Rimantas Zabarauskas, energetikos ekspertas
Formaliai valstybė, vardu Lietuva, yra. Yra
esminiai valstybės atributai: teritorija, gyventojai, trys valdžios - įstatymus
leidžiančioji, vykdomoji, teismų. Yra ir ketvirtoji valdžia - spauda, medijos,
kuri turėtų prižiūrėti pirmąsias tris.
Su ketvirtos valdžios nepriklausomybe
blogai, jos belikę tik fragmentai, tarp jų - ir „Respublika". Tačiau
žmonių, piliečių, valstybės mes neturime.
Veidų apsupties metas
Tomis dienomis eilinis Lietuvos pilietis pajunta neįprastą dėmesį jo
nereikšmingam asmeniui. Nuo aukštai iškeltų skydų, stulpų ir tvorų į jį žvelgia
plačiai besišypsantys veidai, pavieniai ir grupėmis, žadantys jam gerovę,
sveikatą, orų gyvenimą ar bent jau vidutinį atlyginimą, patenkantį į geriausių
ES valstybių penketuką. Veidų daugėja piliečio pašto dėžutėje, jie braunasi į
jo nereikšmingą asmeninį pasaulį iš visų pusių. Veidai kviečia juos rinkti ir
avansu dėkoja už pasitikėjimą.
Kažkodėl jie mano, kad tas pasitikėjimas yra.
Kiti veidai kviečia atkurti pasitikėjimą. Tie mano, kad pasitikėjimo nėra. Dar
kiti žada atsisukti į žmogų, netrukdyti draudimais, atverti duris. Į kur tos
durys atsidarys, nesako.
Nereikšmingo piliečio
televizorius kas vakarą rodo veidais užpildytas laidas, kurioms limpa pavadinimas
„Vakaras viešos gėdos už 4 metų aprūpintą asmeninį gyvenimą".
Jei pilietis yra geros
sveikatos, atlaiko visus išbandymus ir jo neapima depresija, tada jis
prisijungia prie akcijos „Dalyvauk valstybės valdyme" ir balsuoja
rinkimuose. Jiems pasibaigus, netrunka pasirodyti permainos.
Rinkimų laimėtojai persikelia į dramblio kaulo
spalvos rūmus, o šypseną jų veiduose pakeičia bodėjimosi nereikšmingais
piliečiais išraiška. Nuo tada jie tampa nusipelniusiais gyventi gerai.
Aš viršininkas, tu -
kvailys
Apsigyvenę rūmuose, tautos
išrinktieji pradeda gyventi rūmų ritmu. Esminė dienotvarkės dalis skiriama
priešų paieškai, frakcijoms, koalicijoms, postų ir portfelių dalyboms,
politinių spalvų ir atspalvių metamorfozėms, vidiniams apsižodžiavimams. Narys
A. negražiai pasakė apie narį B., kuris dar negražiau atsakė. Todėl A. apskundė
B. etikos komisijai. O B. kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
Medijos su pasigardžiavimu
narplioja šias rūmų intrigėles, kurios nereikšmingo piliečio akimis nevertos
supuvusio obuolio. Jam rūpi žinoti, kaip vyksta gerovės valstybės statyba ir ką
jau pavyko pastatyti jo išrinktajam. Kartais jam ir pačiam kyla minčių, kaip
pagreitinti šią statybą. Jis norėtų pasikalbėti su savo išrinktuoju, išdėstyti
jam savo idėjas, tačiau greitai paaiškėja, kad šis noras nėra abipusis. Niekas
nenori jo nei matyti, nei girdėti.
Seimo ir ministerijų žmonės taip užimti, kad
dažniausiai neatsiliepia telefonu. Jei atsiliepia, prašo išdėstyti raštu - ko
tau prireikė. Jei išdėstai raštu, tai arba nieko neatsako, arba atsako po
mėnesio, mat tiek daugiausiai leidžia laukti teisės aktai. Jei atsako, tai
ilgame tekste pacituojami įstatymai, kiekviename puslapyje po dešimt kartų
pakartojant frazę „nustato teisės aktai" ir naudojant „įjungto
kvailio" stilių.
Jei dievai jums bus palankūs ir pavyks susitikti su norimu rūmų gyventoju, tai
dar nesidžiaukite. Jus išklausys ir galbūt ką nors pažadės, tačiau nieko
nepadarys. Jau išbandyta ir patikrinta.
Tarp rūmų elito ir piliečių
tvyro neįveikiama užtvara, tarsi kokia D.Trampo pastatyta siena su Meksika. Tai
ar gali piliečiai jaustis gyvenantys savo valstybėje?
Nuo homo sovieticus
iki homo economicus
Nuolat tenka susidurti su stebėtinu valdininkų
nemokšiškumu. Jie ne tik nežino, ką privalėtų žinoti, bet net nežino, kad
nežino. Tokiems geriau būtų mokėti algą, kad tik neitų į darbą ir savo
neišmanymu nepridirbtų tiek, kad per dešimtmetį neiškuopsi. Yra pavyzdžių iš
daugiabučių namų reguliavimo, kuriuos derėtų vadinti nesibaigiančia nacionaline
nelaime.
Valstybės valdymo sistemoje, kur reikalingas gerokai platesnis išmanymas, dirba
apatiški ir bijantys problemų vadovai. Nesidomima problema, nėra ambicijų
susidoroti su eiliniais iššūkiais. Kita didelė bėda - empatijos trūkumas. Nėra
noro nuoširdžiai pasidomėti nereikšmingų piliečių gyvenimu, savijauta,
išklausyti juos - gal bendromis pastangomis pavyktų atrasti gerų idėjų gerovės
valstybei.
Pasitaiko išimčių. Teko
pabendrauti su socialinės apsaugos ir darbo ministru L.Kukuraičiu ir
įsitikinti, kad jam nesvetimi nei neapsimestinis domėjimasis problemomis, nei
noras jas išspręsti. Labai retas atvejis.
Tokią padėtį lėmė žmonių
mentaliteto pokyčiai. Per 30 metų mūsų žmogus pasikeitė. Jis jau kitoks. Tą
padarė kapitalistinė sistema.
Įspūdingi rinkos ekonomikos pasiekimai
sukūrė iliuziją, kad visi teigiami pokyčiai ateis savaime. Tereikia tik
paskelbti laisvę, nedidinti mokesčių, šalinti visus suvaržymus verslui ir išvis
kuo mažiau kištis į ekonomiką. Taip ir daroma.
Iš valdžios išeinantys raštai
baigiami simboliniu prierašu „Tikime laisve". Atrodo, kad laisvė savaime
padarys viską, kas reikalinga. Yra laisvė - dirbti nereikia.
Toks kraštutinumas gal ir
tinka pradinėse kapitalizmo stadijose, esant dideliam prekių ir paslaugų
trūkumui. Laisva rinka padarys labai daug. Bet tie etapai seniai praeiti.
Lietuva yra išsivysčiusi valstybė, kuriai šiandien reikia susitelkti į sukurto
produkto perskirstymą. Tam reikalingas geras reguliavimas, tačiau pasiekimų ta
kryptimi nematyti.
Vakarietiškas
individualizmas iškėlė individą virš visuomenės. Darbas visuomenei tarsi
nuvertėjo, pasitraukė iš prioritetų. Įsigalėjo biurgeriška ideologija -
praturtėk bet kokiu būdu, pasistatyk namą, nusipirk kuo didesnį džipą,
apsitverk tvora ir nesikišk į tai, kas už tvoros.
Individų sambūris vietoj
valstybės.
Valstybinė vertybių
reforma
Pilietiškumas,
bendruomeniškumas, empatija - tai vertybės, kurių šiandien labai trūksta. Jos
suteikiamos ir įgyjamos šeimoje, mokykloje, aplinkoje.
Kad būtų įdiegtos vertybės
šeimoje, reikalingas kartos pasikeitimas. Šiandieninėje šeimoje 40-mečiai tėvai
patys augo kapitalizmo lietuviškosios modifikacijos sąlygomis, todėl reikalingų
vertybių vargu ar patys turi. Mokykla tokius dalykus galėtų padaryti bent
teoriškai, nes vyresni mokytojai dar nepersiėmė komercine pasaulėžiūra, tačiau
tam reikia, kad mokytojai nebijotų nei mokyklos direktoriaus, nei savo mokinių.
Kas tada lieka?
Ekonomikoje gerai žinoma
Dž.M.Keinso (J.M.Keynes) teorija teigia, kad ekonomikos krizių laikotarpiais
vyriausybė fiskalinės politikos priemonėmis gali padidinti agreguotą paklausą
ir savo intervencija kompensuoti rinkų nuosmukį. Panašų požiūrį galima
pritaikyti ir auklėjamojoje-vertybinėje sferoje. Tam tikslui valdžia turi visas
reikalingas priemones - TV, radiją, kitas medijas. Bet kodėl ji to nedaro?
LRT kanalas geriausiu laiku
prieš „Panoramą" transliuoja loterijas su labai simpatiškomis ir labai
įgrisusiomis vedėjomis. Garbingą laiką užima virtuvės reikalai, ko ne kas
vakarą pasirodančios „Dviračio žinios".
Pasijuokti iš savęs sveika, bet tą darant
kasdien galima įsivaryti kompleksą.
Jei kokie visuomenininkai
norėtų retsykiais gauti dalelę TV eterio, jiems tektų susimokėti tūkstančius.
Atsakingi TV darbuotojai, pasiekiami tik e-paštu, nesileidžia į kalbas su
nereikšmingais piliečiais. Iš žmonių mokesčių išlaikomas TV kanalas žmonėms
uždarytas, tačiau prieinamas loterijoms dėl komercinių sumetimų.
Kaip tada vertinti LRT
tarybą, atsakingą už laidų turinį? Nesenoje laidoje M.Majauskas tryško šventu
pasipiktinimu, kad kažkas drįsta pasikėsinti į LRT tarybos nepriklausomybę ir
kištis į laidų turinį. Konservatorių supratimu, valstybinio kanalo paskirtis -
uždirbti gerus pinigus laidų vedėjams ir darbuotojams.
Valstybės laikraščio nėra.
Pirmieji valstybės asmenys kreipiasi į žmones vien per didžiąsias šventes. O
juk galėtų bent kas ketvirtį papasakoti, kaip kuriama gerovės valstybė, kokios
sėkmės ir nesėkmės pasitaikė šioje statyboje.
Bet to nėra ir tai dar sykį
parodo, kaip toli mūsų valdžia nuo žmonių.
------------------------------------------
