Nuo Europos link Baltarusijos ...............

 

Energetikos ministerija sukurpė ir pateikę Seimui  daugybės Šilumos ūkio įstatymo straipsnių pakeitimo projektą.

Jame nustatyta:

29. Šildymo sezonas – laikotarpis, nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d., kuriuo šilumos tiekėjas turi būti pasirengęs tiekti šilumą, kad būtų užtikrinama pagal higienos normas reglamentuota vidutinė vidaus patalpų temperatūra šildomuose pastatuose. Kai šaltasis metų laikotarpis viršija šildymo sezono ribas, tas laikotarpis taip pat priskiriamas prie šildymo sezono.“   „291. Šaltasis metų laikotarpis – metų laikotarpis, kurio trijų parų iš eilės lauko oro vidutinė paros temperatūra yra ne aukštesnė kaip 10 °C šilumos.“   „292. Šiltasis metų laikotarpis – metų laikotarpis, kurio trijų parų iš eilės lauko oro vidutinė paros temperatūra yra aukštesnė negu 10 °C šilumos.“

:

 

Buvo:

29. Šildymo sezonas – laikotarpis, kuriuo užtikrinama pagal higienos normas reglamentuota vidutinė vidaus patalpų temperatūra šildomuose pastatuose ir kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybės institucijos sprendimu pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą

 

 

Taigi šildymo sezonas nebuvo  aiškiai privalomas daugiabučiams  namams

Siūlomame Šilumos ūkio įstatymo projekte tai irgi nustatyta, bet taip, kad dar reikia paieškoti:

„13 straipsnis. Šilumos tiekimo sezoniškumas 1. Savivaldybių institucijų sprendimais šildymo sezono pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių institucijų nustatytoms įstaigoms ir šilumos vartotojams, kurių šilumos punktai nėra modernizuoti (automatizuoti). 2. Šilumos tiekėjai šilumą privalo tiekti šilumos vartotojams šaltuoju metų laikotarpiu, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas sąlygas. 3. Šilumos vartotojai, kurių šilumos punktai yra modernizuoti (automatizuoti), turi teisę, šildymo sezono laikotarpiu, atsižvelgiant į šio straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas, Civilinio kodekso 4.85  straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, nuspręsti dėl savo pastatų šildymo sezono pradžios ir pabaigos. Šilumos vartotojų, kurių šilumos punktai nėra modernizuoti (automatizuoti), pastatų šildymas, savivaldybių institucijų sprendimu, turi būti užtikrinamas šaltuoju metų laikotarpiu ir pasibaigti šiltuoju metų laikotarpiu, atsižvelgiant į šio straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas. 4. Šilumos tiekėjas neprivalo užtikrinti šilumos tiekimo šildymo sezono metu, jeigu yra šiltasis metų laikotarpis. Ne šildymo sezono metu šilumos tiekėjas šilumos tiekimą privalo užtikrinti, jeigu yra šaltasis metų laikotarpis. 5. Jeigu šilumos vartotojai, turintys teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo sezono pradžios ir pabaigos, Civilinio kodekso 4.85  straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka nusprendė pradėti arba baigti savo pastatų šildymą kitu laiku, negu šildymo sezono pradžia ar pabaiga, jie apie savo sprendimą energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka praneša šilumos tiekėjui, o šis ne vėliau kaip per 2 darbo dienas sprendimą įgyvendina.“

 

Taigi . Šilumos tiekėjas neprivalo užtikrinti šilumos tiekimo šildymo sezono metu, jeigu yra šiltasis metų laikotarpis. Ne šildymo sezono metu šilumos tiekėjas šilumos tiekimą privalo užtikrinti, jeigu yra šaltasis metų laikotarpis

Iš čia ir klausimas – Ar projekto rengėjas žino, kad praktiškai visuose daugiabučiuose namuose yra įrengti modernizuoti šilumos punktai, ir kad karšto vandens ruošimui į pastatus patenka karštas termofikatas.

Taigi bet kuriuo metų laiku pastatai gali būti šildomi.

Juo labiau Vilniuje, kur šilumos tiekėjas nėra dargi savo šilumos punktų prižiūrėtojas .....

O štai kaip atrodo „šildymo sezonas“ kitose šalyse:

 

Valstybė	Ar paskelbus sezoną daugiabučiai privalomai šildomi?	Ar pasibaigus sezonui šildymas nutraukiamas?	Ar vartotojai gali nepaisyti sezono?
Latvia	Ne visada	Ne visada	Taip, bendrijos / administratoriai dažnai gali reguliuoti pradžią ir pabaigą.
Estonia	Ne	Ne	Taip, sprendžia pats namas ar operatorius.
Poland	Ne	Ne	Taip, daugiabutis gali šildytis pagal poreikį.
Belarus	Taip	Taip	Ne, centralizuotai šildomi namai paprastai privalo laikytis sezono.

 

 

Formos apačia

 

Tokiu būdu kryptis aiški – Judame link Baltarusijos.

Ir argi kitaip gali būti, jeigu Baltarusijos „prezidentė“  reziduoja Vilniaus šiaurės mietelyje .......

 

Suomijos Prezidento adjutantų nuopelnai Lietuvai neginčijami , kaip ir jo sutuoktinės ....

 

Perskaičiau:

4. A p d o v a n o j u ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi: 1) Ville Hukkaneną – pirmąjį Suomijos Respublikos Prezidento adjutantą; 2) Miką Koskineną – Suomijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos protokolo vadovą; 5. A p d o v a n o j u ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi: 1) Mari-Kaisą Brander – Suomijos Respublikos Prezidento kabineto komunikacijos vadovę; 2) Anną Eronen – antrąją Suomijos Respublikos Prezidento adjutantę;

 

Ir man į galvą atėjo mintis – kodėl mūsų prezidentas ir jo sutuoktinė neturi adjutantų, kai tuo tarpu krašto apsaugos ministras turi adjutantą.

Ir dar turi skeptrą, kurio šalies vadovas Prezidentas jo neturi ....

 

Ir ta mintis ne viena.

Greičiau klausimas – Už kokius nuopelnus Lietuvai apdovanojai  Suomijos Prezidento     adjutantai?

Pvz. Anna Eronen .

Štai ką apie ją internete sužinojo Dirbtinis intelektas :

Anna Eronen yra Suomijos prezidento karinių adjutantų (aide-de-camp) sistemos dalis.

Jos pareigos – ne „sutuoktinės adjutantė“, o oficiali Prezidento (valstybės vadovo) karinė adjutantė, skiriama iš Suomijos ginkluotųjų pajėgų.

Ką tai reiškia praktiškai

Suomijoje prezidentas turi kelis rotuojamus karininkus-adjutantus.

 Jie:

• lydi prezidentą oficialiuose renginiuose ir vizituose,
• rūpinasi protokoliniu ir kariniu koordinavimu,
• padeda organizuoti ryšius su kariuomene ir NATO partneriais,
• užtikrina saugumo ir ceremoninę komunikaciją tarp institucijų.

Anna Eronen šiuo metu turi Suomijos karinių jūrų pajėgų laipsnį Commander. Suomijos sistemoje tai yra:

• suomiškai: komentaja
• ankstesnis jos laipsnis buvo Lieutenant Commander (komentajakapteeni).

Lietuviškai artimiausias atitikmuo būtų maždaug:

• komandoras arba
• jūrų pajėgų pulkininko lygmens karininkas.

2024 m. ji buvo paaukštinta ir tapo antrąja Suomijos prezidento adjutante.

***************************************** 

Taigi Suomijos prezidento adjutantų nuopelnai Lietuvai neginčijamai ......

Beje Dirbtinis intelektas teigia, kad Suomija yra parlamentinė respublika.

 

O kas liečia  mūsų Prezidento adjutantų instituciją , Dirbtinis intelektas patarė parašyti peticiją,  nes daugelyje demokratinių valstybių valstybės vadovus oficialiai lydi adjutantai, atliekantys protokolines ir reprezentacines funkcijas.

 Ir visai  nesuprantama, kada krato apsaugos ministras turi adjutantą, o Vyriausiais kariuomenes vadas jo neturi ....

Kaip ir su skeptru  ......

 ************************************************* 

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

 

DEKRETAS

Dėl APDOVANOJIMO LIETUVOS VALSTYBĖS ORDINAIS

VALSTYBINIO VIZITO PROGA

 

2026 m. gegužės 12 d. Nr. 1K-668

Vilnius

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi:

 

1 straipsnis.

A p d o v a n o j u  už nuopelnus plėtojant Lietuvos Respublikos ir Suomijos Respublikos tarpvalstybinius santykius bei abiejų šalių politinį, karinį, kultūrinį, ekonominį ir visuomeninį bendradarbiavimą šio dekreto 2 straipsnyje nurodytus Suomijos Respublikos piliečius.

 

2 straipsnis.

1.    A p d o v a n o j u Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine Alexanderį Stubbą – Suomijos Respublikos Prezidentą.

2.    A p d o v a n o j u Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi Suzanne Innes-Stubb – Suomijos Respublikos Prezidento sutuoktinę.

3. A p d o v a n o j u ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi:

1) Ville Tavio – Suomijos Respublikos užsienio prekybos ir plėtros ministrą;

2) Lauri Tieralą – Suomijos Respublikos Prezidento kabineto vadovą.

4. A p d o v a n o j u ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi:

1) Ville Hukkaneną – pirmąjį Suomijos Respublikos Prezidento adjutantą;

2) Miką Koskineną – Suomijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos protokolo vadovą;

3) Jaakko Lehtovirtą – Suomijos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių Lietuvos Respublikoje.

5. A p d o v a n o j u ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi:

1) Mari-Kaisą Brander – Suomijos Respublikos Prezidento kabineto komunikacijos vadovę;

2) Anną Eronen – antrąją Suomijos Respublikos Prezidento adjutantę;

3) Heikki Lammineną – Suomijos Respublikos gynybos atašė Lietuvoje;

4) Aliisą Tornberg – Suomijos Respublikos Prezidento užsienio ir saugumo politikos grupės vadovę.

6. A p d o v a n o j u ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Tuomasą Telkkä – Suomijos Respublikos Prezidento vidaus ir pramonės politikos patarėją.

 

Respublikos Prezidentas                                                 

Formos apačia

Tikėkimės, kad kada nors mūsų prezidentai bus tokie, kaip kaip Lenkijos .....

 Dar kartą šiandien išgirdę kad Lenkijoje  1 946 m. liepos 4 dieną Kelcuose įvyko žydų pogromas, pasišnekėjau  Dirbtiniu intelektu šia tema.

Pokalbio pabaigai paklausiau:

Kas dabar nutiktų Lenkijoje, jeigu pvz., žydai lenkus pavadintų lenkžudžiais, pareikštų, kad nekenčia lenkų -t, y. kaip Lietuvoje? Glaustai.

Jei Lenkija viešai būtų sistemingai vartojami įžeidžiantys apibendrinimai apie lenkus kaip tautą („lenkžudžiai“, „nekenčiame lenkų“ ir pan.), reakcija greičiausiai būtų labai aštri:

• stiprus visuomenės ir žiniasklaidos pasipiktinimas;
• politikų reakcijos;
• galimi teisminiai procesai dėl neapykantos kurstymo ar tautinės nesantaikos;
• didelė reputacinė krizė tai organizacijai ar asmeniui.

Tačiau svarbu:

• Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, pavieniai emocingi ar kontroversiški pasisakymai paprastai nelaikomi visos tautinės grupės pozicija.
• Kritika valstybei ar istorijai nėra tas pats, kas neapykanta tautai.

Ir Lietuvoje vieši antisemitiniai ar antilietuviški pareiškimai taip pat dažnai sukelia stiprią reakciją bei ginčus.

*************

Ir kas žino, kaip elgėsi tuo metu žydai Lenkijoje, nes Dirbtinis intelektas ėmė informaciją iš interneto.

 Bet faktas tas, kad prieškaryje Lenkijoje, tame tarpe aneksuotame Vilniuje, vyko žydų pogromai.

Kaip ir faktas tas, kad Lenkijos prezidentai lenkai, o mūsų kas .....

Na  o paskutinis, sprendžiant pagal jo elgesį, supernarcyzas, chamų chamas,  ne lietuvis ....

O Lietuvoje antisemitizmo niekada nebuvo ir nėra.

Ką beje tvirtina ir Izraelio žiniasklaida.

Ir, tikėkimės, kad a  la kurliansky  ir Co nepavyks jo sukelti.

 

****************************

 

Kodėl Lenkijoje 1946 m Kelxuose įvyko žydų pogromas"

1946 m. liepos 4 d. Kielcų pogromas įvyko dėl kelių susikaupusių priežasčių — antisemitizmo, pokarinio chaoso, gandų ir politinės įtampos. Tai buvo vienas žiauriausių pokario antisemitinių išpuolių Europoje po Holokaustas.

Pagrindinės priežastys:

• Senas antisemitizmas Lenkijoje
  Antisemitinės nuostatos egzistavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nors daugelis lenkų gelbėjo žydus, visuomenėje taip pat buvo paplitę stereotipai ir priešiškumas.
• „Kraujo šmeižto“ gandas
  Pogromą tiesiogiai sukėlė melagingas gandas, kad žydai pagrobė lenkų berniuką ritualinei žmogžudystei. Tai buvo viduramžiškas antisemitinis mitas, vadinamas „kraujo šmeižtu“. Berniukas vėliau prisipažino, kad istoriją išgalvojo.
• Pokario chaosas ir smurtas
  1946 m. Lenkija buvo nusiaubta karo:
• daug žmonių buvo ginkluoti,
• veikė pogrindinės grupės,
• trūko stabilios valdžios,
• visuomenėje buvo daug baimės ir nepasitikėjimo.
• Turto klausimas
  Sugrįžę žydai bandė atgauti savo namus ir verslus, kuriuos karo metu buvo užėmę kiti gyventojai. Tai sukėlė konfliktų ir priešiškumo.
• Politinis klimatas
  Tuo metu Lenkijoje įsitvirtino sovietų remiamas komunistinis režimas. Kai kurie žmonės klaidingai siejo žydus su komunizmu („žydų komunizmo“ stereotipas), nors dauguma žydų neturėjo nieko bendra su valdžia.
• Valdžios institucijų vaidmuo
  Per pogromą dalyvavo ne tik minia, bet ir kai kurie policijos bei kariuomenės nariai. Tai padidino aukų skaičių ir rodo, kad valstybė nesugebėjo apsaugoti žydų.

Per pogromą buvo nužudyta apie 42 žydai, dešimtys sužeista. Įvykis sukėlė didžiulį šoką pasaulyje ir paskatino daug likusių Lenkijos žydų emigruoti.

Istorikai iki šiol diskutuoja dėl kai kurių detalių:

• ar pogromas buvo spontaniškas,
• ar dalį smurto galėjo skatinti komunistinės saugumo struktūros propagandiniais tikslais.

Tačiau dauguma tyrėjų sutaria, kad pagrindinis veiksnys buvo gilus antisemitizmas kartu su pokario nestabilumu.

 

Kiek šiuo metu Lenkijoje žydų"

 

Šiuo metu Lenkija gyvenančių žydų skaičius priklauso nuo to, kaip skaičiuojama:

• pagal siaurą religinę / tautinę saviidentifikaciją — apie 9–10 tūkst. žmonių;
• pagal platesnius kriterijus (žydiška kilmė, bent vienas žydų tėvas ar senelis) — nuo 20 tūkst. iki 100 tūkst.;
• 2021 m. Lenkijos surašyme apie 17 tūkst. žmonių nurodė žydišką tapatybę.

Didžiausios bendruomenės yra:

• Varšuva
• Krokuva
• Vroclavas
• Lodzė

Palyginimui:
prieš Antrasis pasaulinis karas Lenkijoje gyveno apie 3,3 milijono žydų — tai buvo viena didžiausių žydų bendruomenių pasaulyje. Dauguma jų buvo nužudyti per Holokaustas.

 

Ar Lenkijoje yra koks mors antisemitizmas?

Taip, antisemitizmas Lenkija egzistuoja ir šiandien, tačiau jo mastas labai skiriasi nuo tarpukario ar pokario laikų.

Keli svarbūs aspektai:

• Apklausos rodo, kad dalis visuomenės vis dar tiki senais stereotipais apie žydus arba palaiko sąmokslo teorijas.
• Internete ir kraštutinių nacionalistų aplinkoje pasitaiko antisemitinių komentarų, vandalizmo ar šūkių.
• Kartais kyla politinių ginčų dėl Holokaustas atminties ir lenkų vaidmens karo metu.

Tačiau kartu svarbu:

• smurtiniai antisemitiniai išpuoliai Lenkijoje šiandien yra reti;
• valstybė oficialiai remia žydų kultūros ir istorijos išsaugojimą;
• vyksta daug žydų kultūros renginių, pvz. Krokuvos žydų kultūros festivalis;
• POLIN muziejus Varšuvoje yra vienas svarbiausių Europos žydų istorijos muziejų.

Po komunizmo žlugimo žydų gyvenimas Lenkijoje netgi iš dalies atsigavo:

• atsikūrė bendruomenės,
• sinagogos,
• kultūros centrai,
• daugiau žmonių viešai kalba apie savo žydišką kilmę.

Vis dėlto istorinis klausimas tebėra jautrus, nes:

• prieš karą Lenkijoje gyveno milijonai žydų,
• per karą beveik visa bendruomenė buvo sunaikinta,
• o po karo liko gilios traumos ir tarpusavio nepasitikėjimas.

Panašių antisemitizmo apraiškų šiandien galima rasti daugelyje Europos šalių, ne tik Lenkijoje.

 

 

O Lietuvoje?

Taip, antisemitizmo apraiškų pasitaiko ir Lietuva, tačiau žydų bendruomenė čia yra maža, o atviras smurtas — retas.

Svarbiausi aspektai:

• Kartais pasitaiko:
• antisemitinių komentarų internete,
• vandalizmo prieš memorialus ar kapines,
• sąmokslo teorijų apie žydus,
• ginčų dėl istorinių asmenybių, kurie galėjo bendradarbiauti su naciais.
• Ypač jautri tema Lietuvoje yra:
• lietuvių dalyvavimas Holokaustas Lietuvoje,
• kai kurių partizanų ar veikėjų vertinimas.

Per Holokaustą buvo nužudyta apie 90–95 % Lietuvos žydų — tai vienas didžiausių sunaikinimo mastų Europoje. Prie nusikaltimų prisidėjo ne tik nacistinė Vokietija, bet ir dalis vietinių kolaborantų.

Tačiau kartu:

• Lietuvos valstybė oficialiai pripažįsta Holokausto tragediją;
• mokyklose apie tai mokoma;
• veikia Lietuvos žydų bendruomenė;
• tvarkomos sinagogos ir memorialai;
• Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus yra svarbus istorijos centras.

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje taip pat išaugo susidomėjimas litvakų istorija ir žydų paveldu, ypač Vilnius, Kaunas ir mažesniuose miesteliuose.

Taigi situacija šiandien nėra panaši į XX a. vidurio laikus, bet istorinės temos tebėra jautrios ir kartais kelia visuomenės ginčų.

 

Jei Remigijus Žemaitaitis būtų išrinktas Lietuva prezidentu, pasekmės priklausytų ne nuo vien jo kritikos Izraelis politikai, o nuo to, kaip jis elgtųsi eidamas pareigas ir kaip būtų vertinami jo vieši pasisakymai tarptautiniu mastu.

Svarbu atskirti du dalykus:

• Izraelio valdžios ar kariuomenės kritiką — tai savaime nėra antisemitizmas;
• antisemitinius pareiškimus apie žydus kaip tautinę ar religinę grupę — tai jau kita kategorija.

Dėl Žemaitaičio Lietuvoje kilo ginčų todėl, kad dalis jo pasisakymų buvo interpretuojami ne tik kaip Izraelio politikos kritika, bet ir kaip antisemitinių stereotipų kartojimas. Dėl to:

• jo pasisakymus nagrinėjo Lietuvos institucijos;
• juos kritikavo dalis politikų, istorikų ir žydų organizacijų;
• tačiau jis pats neigė esantis antisemitas ir teigė kritikuojantis Izraelio veiksmus.

Jeigu toks politikas taptų prezidentu, galimi keli scenarijai:

• vidaus politikoje:
• dalis visuomenės tai laikytų protestu prieš „politkorektiškumą“;
• kita dalis baimintųsi reputacinės žalos Lietuvai.
• užsienio politikoje:
• santykiai su Izraeliu galėtų tapti įtemptesni;
• daugiau dėmesio skirtų tarptautinė žiniasklaida ir organizacijos.
• praktikoje:
• prezidento galias riboja Konstitucija, Seimas ir tarptautiniai įsipareigojimai;
• todėl vien prezidento retorika automatiškai nekeičia valstybės santvarkos ar įstatymų.

Demokratijoje žmonės gali turėti labai skirtingas nuomones apie:

• Izraelio–Palestinos konfliktą,
• Holokausto atmintį,
• tautinę politiką.

Tačiau svarbu, kad kritika būtų nukreipta į konkrečius valstybės veiksmus ar politikus, o ne į tautinę ar religinę grupę apskritai.

 

Prašau tikslios pogromo Kelcuose datos, ir kr randasi kelci, kurioje dalyje?

Kielcų pogromas įvyko 1946 m. liepos 4 d..

Kielcai yra:

• pietryčių–centrinėje Lenkija dalyje,
• maždaug tarp Varšuva ir Krokuva,
• Šventokšysko (Świętokrzyskie) vaivadijos sostinė.

Pogromas prasidėjo po melagingo kaltinimo, kad žydai pagrobė lenkų berniuką. Per išpuolį buvo nužudyta apie 42 žydai ir keli lenkai, bandę juos ginti.

 

Kas dabar nutiktų Lenkijoje, jeigu pvz, žydai lenkus pavadintų žydšaudžiais, pareikštų, kad nekenčia lenkų -t, y. kaip Lietuvoje? Glaustai.

Jei Lenkija viešai būtų sistemingai vartojami įžeidžiantys apibendrinimai apie lenkus kaip tautą („lenkžudžiai“, „nekenčiame lenkų“ ir pan.), reakcija greičiausiai būtų labai aštri:

• stiprus visuomenės ir žiniasklaidos pasipiktinimas;
• politikų reakcijos;
• galimi teisminiai procesai dėl neapykantos kurstymo ar tautinės nesantaikos;
• didelė reputacinė krizė tai organizacijai ar asmeniui.

Tačiau svarbu:

• Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, pavieniai emocingi ar kontroversiški pasisakymai paprastai nelaikomi visos tautinės grupės pozicija.
• Kritika valstybei ar istorijai nėra tas pats, kas neapykanta tautai.

********************************************** .

Formos viršus

 

Formos apačia