
Geras klausimas - Kodėl JAV
taip palaiko Izraelį?
Ir dėl įtakingų lobistų JAV,
bet ir iš esmės panašios istorijos.
Visų pirma abi valstybės iš
esmės yra imigrantų valstybės.
Palestinos autonomija galima
prilyginti indėnų rezervatams.
Jeigu kadaise JAV buvo sakoma –
„geras indėnas – negyvas indėnas“, tai dabar Izraelyje taip nesakoma, bet
daroma.
Ne veltui gi Izraelio premjerui
už palestiniečių genocidą Tarptautinis teismas yra išdavęs arešto orderį.
Ir štai vakar kaip du seni
draugai susitiko JAV prezidentas ir Izraelio premjeras.
Kaip sako liaudis –„toks tokį
pažino ir ant alaus pavadino“
O iš esmės ką gi mes žinome
apie Izraelį?
Apie jo valstybę, jos problemas,
tautinę sudėtį ir t. t.
Pasirodo, kad Izraelis neturi Konstitucijos,
Konstitucinio teismo.
Ir apsieina.
Beje panaši padėtis ir pas mus.
Norįs yra Konstitucija, Seimo
nariai, prezidentas ant jos prisiekia, tačiau nesilaiko.
Na o Konstitucinis teismas tai iš
esmės ne teismas, o „asenizacijos gurguolė“ ...
O štai vyksta Izraelio
aneksuotoje Palestinos autonomijoje Dirbtinio intelekto akimis: panašiai kaip
JAV jos susikūrimo pradžioje ...
Pastarųjų dienų įvykiai Vakarų Krante sukėlė
neįprastai stiprią reakciją pačiame Izraelyje – ne tik opozicijoje, bet ir tarp
buvusių kariuomenės, žvalgybos bei valstybės institucijų vadovų.
Didžiausią atgarsį sukėlė beveik 600 buvusių
aukšto rango Izraelio pareigūnų – generolų, buvusių „Mossad“, „Shin Bet“,
policijos, diplomatijos ir valstybės tarnybos atstovų – kreipimasis. Jį
inicijavo organizacija Commanders for Israel's Security (CIS). Laiškas
buvo adresuotas JAV prezidentui Donaldui Trumpui prieš jo susitikimą su
Benjaminu Netanyahu. Jame teigiama, kad radikalių naujakurių smurtas Vakarų
Krante tapo strategine grėsme pačiam Izraeliui, o ne vien palestiniečių
problema.
Pareiškime rašoma, kad naujakurių išpuoliai prieš
palestiniečių kaimus, mečečių padegimai, turto niokojimas ir civilių užpuolimai
kursto naują smurto spiralę, silpnina Izraelio tarptautinę padėtį, apsunkina
santykius su arabų valstybėmis ir didina grėsmę Izraelio kariams bei civiliams.
Pasirašiusieji ragina Izraelio vyriausybę ryžtingai kovoti su vadinamuoju „naujakurių
teroru“ ir neleisti, kad pavienės ekstremistų grupės diktuotų valstybės
politiką.
Šis kreipimasis pasirodė po ypač kruvinų įvykių
netoli Tal (Tell) kaimo prie Nabluso. Per susirėmimą žuvo du Izraelio
kariai ir keturi palestiniečiai. Po to grupės naujakurių surengė išpuolius
prieš kelis palestiniečių kaimus – buvo padegtos mažiausiai dvi mečetės,
niokojami namai ir automobiliai, ant pastatų palikti keršto šūkiai hebrajų
kalba. Izraelio kariuomenė viešai pasmerkė religinių objektų niokojimą ir
paskelbė pradėjusi tyrimą.
Dar birželį paskelbtas kitas atviras laiškas,
kurį pasirašė buvę ministrai pirmininkai, buvę žvalgybos vadovai, teisėjai,
mokslininkai ir kultūros veikėjai, buvo dar griežtesnis. Jame vyriausybė
kaltinama nesustabdant vadinamojo „žydų terorizmo“ Vakarų Krante ir
toleruojant politiką, kuri, autorių vertinimu, skatina de facto aneksiją.
Pasirašiusieji įspėjo, kad jei valstybė nesiims veiksmų, jie sieks teisinių
priemonių Izraelio teismuose.
Svarbu pažymėti, kad tokia kritika nėra
visuotinis Izraelio visuomenės požiūris. Dešiniosios partijos ir naujakurių
organizacijos tvirtina, jog dauguma naujakurių nėra smurtautojai, o pagrindinė
problema išlieka palestiniečių terorizmas. Jų teigimu, pavieniai nusikaltimai
turi būti tiriami, tačiau jie neturėtų būti naudojami viso naujakurių judėjimo
diskreditavimui. Tuo tarpu centristai ir dalis saugumo elito mano, kad būtent
nesuvaldytas radikalių naujakurių smurtas ilgainiui gali tapti viena didžiausių
grėsmių Izraelio saugumui ir tarptautinei padėčiai.
Įdomu tai, kad šį kartą kritika sklinda ne tik iš
žmogaus teisių organizacijų ar kairiųjų partijų. Tarp pasirašiusiųjų yra
žmonių, kurie dešimtmečius vadovavo Izraelio kariuomenei, žvalgybos tarnyboms
ir diplomatijai. Dėl to jų pareiškimas Izraelyje vertinamas kaip reikšmingas
signalas, kad dalis saugumo elito naujakurių smurtą laiko ne vien moraline ar
teisine, bet ir nacionalinio saugumo problema.
Trumpa Palestinos autonomijos istorija:
- 1947 m. Jungtinės
Tautos pasiūlė padalyti tuometinę Britų Palestiną į dvi valstybes – žydų
ir arabų. Žydų vadovybė planą priėmė, dauguma arabų jį atmetė.
- 1948 m.
paskelbus Izraelis nepriklausomybę, prasidėjo karas. Vakarų Krantą perėmė Jordanija,
o Gazos Ruožą – Egiptas.
- 1967 m.
Šešių dienų kare Izraelis užėmė Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę
ir Gazos Ruožą. Nuo tada šios teritorijos yra Izraelio kontroliuojamos,
nors jų teisinis statusas tebėra tarptautinių ginčų objektas.
- 1993–1995
m. pasirašius Oslo susitarimai buvo įkurta Palestinos autonomija
(Palestinian Authority). Jai perduotas ribotas savivaldos valdymas dalyje
Vakarų Kranto ir Gazos.
- Vakarų
Krantas buvo padalytas į tris zonas:
- A zona –
Palestinos autonomija valdo civilinius reikalus ir užtikrina vidaus
saugumą.
- B zona –
civilinius reikalus tvarko Palestinos autonomija, o saugumo kontrolę
dalijasi su Izraeliu.
- C zona – ją
daugiausia kontroliuoja Izraelis; čia yra dauguma žydų gyvenviečių.
- 2005 m. Izraelis
visiškai pasitraukė iš Gazos Ruožo – išvedė kariuomenę ir evakavo visas
žydų gyvenvietes.
- 2006 m.
Palestinos parlamento rinkimus laimėjo Hamas. Po ginkluoto konflikto su Fatah
2007 m. „Hamas“ perėmė Gazos kontrolę. Nuo tada:
- Gazos
Ruožą valdo „Hamas“;
- Vakarų
Krantą administruoja Palestinos
autonomija, kuriai vadovauja Mahmoud Abbas ir „Fatah“.
Šiandien Palestinos autonomija faktiškai valdo
tik dalį Vakarų Kranto. Gaza ir Vakarų Krantas politiškai yra susiskaldę, o
galutinis šių teritorijų statusas iki šiol nėra išspręstas taikos susitarimu.
Naujakuriais vadinami Izraelio piliečiai,
gyvenantys žydų gyvenvietėse Vakarų Krante (Palestinos autonomijos
teritorijoje), taip pat Rytų Jeruzalėje. Šiuo metu tokių gyventojų yra apie
700–800 tūkst., iš jų maždaug pusė gyvena Rytų Jeruzalėje, kita dalis – Vakarų
Kranto gyvenvietėse.
Jie nėra vienalytė grupė.
Kokie jie?
Galima išskirti kelias pagrindines grupes.
1. Religiniai sionistai – tai bene
įtakingiausia naujakurių dalis.
- Jie yra
religingi, bet ne ultraortodoksai.
- Tiki, kad
Judėja ir Samarija (taip Izraelyje dažnai vadinamas Vakarų Krantas) yra
istorinė žydų tėvynės dalis.
- Dalis jų
mano, kad gyvenviečių kūrimas yra religinė pareiga.
Būtent iš šios aplinkos kilo tokie politikai kaip
Bezalel Smotrich ir Itamar Ben-Gvir.
2. Ultraortodoksai (haredim)
Jie sudaro tik dalį naujakurių.
Daugelis jų apsigyvena didelėse gyvenvietėse,
pavyzdžiui, Modi'in Illit ar Beitar Illit.
Tačiau jų motyvacija dažnai nėra politinė. Jie
ten gyvena todėl, kad:
- būstas
pigesnis;
- lengviau
išlaikyti dideles šeimas;
- susiformavusios
jų religinės bendruomenės.
Daugelis jų aktyviai nedalyvauja konfliktuose su
palestiniečiais.
3. Pasaulietiniai izraeliečiai
Yra ir tokių, kurie persikelia dėl ekonominių
priežasčių:
- pigesnių
namų;
- geresnės
gyvenimo kokybės;
- artumo
Jeruzalei ar Tel Avivui.
Jie dažnai nėra itin religingi.
4. Radikalūs ideologiniai naujakuriai
Tai nedidelė, bet labai matoma grupė.
Kai kurie gyvena vadinamuosiuose nelegaliuose
forpostuose (angl. outposts), kurie kartais nėra oficialiai patvirtinti
net Izraelio valdžios.
Būtent su šia grupe dažniausiai siejami:
- palestiniečių
kaimų užpuolimai;
- automobilių
deginimas;
- mečečių
niokojimas;
- vadinamieji
„price tag“ („kainos etiketė“) išpuoliai – keršto akcijos po palestiniečių
išpuolių.
Šiuos veiksmus viešai smerkia ir Izraelio
kariuomenė, ir saugumo tarnyba Shin Bet, kuri dalį tokių veikų vadina žydų
ekstremizmu ar terorizmu.
Kodėl dėl jų tiek daug ginčų?
Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Jungtinės
Tautos, daugumą Vakarų Kranto gyvenviečių laiko prieštaraujančiomis
tarptautinei teisei. Izraelio vyriausybės su tuo nesutinka ir remiasi kitokiu
tarptautinės teisės aiškinimu bei istoriniais argumentais.
Pačiame Izraelyje nuomonės taip pat išsiskiria:
- dešinieji
gyvenvietes laiko teisėta istorinių žydų žemių dalimi ir svarbia saugumo
priemone;
- centristai
ir kairieji dažniau mano, kad nekontroliuojama gyvenviečių plėtra
apsunkina taikos susitarimo galimybes ir didina įtampą.
Todėl būtų netikslu sakyti, kad „naujakuriai =
ortodoksai“. Tarp naujakurių yra religinių sionistų, ultraortodoksų,
pasaulietinių šeimų ir nedidelė, tačiau didelį viešą dėmesį sulaukianti
radikalių aktyvistų grupė. Būtent pastarosios veiksmai dažniausiai atsiduria
tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre.