindami buržuazinės
nuosavybės panaikinimą savų buržuazinių laisvės, išsimokslinimo,
teisės ir t. t. sąvokų požiūriu. Pačios jūsų
idėjos yra buržuazinių gamybinių santykių ir buržuazinių
nuosavybės santykiu padarinys, taip pat kaip ir jūsų teisė
yra tiktai įstatymu paversta jūsų klasės valia, kurios turinį
apsprendžia jūsų klasės materialinės gyvenimo sąlygos.
Jūsų šališko supratimo, kuris verčia jus savo gamybinius
santykius ir nuosavybės santykius — istorinius, gamybos išsivystymo
procese praeinančius santykius — paversti amžinais gamtos ir proto dėsniais,
laikėsi visos anksčiau viešpatavusios ir žlugusios klasės. Kai
iškyla kalba apie buržuazinę nuosavybę, jūs nebeišdrįstate
su prasti to, kas yra jums suprantama antikinės ar feodalinės nuosavybės
atžvilgiu.
Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku
komunistų sumanymu.
Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu
pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai;
bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji
prostitucija.
Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir
abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.
O gal jūs mums prikišate, kad mes norime panaikinti tokią padėtį,
kai tėvai išnaudoja vaikus? Mes prisipažįstame tuo kalti.
Bet jūs sakote, kad mes, pakeisdami naminį auklėjimą
visuomeniniu, norime panaikinti brangiausius žmogui santykius.
O jūsų auklėjimą ar ne visuomenė nulemia? Ar jis
nenulemiamas visuomeninių santykių, kuriuose jūs auklėjate,
ar nenulemiamas tiesioginio arba netiesioginio visuomenės įsikišimo
per mokyklą ir t. t.? Komunistai neišgalvoja visuomenės įtakos
auklėjimui; jie tik pakeičia jo pobūdį, jie išplėšia
auklėjimą iš viešpataujančios klasės įtakos.
Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius
tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą,
kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi proletarų šeimos
ryšiai ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais.
Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą,— šaukia
mums choru visa buržuazija.
Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad
gamybos įrankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, žinoma, negali
negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.
Jam nė į galvą neateina, kad čia kalbama kaip tik apie
panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik
paprastas gamybos įrankis.
Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai
moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų
bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą,
jis buvo beveik visuomet.
Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų žinioje yra jų
darbininkų žmonos ir dukterys, nekalbant jau apie oficialiąją
prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, vieni iš
kitų viliodami žmonas.
Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas.
Komunistams galima būtų prikišti nebent tai, kad veidmainiškai paslėpta
žmonų bendrumą jie nori pakeisti oficialiu, atviru žmonų
bendrumu. Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius
santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y
oficialioji ir neoficialioji prostitucija.
Toliau, komunistams prikaišiojama, kad jie norį panaikinti tėvynę,
tautybę.
Darbininkai neturi tėvynės. Negalima iš jų atimti to, ko jie
neturi. Kadangi proletariatas pirmiausia turi išsikovoti politinę valdžią,
pakilti į nacionalinės klasės padėtį, pats konstituotis
kaip nacija, jis pats dar tebėra nacionalus, nors ir visiškai ne ta prasme,
kaip supranta buržuazija.
Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir
labiau nyksta jau besivystant buržuazijai, esant prekybos laisvei, pasaulinei
rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų
vienodumui.
Proletariato viešpatavimas dar labiau pagreitins jų išnykimą.
Suvienytas bent civilizuotojų šalin veikimas yra viena iš pirmųjų
proletariato išsivadavimo sąlygų. Panaikinus individų vienas
kito išnaudojimą, bus panaikintas ir nacijų viena kitos išnaudojimas.
Išnykus klasių antagonizmui nacijos viduje, išnyks ir priešiški nacijų
savitarpio santykiai.
Kaltinimų, keliamų komunizmui religiniu, filosofiniu ir apskritai
ideologiniu požiūriu, neverta plačiau nagrinėti.
Ar reikia didelės išminties suprasti, kad drauge su žmonių
gyvenimo sąlygomis, su jų visuomeniniais santykiais, jų
visuomenine būtimi keičiasi taip pat ir jų vaizdiniai, pažiūros
ir sąvokos,— žodžiu, jų sąmonė?
Ką gi kita įrodo idėjų istorija, jeigu ne tai kad dvasinė
gamyba keičiasi drauge su materialine? Viešpataujančios bet kurio
laikotarpio idėjos visuomet buvo tiktai viešpataujančios klasės
idėjos.
Kalbama apie idėjas, kurios revoliuciną visą visuomenę;
tuo tik išreiškiamas tas faktas, kad senosios visuomenės viduje yra
susidarę naujos visuomenės elementai, kad, yrant senosioms gyvenimo sąlygoms,
kartu vyksta ir senųjų idėjų irimas.
Kai senasis pasaulis artėjo prie žlugimo, senosios religijos buvo nugalėtos
krikščioniškosios religijos. Kai krikščionybės idėjos
XVIII amžiuje buvo triuškinamos švietimo idėjų, feodalinė
visuomenė kovojo savo žūtbūtinę kovą su anuo metu
revoliucine buržuazija. Sąžinės ir religijos laisvės idėjos
reiškė tik laisvosios konkurencijos viešpatavimą pažinimo srityje.
„Bet", pasakys mums, „religinės, moralinės, filosofinės,
politinės teisinės idėjos ir t. t., žinoma, keitėsi
istorija besivystant. Tačiau religija, moralė, filosofija politika,
teisė visuomet išliko toje nenutrūkstamoje kaitoje.
Be to, esama ir amžinų tiesų kaip laisvė, teisingumas ir t.
t., kurios yra bendros visoms visuomenės raidos stadijoms. O komunizmas
panaikina amžinąsias tiesas, jis panaikina religiją, moralę, užuot
suteikęs joms naują pavidalą, taigi jis prieštarauja visai ligšiolinei
istorijos raidai".
Kokia šio kaltinimo esmė? Visų ligšioliniu visuomenių
istoriją sudarė vystymasis klasių priešingumų, kurie įvairiose
epochose, buvo Įvairaus pavidalo.
Tačiau, kad ir kokio pavidalo buvo tie priešingumai, vienas faktas yra
bendras visiems praėjusiems šimtmečiams, būtent, kad viena
visuomenės dalis išnaudojo kitą dalį. Todėl nenuostabu, kad
visų šimtmečių visuomenine sąmonė, nepaisant visų
Įvairumu ir skirtingumų, vystosi tam tikromis bendromis formomis, sąmonės
formomis, kurios visiškai išnyks, tik Galutinai išnykus klasių priešingumui.
Komunistinė revoliucija yra kuo ryžtingiausias atsisakymas nuosavybės
santykių, paveldėtų iš praeities; nenuostabu, kad besivystydama
ji kuo ryžtingiausiai išsižada iš praeities paveldėtų idėjų.
Tačiau palikime buržuazijos priekaištus komunizmui.
Jau anksčiau matėme, kad pirmasis žingsnis darbininkų
revoliucijoje yra proletariato pavirtimas viešpataujančiąja klase,
demokratijos iškovojimas.
Proletariatas panaudos savo politini viešpatavimą visam kapitalui iš
buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos Įrankiams
centralizuoti valstybės, t.y Suorganizuoto kaip viešpataujančioji
klasė proletariato, rankose ir kiek galima greičiau gamybiniu jėgų
sumai padidinti.
Suprantama, iš pradžių tai gali Įvykti tik despotiškai įsikišus
į nuosavybės teisę ir į buržuazinius gamybinius santykius,
t. y. panaudojant priemones, kurios ekonominiu požiūriu atrodo
nepakankamos ir nepatvarios, bet, vykstant judėjimui, pačios save
perauga ir yra neišvengiamos kaip priemonė viso gamybos būdo
perversmui įvykdyti.
Šitos priemonės, žinoma, įvairiose šalyse bus įvairios. Tačiau
pažangiausiose šalyse beveik visur galės būti pritaikytos šios
priemonės:
1. Žemės nuosavybės eksproprijavimas ir žemės rentos
sunaudojimas valstybės išlaidoms padengti
2.Dideli progresyviniai mokesčiai.
3.Paveldėjimo teisės panaikinimas.
4.Visų emigrantų ir maištininkų turto konfiskavime 5. Kredito
centralizavimas valstybės rankose per nacionalini banką su valstybiniu
kapitalu ir išimtiniu monopoliu.
6. Viso transporto centralizavimas valstybės rankose.
7.Valstybinių fabrikų, gamybos įrankių skaičiaus
padidinimas dirvonų įsisavinimas ir žemės pagerinimas pagal
bendrą planą.
8. Visiems lygi darbo prievolė, pramoninių armijų steigimas,
ypač žemdirbystės reikalams.
9. Žemdirbystės ir pramonės sujungimas, panaudojimas priemonių
skirtumui tarp miesto ir kaimo palaipsniui pašalinti.
10. Visuomeninis ir nemokamas visų vaiku auklėjimas. Panaikinimas
vaiku darbo fabrikuose šiuolaikiniu jo pavidalu. Auklėjimo sujungimas su
materialine gamyba ir t. t.
Kai, vykstant raidai, išnyks klasių skirtumai ir visa gamyba
susikoncentruos individų asociacijos rankose, viešoji valdžia neteks savo
politinio pobūdžio, politinė valdžia tikrąja prasme yra
organizuota vienos klasės prievarta kitai klasei slopinti. Jei
proletariatas, kovodamas prieš buržuaziją, būtinai susivienija
į klasę, jei, įvykdydamas revoliuciją, jis pasidaro viešpataujančia
klase ir,būdamas viešpataujanti klasė, jėga panaikina senuosius
gamybinius santykius, tai drauge su tais gamybiniais santykiais jis panaikina klasių priešingumo buvimo sąlygas,
panaikina klases iš viso, o kartu ir savo paties, kaip klasės, viešpatavimą.
Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir
klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno
vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga.
III
SOCIALISTINĖ IR KOMUNISTINĖ LITERATŪRA
1. REAKCINIS SOCIALIZMAS
a) Feodalinis socializmas
Pagal istorinę padėtį Prancūzijos ir Anglijos
aristokratijos pašaukimas buvo rašyti pamflotus prieš šiuolaikinę buržuazinę
visuomenę. Prancūzijos 1830 metų liepos revoliucijoje ir Anglijos
parlamentinės reformos judėjime ji dar kartą pralaimėjo
nekenčiamam išsišokėliui. Apie rimtą politinę kovą
jau nebegalėjo būti nė kalbos. Jai liko tik literatūrinė
kova. Tačiau ir literatūros srityje kartoti senąsias
Restauracijos[8] laikų frazes pasidarė jau nebegalima.
Norėdama sužadinti užuojautą, aristokratija turėjo sudaryti
įspūdį, kad ji jau nebesirūpina savais interesais ir savo
kaltinamąjį aktą buržuazijai formuluoja tik išnaudojamosios
darbininkų klasės interesų vardu. Aristokratija mėgino atkeršyti,
rašydama paskvilius apie savo naująjį valdovą ir šnibždėdama
jam į ausį daugiau ar mažiau grėsmingus pranašavimus.
Tuo būdu atsirado feodalinis socializmas — pusiau laidotuvių
rauda, pusiau paskvilis, pusiau praeities aidas, pusiau ateities grasinimas, kai
kada savo karčiu, sąmojingu, geliančiu nuosprendžiu pataikąs
buržuazijai Į pačią širdį, bet visuomet sudarąs komišką
Įspūdį visišku nesugebėjimu suprasi i šiuolaikinės
istorijos eigą.Norėdama patraukti liaudį paskui save,
aristokratija mojavo, lyg vėliava, proletariato elgetišku krepšiu. Tačiau
Kiekvieną kartą, kai tik liaudis pasekdavo paskui ją, ji
pamatydavo ant jos užpakalio senuosius feodalinius herbus ir išsilakstydavo,
garsiai ir nepagarbiai kvatodama.
Šitokią komediją daugiausia vaidino dalis prancūzų
legitimistų ir „Jaunoji Anglija"[9].
Jeigu feodalai įrodinėja, kad jų išnaudojimo būdas buvo
kitos rūšies, negu buržuazinis išnaudojimas, tai jie tik užmiršta, kad
jie išnaudodavo visiškai kitokiomis ir dabar jau atgyventomis aplinkybėmis
ir sąlygomis. Jeigu jie nurodinėja, kad jų viešpatavimo metu
nebuvo šiuolaikinio proletariato, tai tik užmiršta, kad kaip tik šiuolaikinė
buržuazija buvo būtinas jų visuomenės santvarkos vaisius.
Beje, jie tiek mažai teslepia reakcinį savo kritikos pobūdį,
jog buržuaziją jie kaltina kaip tik daugiausia tuo, kad jai viešpataujant
vystosi klasė, kuri išsprogdins visą senąją visuomenės
santvarką.
Jie buržuazijai daugiau prikiša tai, kad ji sukuria revoliucinį
proletariatą negu tai, Kad ji iš viso sukuria proletariatą.Dėl
to politinėje praktikoje jie prisideda prie visų smurto žygių,
nukreiptų prieš darbininkų klasę, o kasdieniniame gyvenime,
nepaisydami išpūstų savo frazių, jie nepraleidžia progos
auksiniams obuoliams rinkti ir ištikimybei, meilei, garbei iškeisti į
pelną iš prekybos avių vilnomis, runkeliais ir degtine.
Kaip kad dvasininkas visuomet eidavo petys į petį su feodalu, taip
ir klerikalinis socializmas eina petys į petį su feodaliniu socializmu.
Nieko nėra lengvesnio, kaip suteikti krikščioniškajam asketizmui
socialistinį atspalvį. Ar krikščionybė taip pat nekėlė
balso prieš privatinę nuosavybę, prieš santuoką, prieš valstybę?
Ar ji neragino pakeisti visa tai labdarybe ir elgetiškumu, celibatu ir kūno
marinimu, vienuolišku gyvenimu ir bažnyčia? Krikščioniškasis
socializmas- tai tik šventintas vanduo, kuriuo dvasininkas šlaksto aristokrato
pyktį.
b) Smulkiaburžuazinis socializmas
Feodalinė aristokratija nėra vienintelė buržuazijos nuversta
klasė, kurios gyvenimo sąlygos šiuolaikinėje buržuazinėje
visuomenėje blogėjo ir nyko. Viduramžių miestiečių
luomas ir smulkiųjų valstiečių luomas buvo šiuolaikinės
buržuazijos pirmtakai. Pramonės ir prekybos atžvilgiu silpniau išsivysčiusiose
šalyse šita klasė lig šiol tebeskursta greta besivystančios buržuazijos.
Šalyse, kuriose išsivystė šiuolaikinė civilizacija, susidarė
— ir, kaip papildoma buržuazinės visuomenės dalis, nuolat vis
naujai susidaro — nauja smulkioji buržuazija, kuri svyruoja tarp proletariato
ir buržuazijos. Tačiau konkurencija nuolat nustumia šiai klasei
priklausančius asmenis į proletariato gretas, ir jie pradeda jau
matyti artėjantį momentą, kada jie, stambiajai pramonei
besivystant, visai išnyks kaip savarankiška šiuolaikinės visuomenės
dalis ir prekyboje, pramonėje ir žemdirbystėje bus pakeisti darbo prižiūrėtojais
ir samdomaisiais tarnautojais.
Tokiose šalyse, kaip Prancūzija, kur valstiečių klasė
sudaro žymiai daugiau kaip pusę visų gyventojų, buvo natūralu,
kad atsirado rašytojų, kurie, stodami į proletariato pusę prieš
buržuaziją ir kritikuodami buržuazinę santvarką, taikė jai
smulkiosios Buržuazijos ir smulkiųjų valstiečių mastą
ir gynė darbininkų reikalą smalkiosios buržuazijos požiūriu.
Taip atsirado Smulkiaburžuazinis socializmas. Sismondis yra pats žymiausias šios
literatūros rūšies atstovas ne tiktai Prancūzijoje, bet ir
Anglijoje.
Šis socializmas puikiai sugebėjo įžvelgti prieštaravimus šiuolaikiniuose
gamybiniuose santykiuose. Jis demaskavo veidmainišką ekonomistų
apologetiką. Jis nesugriaunamai įrodė mašininės gamybos ir
darbo pasidalijimo ardomąjį poveikį, kapitalų ir žemės
nuosavybės koncentraciją, perprodukciją, krizes, neišvengiamą
smulkiųjų buržua ir valstiečių žlugimą, proletariato
skurdą, gamybos anarchiją, baisiausią turtų pasiskirstymo
nelygybę, pramoninį naikinamąjį nacijų savitarpio karą,
senųjų papročių, senųjų šeimos santykių, senųjų
tautybių irimą.
Tačiau pagal savo teigiamą turinį šis socializmas siekia arba
atstatyti senąsias gamybos ir mainų priemones ir drauge su jomis
senuosius nuosavybės santykius ir senąją visuomenę, arba —
šiuolaikines gamybos ir mainų priemones priverstinai vėl įsprausti
j senųjų nuosavybės santykių rėmus, santykių,
kurie šiuolaikinių gamybos ir mamų priemonių jau buvo
susprogdinti ir būtinai turėjo būti susprogdinti. Abiem atvejais
jis tuo pat metu yra ir reakcinis, ir utopiškas.
Cechinė pramonės organizacija ir patriarchalinis žemės ūkis
— štai jo paskutinis žodis.
Toliau besivystydama, ši kryptis išsigimė į bailų niurzgėjimą.
c) Vokiškasis arba „tikrasis" socializmas
Prancūzijos socialistinė ir komunistinė literatūra, kuri
atsirado viešpataujančios buržuazijos priespaudoje ir kuri yra literatūrinė
kovos prieš tą viešpatavimą išraiška, į Vokietiją buvo
perkelta tuo metu, kai buržuazija ten savo kovą prieš feodalinį
absoliutizmą dar vos tebuvo pradėjusi.
Vokiečių filosofai, pusfilosofiai ir skambios frazės mėgėjai
godžiai griebėsi šios literatūros užmiršdami tiktai. kad drauge su
šiais raštais iš Prancūzijos nebuvo perkeltos i Vokietija prancūzų
gyvenimo sąlygos. Vokietijos sąlygomis prancūzų literatūra
neteko visos tiesioginės praktinės reikšmės ir įgavo grynai
literatūrinės srovės pavidalą. Ji turėjo pavirsti tuščiais
postringavimais apie žmogiškosios esmės įkūnijimą. Tuo būdu
pirmosios Prancūzijos revoliucijos reikalavimai XVIII amžiaus vokiečių
filosofams turėjo prasmę tik kaip „praktinio proto"
reikalavimai apskritai, o Prancūzijos revoliucinės buržuazijos valios
pasireiškimai jų akyse turėjo grynosios valios dėsnių reikšmę,
valios, kokia ji turi būti, tikrosios žmogiškosios valios.
Visas vokiečių literatų darbas tebuvo suderinti naująsias
prancūzų idėjas su savo senąja, filosofine sąžine arba,
tiksliau. įsisavinti prancūzu idėjas savo filosofiniu požiūriu.
Šis įsisavinimas vyko tokiu pat būdu, kaip iš viso išmokstama
svetima kalba, t. y. naudojantis vertimu.
Yra žinoma, kad manuskriptuose, kuriuose buvo parašyti klasikiniai
stabmeldiškosios senovės veikalai, vienuoliai viršum teksto rašė
kvailus katalikų šventųjų gyvenimo aprašymus. Vokiečių
literatai su nedorėliška prancūzų literatūra elgėsi
kaip tik atvirkščiai. Savo filosofines nesąmones jie įrašė
po prancūzų originalu. Pavyzdžiui, po prancūziškąja
piniginių santykių kritika jie įrašė „žmogiškosios esmės
susvetimėjimas", po prancūziškąja buržuazinės valstybės
kritika jie įrašė „abstrakčios Visuotinybės viešpatavimo
panaikinimas" ir t. t.
Tą savo filosofinės frazeologijos pakišimą po prancūzų
teorijomis jie pakrikštijo „veiksmo filosofija", „tikruoju socializmu",
„vokiškuoju socializmo mokslu", „filosofiniu socializmo pagrindimu"
ir t. t.
Tuo būdu prancūzų socialistinė-komunistinė literatūra
buvo visiškai nususinta. Ir kadangi vokiečio rankose ji nustojo reiškusi
vienos klasės kovą prieš kitą, tai vokietis buvo įsitikinęs,
kad jis pakilo aukščiau „prancūziškojo vienašališkumo", kad
jis, užuot gynęs tikrus poreikius, ginąs tiesos poreikį, užuot
gynęs proletariato interesus, ginas žmogiškosios esmės interesus,
apskritai žmogaus interesus, žmogaus, kuris nepriklauso jokiai klasei, kuris iš
viso egzistuoja ne tikrovėje, o tik miglotuose filosofinės fantazijos
debesyse
Šis vokiškasis socializmas, kuris savo bejėgiškas mokinio pratybas
laikė tokiomis rimtomis ir svarbiomis ir taip triukšmingai jas reklamavo,
palaipsniui neteko savo pedantiškos nekaltybės.
Vokietijos, ypač Prūsijos, buržuazijos kova prieš feodalus ir
absoliutinę monarchiją — žodžiu, liberalinis judėjimas— darėsi
vis rimtesnis.
Taigi „tikrajam" socializmui pasitaikė lauktoji proga politiniam
judėjimui priešpastatyti socialistinius reikalavimus, svaidyti tradicinius
prakeikimus prieš liberalizmą, prieš atstovaujamąją valstybę,
prieš buržuazinę konkurenciją, buržuazinę spaudos laisvę,
buržuazinę teisę, buržuazinę laisvę ir lygybę ir
skelbti liaudies masei, kad ji iš šio buržuazinio judėjimo nieko negali
laimėti, o priešingai, gali viską pralaimėti. Vokiškasis
socializmas laiku užmiršdavo, kad prancūzų kritika, kurios pasigailėtinas
aidas jis buvo, turėjo galvoje šiuolaikinę buržuazinę visuomenę
su ją atitinkančiomis materialinėmis gyvenimo sąlygomis ir
atitinkama politine konstitucija, t. y. kaip tik visas tas prielaidas, kurias
Vokietijoje dar reikėjo išsikovoti.
Vokietijos absoliutinėms vyriausybėms ir jų palydovams iš
klerikalų, mokytojų, surembėjusių junkerių ir biurokratų
jis pasitarnavo kaip patogi baidyklė prieš grėsmingai kylančią
buržuaziją.
Jis buvo pasaldintas priedas prie skaudžių botago kirčių ir
šautuvų kulkų, kuriomis šios vyriausybės malšino vokiečių
darbininkų sukilimus.
„Tikrasis" socializmas, tuo būdu tapdamas ginklu vyriausybių
rankose prieš Vokietijos buržuaziją, kartu tiesiogiai reiškė
reakcinius interesus, Vokietijos miesčionijos interesus. Vokietijoje tikrąjį
esamosios padėties visuomeninį pagrindą sudaro smulkioji buržuazija,
paveldėta iš XVI amžiaus ir nuo to laiko nuolat vėl iškylanti tuo
ar kitu pavidalu.
Jos išsaugojimas yra tolygus Vokietijos esamos padėties išsaugojimui.
Iš pramoninio ir politinio buržuazijos viešpatavimo ji su baime laukia savo
tikros pražūties, iš vienos pusės, dėl kapitalo koncentracijos,
iš antros — dėl revoliucinio proletariato augimo. Jai atrodė, kad
„tikrasis" socializmas vienu šūviu nušauna du zuikius ir „tikras“
socializmas plėtėsi kaip epidemija.
Iš spekuliatyvinių voratinklių išausta, įmantriomis gražbylystės
gėlėmis papuošta, apysaldžio sentimentalumo ašaromis persunkta
mistiškoji skraistė, kurią vokiečių socialistai dangstė
porą savo liesų „amžinųjų tiesų", tik didino jų
prekių plitimą tarp šios publikos.
Savo ruožtu vokiškasis socializmas vis labiau ėmė suprasti savo
pašaukimą — būti pasipūtusiu tos miesčionijos atstovu.
Jis paskelbė vokiečių naciją pavyzdine nacija, o
Vokietijos miesčionį — žmogaus pavyzdžiu.
Kiekvienai jo niekšybei jis suteikdavo slėpiningą, aukštesnę,
socialistinę prasmę, paverčiančią ją visiška jos
priešybe. Nuoseklus iki galo, jis atvirai stojo prieš ,,šiurkščią
griaunamąją" komunizmo kryptį ir paskelbė, jog pats jis
su savo
didinguoju bešališkumu esąs aukštesnis už bet kokią klasių
kovą. Visa tai, kas sklinda Vokietijoje kaip tariamieji socialistiniai bei
komunistiniai raštai, su labai mažomis išimtimis, priklauso šiai nešvankiai,
tvirkinančiai literatūrai.
2. KONSERVATYVUSIS ARBA BURŽUAZINIS SOCIALIZMAS
Tam tikra buržuazijos dalis nori išgydyti visuomenės negeroves, kad
tuo sutvirtintų buržuazinės visuomenės egzistavimą.
Čia priklauso ekonomistai, filantropai, humanizmo skelbėjai, dirbančiųjų
klasių padėties gerintojai, labdarybės organizatoriai, gyvulių
globos draugijų nariai, blaivybės draugijų steigėjai, visokių
rūšių šunreformatoriai.
Šio buržuazinio socializmo buvo sukurtos net ištisos sistemos.
Kaip pavyzdį nurodysime Prudono „Skurdo filosofiją".
Buržua socialistai nori išsaugoti šiuolaikinės visuomenės
egzistavimo sąlygas, tačiau be kovos ir be pavojų, kurie neišvengiamai
iš tų sąlygų kyla. Jie nori išsaugoti šiuolaikinę
visuomenę, tačiau be ją revoliucinančių ir ardančių
elementų. Jie norėtų turėti buržuaziją be proletariato.
Pasaulis, kuriame buržuazija viešpatauja, žinoma, atrodo jai visų
geriausias pasaulis. Šį paguodžiamą įsivaizdavimą buržuazinis
socializmas išvysto į daugiau ar mažiau vientisą sistemą.
Ragindamas proletariatą įgyvendinti, jo sistemą ir įžengti
į naują Jeruzalę, iš esmės jis tereikalauja, kad
proletariatas pasiliktų dabartinėje visuomenėje, bet išsižadėtų
savo neapykantos jai.
Antra, mažiau sisteminga, bet daugiau praktinė šio socializmo forma
siekė įskiepyti darbininkų klasei neigiamą pažiūra
į bet koki revoliucinį judėjime įrodinėdama. kad jai
tegali būti naudingi ne kurie nors politiniai pertvarkymai, o tik
materialiniu gyvenimo sąlygų, ekonominių santykių pakeitimas.
Tačiau materialinių gyvenimo sąlygų pakeitimą šis
socializmas supranta jokiu būdu ne kaip buržuazinių gamybinių
santykių panaikinimą, kuris įvykdomas tik revoliucijos keliu, bet
kaip administracinius patobulinimus, vykdomus šių gamybinių santykių
pagrindu, vadinasi, nė kiek nekeičiančius kapitalo ir samdomojo
darbo santykių, o geriausiu atveju — tik mažinančius buržuazijai
jos valdymo išlaidas ir darančius paprastesnį jos valstybės
ūkį.
Tinkamiausią išraišką buržuazinis socializmas suranda sau tik
tuomet, kai jis virsta vien gražbylystės posakiu.
Laisva prekyba! darbininkų klasės labui; protekciniai muitai!
darbininkų klasės labui; vienutiniai kalėjimai! darbininkų
klasės labui,— štai paskutinis, vienintelis rimtai pasakytas buržuazinio
socializmo žodis. Buržuazijos socializmą sudaro kaip tik teigimas, kad
buržua yra buržua — darbininku klasės labui.
Mes čia nekalbame apie tą literatūrą, kuri visose didžiosiose
naujųjų laikų revoliucijose reiškė proletariato
reikalavimus (Babefo raštai ir t. t.).
Pirmieji proletariato mėginimai tiesiog įgyvendinti
savo klasinius interesus visuotinio sujudimo metu, feodalinės visuomenės
nuvertimo laikotarpiu, neišvengiamai nepasisekdavo dėl to, kad pats
proletariatas buvo neišsivystęs ir nebuvo materialinių jo išsivadavimo
sąlygų, nes tos sąlygos tėra buržuazinės epochos
padarinys. Revoliucinė literatūra, lydėjusi šiuos pirmuosius
proletariato sąjūdžius, savo turiniu neišvengiamai yra reakcinė.
ji skelbia visuotinį asketizmą ir šiurkščią lygiavą.
Grynai socialistinės ir komunistinės sistemos, Sen Simono, Furjės,
Oveno ir kitos sistemos, iškyla pirmuoju, neišsivysčiusiu proletariato
kovos su buržuaziją laikotarpiu, kuri mes anksčiau pavaizdavome (žr.
„Buržuazija ir proletariatas").
Tiesa, šių sistemų išradėjai mato klasių priešingumą,
taip pat ir ardančiųjų elementų veikimą pačios viešpataujančios
visuomenės viduje. Bet jie nemato jokio proletariato istorinio savaveiksmiškumo,
jokio jam būdingo politinio judėjimo.
Kadangi klasinis antagonizmas vystosi lygiagrečiai su pramonės išsivystymu,
tai jie lygiai taip pat dar negali rasti materialinių proletariato išsivadavimo
sąlygų ir ieško tokio socialinio mokslo, tokiu socialinių dėsniu,
kurie Tas sąlygas sukurtų.
Visuomeninį veikimą turi pakeisti jų asmeninis išradėjiškas
veikimas, istorines išsivadavimo sąlygas turi pakeisti fantastinės sąlygos,
palaipsniui vykstantį proletariato organizavimasį į klasę
turi pakeisti visuomenės organizacija pagal jų sugalvotą receptą.
Tolesnė pasaulio istorija jiems virsta jų visuomeninių planų
propaganda ir praktiniu vykdymu.
Tiesa, jie supranta, kad šiais savo planais jie pirmiausia gina darbininkų
klasės, kaip labiausiai kenčiančios klasės, interesus. Jiems
proletariatas teegzistuoja tik kaip tokia labiausiai kenčianti klasė.
Tačiau neišsivysčiusi klasių kovos forma, tai pat ir jų
pačių gyvenimo sąlygos daro tai, kad jie save laiko esančiais
daug aukščiau šio klasinio antagonizmo. Jie nori pagerinti visų
visuomenės narių padėtį, net ir geriausiai gyvenančiųjų.
Todėl jie nuolat kreipiasi į visą visuomenę be skirtumo ir
net daugiausia — į viešpataujančią klasę. Jų nuomone,
užtenka tik suprasti jų sistemą, kad ji būtų pripažinta
geriausiuoju geriausiosios iš galimų visuomenių planu.
Dėl to jie atmeta bet kurią politinę ir ypač revoliucine
veiklą; jie norį savo tikslą pasiekti taikiu keliu ir mėgina
praskinti naujai visuomeninei evangelijai kelią smulkiais ir, žinoma,
nepavykstančiais eksperimentais, pavyzdžio galia.
Toks fantastinis būsimosios visuomenės vaizdavimas atsiranda tuo
metu, kai proletariatas dar tebėra labai neišsivystęs ir todėl
pats savo padėtį dar fantastiškai teįsivaizduoja, jis atsiranda
iš pirmojo nujautimų kupino proletariato veržimosi visuotinai pertvarkyti
visuomenę.
Tačiau šie socialistiniai ir komunistiniai raštai turi ir kritikos
elementų. Šie raštai puola visus esamosios visuomenės pagrindus. Todėl
jie davė nepaprastai vertingos medžiagos darbininkams šviesti. Jų
teigiamos išvados dėl busimosios visuomenės, pavyzdžiui, priešingumo
tarp miesto ir kaimo panaikinimas, šeimos, privataus pasipelnymo, samdomojo
darbo panaikinimas, visuomeninės harmonijos paskelbimas, valstybės
pavertimas paprastu gamybos valdymu,— visi šie teiginiai išreiškia vien
tai, kad reikia panaikinti klasių priešingumą, kuris tik buvo pradėjęs
vystytis ir kurį jie pažino tik jo pirminiu, neryškiu, neapibrėžtu
pavidalu. Todėl ir tie teiginiai yra dar grynai utopinio pobūdžio.
Kritinio-utopinio socializmo ir komunizmo reikšmės santykis su
istorijos raida yra atvirkštinis. Klasių kovai besivystant ir įgaunant
vis ryškesnį pavidalą, tas fantastinis siekimas pakilti viršum tos
kovos, tas jos įveikimas fantastiniu būdu netenka bet kurios praktinės
reikšmės ir bet kurio teorinio pateisinimo. Todėl, jei šių
sistemų kūrėjai daugeliu atžvilgių ir buvo revoliuciniai,
tai jų mokiniai visuomet sudaro reakcines sektas. Jie tvirtai laikosi savo
mokytojų senųjų pažiūrų, nepaisydami tolesnio
istorinio proletariato vystymosi. Todėl jie nuosekliai stengiasi vėl
sušvelninti klasių kovą ir sutaikinti priešybes. Jie vis dar
tebesvajoja apie savo visuomeninių utopijų įgyvendinimą,
darant bandymus, apie atskirų falansterių steigimą, apie vidaus
kolonijų [„Home-colonies") organizavimą, apie mažos Ikarijos[10]—kišeninio
naujosios Jeruzalės leidimo — įkūrimą, ir visoms šitoms
oro pilims statyti jie priversti kreiptis į buržuazinių širdžių
ir piniginių filantropiją. Palaipsniui jie smunka į aukščiau
pavaizduotų reakcinių arba konservatyviųjų socialistų
kategoriją ir tesiskiria nuo jų vien tik sistemingesniu pedantiškumu
ir fanatišku tikėjimu stebuklinga savo socialinio mokslo galia.
Štai kodėl jie įtūžę stoja prieš bet kurį
darbininkų politini judėjimą, kuris, jų manymu, galįs
kilti tik iš aklo netikėjimo naująja evangelija.
Ovenistai Anglijoje ir furjeristai Prancūzijoje veikia—pirmieji prieš
čartistus, antrieji prieš reformistus [11].
IV
KOMUNISTŲ NUSISTATYMAS ĮVAIRIŲ OPOZICINIŲ PARTIJŲ
ATŽVILGIU
Po to, kas pasakyta II skyriuje, yra suprantamas komunistų nusistatymas
jau susiformavusių darbininkų partijų atžvilgiu, t. y. jų
nusistatymas čartistų Anglijoje ir agrarinės reformos šalininkų
Šiaurės Amerikoje atžvilgiu.
Komunistai kovoja dėl artimiausiųjų darbininkų klasės
tikslų ir interesų, bet tuo pat metu, gindami šios dienos judėjimą,
jie gina ir judėjimo ateitį. Prancūzijoje komunistai, kovodami
prieš konservatyviąja ir radikaliąją buržuaziją, prisideda
prie socialistinės demokratinės partijos[12].
Partijai, kuri tuomet vadinosi socialistine demokratine, Prancūzijos
politiniame gyvenime atstovavo Ledriu-Rolenas, literatūroje — Lui Blanas;
tuo būdu ji, kaip dangus nuo žemės, skyrėsi nuo dabartinės
Vokietijos socialdemokratijos.
Tačiau neišsižadėdami teisės kritiškai vertinti iš
revoliucinės tradicinės kylančias frazes ir iliuzijas.
Šveicarijoje jie remia radikalus, tačiau neužmiršdami, kad ši
partija susideda iš prieštaringų elementų, dalinasi iš demokratinių
socialistų prancūziškąja prasme, dalinai iš radikaliųjų
buržua.
Tarp lenkų komunistai remia tą partiją, kuri nacionalinio išsivadavimo
sąlyga laiko agrarinę revoliuciją, tą pačią partiją,
kuri sukėlė 1846 metų Krokuvos sukilimą.
Vokietijoje, kiek buržuazija yra revoliucinė, komunistų partija
kovoja drauge su ja prieš absoliutinę monarchiją, prieš feodalinę
žemės nuosavybę ir prieš reakcinę miesčioniją.
Tačiau ji nė vieną akimirką nenustoja skleidusi tarp
darbininkų kiek galint aiškesnį supratimą, jog priešingumas
tarp buržuazijos ir proletariato yra nesutaikinamas, kad Vokietijos darbininkai
tas visuomenines ir politines sąlygas, kurias buržuazijos viešpatavimas
turi sudaryti, tuoj galėtų panaudoti kaip ginklą prieš buržuaziją,
kad, nuvertus Vokietijoje reakcines klases, tuojau pat prasidėtų kova
prieš pačią buržuaziją.
Į Vokietiją komunistai kreipia pagrindinį savo dėmesį,
nes ji yra buržuazinės revoliucijos išvakarėse, nes ji šį
perversmą įvykdys pažangesnėmis Europos civilizacijos sąlygomis
apskritai ir turėdama žymiai labiau išsivysčiusį proletariatą,
negu Anglija XVII ir Prancūzija XVIII amžiuje. Vadinasi, buržuazinė
Vokietijos revoliucija gali būti tik tiesioginis proletarinės
revoliucijos prologas.
Žodžiu, komunistai visur remia Kiekvieną revoliucinį judėjimą,
nukreiptą prieš esamą visuomeninę ir politinę santvarką
Visuose šiuose judėjimuose jie i pirmą vietą iškelia
nuosavybės klausimą, kaip pagrindini judėjimo klausimą.
nepriklausomai nuo to, ar jis yra įgavęs daugiau ar mažiau išsivysčiusį
pavidalą.
Pagaliau komunistai visur siekia visu šalių demokratinių partijų
susivienijimo ir sutarimo.
Komunistai laiko paniekos vertu dalyku slėpti savo pažiūras ir
ketinimus. Jie atvirai pareiškia, kad jų tikslai gali būti pasiekti
tik jėga nuverčiant visą esamąją visuomenės
santvarką. Tegul viešpataujančios klasės dreba prieš Komunistinę
Revoliuciją. Proletarai neturi ko joje prarasti, išskyrus savo grandines.
O laimės jie visą pasaulį.
VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
________________
[1] Kaip buržuazija suprantama klasė šiuolaikinių kapitalistų,
visuomeninės gamybos priemonių savininkų, naudojančių
samdomąjį darbą. Kaip proletariatas suprantama klasė šiuolaikinių
samdomųjų darbininkų, kurie, neturėdami savų gamybos
priemonių, yra priversti pardavinėti savo darbo jogą, kad galėtų
gyventi. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
[2] T. y. visa istorija, kuri mus pasiekė rašytiniuose
šaltiniuose.
Visuomenės priešistorė, toji visuomenės organizacija, kuri buvo
anksčiau, negu siekia rašytinė istorija, 1847 metais buvo dar beveik
visai nežinoma. Po to Haksthauzenas atrado bendruomeninę žemės
nuosavybę Rusijoje, Maureris įrodė, kad ji buvo visuomeninis
pagrindas, nuo kurio savo istorinį išsivystymą pradėjo visos
germanų gentys, ir palaipsniui paaiškėjo, kad kaimo bendruomenė,
bendrai valdanti žemę, yra arba buvo pirmykštė visuomenės forma
visur, nuo Indijos iki Airijos. Pagaliau Morganas užbaigė šį darbą,
atrasdamas tikrąją giminės esmę ir jos padėtį
gentyje ir tuo būdu išaiškindamas vidinę šios pirmykštės
komunistinės visuomenės organizaciją, paimtą tipiškos
formos. . Yrant šiai pirmykštei bendruomenei, prasideda visuomenės
susisluoksniavimas į atskiras ir pagaliau į antagonistines klases. Aš
mėginau tirti šį irimo procesą veikale „Der Ursprung der
Fanulie, des Privateigentums und des Staats", 2. Aufl., Stuttgart, 1886.
|2r. F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės
kilmė, V., 1970.) (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
[3] Cecho meistras yra turintis visas teises cecho narys, meistras
ceche, o ne
cecho seniūnas. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
[4]
„Komunomis" Prancūzijoje vadinosi miestai net ligi to laiko,
kai jie išsikovojo iš savo feodalinių valdovų bei ponų vietinę
savivalda ir politines „trečiojo luomo" teises. Apskritai imant, čia
kaip tipinė ekonominio buržuazijos išsivystymo šalis paimta Anglija, o
kaip tipinė jos politinio išsivystymo šalis — Prancūzija. (Engelso
pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
Komuna—taip vadino Italijos ir Prancūzijos miestiečiai savo
miesto bendruomenę, kai jie iš savo feodalinių ponų nusipirko
arba išsikovojo pirmąsias savivaldos teises. (Engelso pastaba vokiškajame
1890 metų leidime.)
[5] Vėliau Marksas parodė, kad darbininkas parduoda ne darbą,
bet darbo jėgą. žr. šiuo klausimu Engelso įvadą Markso
veikalui „Samdomasis darbas ir kapitalas". K. Marksas ir F. Engelsas.
Rinktiniai raštai dviem tomais, t. I, V., 1949, p. 44. Red.
[6]
Angliškajame 1888 metų leidime po žodžio „koalicijas" įterpta:
„(profesines sąjungas)". Red.
[7] Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių „savo pačios
išsilavinimo elementus" išspausdinta: „savo pačios politinio ir
bendrojo išsilavinimo elementus". Red.
[8] Turima galvoje ne Anglijos 1660—1689 metų
Restauracija, o Prancūzijos
1814—1830 metų Restauracija. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų
leidime.)
[9] Legitimistal — dvarininkų žemvaldžių, Burbonų dinastijos
atstatymo šalininkų partija. „Jaunoji Anglija"— apie 1842 metus
susikūręs būrelis Anglijos aristokratų, politinių veikėjų
ir literatų, kurie jungėsi prie konservatorių partijos.
[10] Falansteriais buvo vadinamos socialistinės
kolonijos, kurias
projektavo Furjė; Ikarija Kabė vadino savo utopinę šalį, o
vėliau savo komunistinę koloniją Amerikoje. (Engelso pastaba
angliškajame 1888 metų leidime.)
[11] Čia kalbama apie laikraščio „Rėforrae" („Reforma")
šalininkus; šis laikraštis buvo leidžiamas Paryžiuje nuo 1843 iki 1850 m.
[12] Tai partijai tuomet parlamente atstovavo Ledriu-Rolenas, literatūroje
— Lui Blanas, kasdieninėje spaudoje — laikraštis „Rėforme".
Savo sugalvotu pavadinimu — socialistinė demokratinė — jie vadino
tą demokratų arba respublikonų partijos dalį, kuri buvo
daugiau ar mažiau nudažyta socialistine spalva. (Engelso pastaba angliškajame
1888 metų leidime.)
