Tautinė ydų valstybė. - ką apie ją mes žinome?

 

Ko gero nedaugelis žino, kad pagal įstatymą Izraelis yra žydų valstybė.

Nors jos tautinė sudėtis (su Palestinos autonomija) sekanti:

 

Jei skaičiuojama visa teritorija – Izraelis + Palestinos teritorijos (Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas), gaunamas apytikslis vaizdas:

Tautinė grupė	Gyventojų skaičius	Dalis
Žydai	~7,5 mln.	~51 %
Palestiniečiai arabai	~7,0 mln.	~48 %
Kiti (druzai, čerkesai, armėnai, kt.)	~0,3 mln.	~2 %

Jei skaičiuojamas tik Izraelis (be Palestinos autonomijos):

• Žydai – apie 73 %
• Arabai (daugiausia palestiniečiai) – apie 21 %
• Kiti – apie 6 %.

Skaičiai yra apytiksliai, nes dėl karo Gazoje ir skirtingų institucijų metodikų gyventojų vertinimai šiek tiek skiriasi.

 **************

Jeigu kam bus įdomu sužinoti daugiau apie šią tautinę valstybę, siūlau šią    Dirbtinio intelekto pateiktą informaciją:

 

Kaip suprasti, kad Izraelis teisiškai yra žydų valstybė?

 

Teiginys, kad Izraelis yra teisiškai žydų valstybė, reiškia ne tai, kad valstybė priklauso tik žydams ar kad tik žydai turi pilietines teises. Tai reiškia, kad valstybės konstitucinėje ir teisinėje sistemoje ji apibrėžiama kaip žydų tautos nacionalinė valstybė.

Pagrindiniai aspektai:

• 2018 m. priimtas Pagrindinis įstatymas: Izraelis – žydų tautos nacionalinė valstybė nustato, kad:
• Izraelis yra žydų tautos nacionaliniai namai.
• Teisė į nacionalinį apsisprendimą Izraelio valstybėje yra unikali žydų tautai.
• Jeruzalė paskelbta vientisa Izraelio sostine.
• Hebrajų kalba yra valstybinė kalba, o Arabų kalba turi specialų statusą.
• Kartu kiti Izraelio pagrindiniai įstatymai ir teismų praktika numato, kad visi Izraelio piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės ar religijos, turi pilietines ir politines teises. Apie 20 % Izraelio piliečių yra arabai (daugiausia palestiniečiai arabai), kurie turi teisę balsuoti, būti renkami į parlamentą, dirbti valstybės tarnyboje ir kreiptis į teismus.
• Vienas svarbus įstatymas yra Sugrįžimo įstatymas, suteikiantis žydams ir tam tikriems jų šeimos nariams teisę imigruoti į Izraelį ir įgyti pilietybę lengvatine tvarka.
• Tokios teisės neturi visi pasaulio žmonės, todėl tai yra vienas iš būdų, kuriuo valstybė įgyvendina savo kaip žydų nacionalinės valstybės pobūdį.

Tai galima palyginti su kai kuriomis Europos valstybėmis, kurios savo konstitucijose pabrėžia tam tikrą tautinį ar kultūrinį identitetą, tačiau vis tiek privalo užtikrinti lygias pilietines teises visiems piliečiams. Skirtumas tas, kad Izraelis aiškiai įtvirtina save kaip žydų tautos nacionalinę valstybę.

Šis statusas yra diskusijų objektas:

• Šalininkai teigia, kad tai atspindi Izraelio sukūrimo tikslą – būti žydų tautos nacionaliniais namais po šimtmečius trukusio persekiojimo ir Holokaustas.
• Kritikai teigia, kad toks teisinis apibrėžimas gali sudaryti įspūdį, jog ne žydų piliečiai nėra laikomi lygiaverčiais valstybės nacionalinės bendruomenės nariais, nors jų individualios pilietinės teisės formaliai išlieka.

Taigi teisiniu požiūriu „žydų valstybė“ pirmiausia reiškia nacionalinės valstybės pobūdį, o ne tai, kad pilietybė ar pagrindinės pilietinės teisės būtų suteikiamos vien tik žydams. Vis dėlto kai kurios teisės ir valstybės simboliai yra tiesiogiai susieti su žydų tautos nacionaliniu statusu, todėl dėl šio modelio vyksta nuolatinės teisinės ir politinės diskusijos tiek pačiame Izraelyje, tiek tarptautiniu mastu.

 

O kaip nustatoma, kad asmuo yra žydas?

Tai priklauso nuo konteksto, nes nėra vieno visiems atvejams taikomo apibrėžimo.

Pagal tradicinę žydų religinę teisę (halachą):

• Žydu laikomas asmuo, kurio motina yra žydė.
• Arba žmogus, kuris oficialiai atsivertė į judaizmą pagal pripažintą religinę procedūrą (gijurą).

Pagal Izraelio civilinę teisę:
Situacija sudėtingesnė. Sugrįžimo įstatymas suteikia teisę imigruoti ne tik halachiškai žydams, bet ir:

• žydams,
• jų vaikams,
• vaikaičiams,
• bei kai kuriems jų sutuoktiniams.

Tai reiškia, kad žmogus gali turėti teisę imigruoti į Izraelį pagal Sugrįžimo įstatymą, nors pagal ortodoksinę religinę teisę jis nebūtų laikomas žydu.

Praktikoje:
Nustatymas priklauso nuo to, kokio klausimo sprendžiama:

• jei kalbama apie pilietybę pagal Sugrįžimo įstatymą, vertinama kilmė ir pateikiami dokumentai (gimimo, santuokos, archyvų įrašai ir pan.);
• jei kalbama apie religinius klausimus, pavyzdžiui, santuoką per ortodoksinį rabinatą, taikomi halachos kriterijai, ir gali būti prašoma įrodymų apie motinos žydišką kilmę arba pripažintą atsivertimą.

Todėl gali susidaryti situacija, kai:

• žmogus yra laikomas žydu pagal valstybės imigracijos teisę;
• bet nelaikomas žydu pagal ortodoksinę religinę teisę.

Tai viena iš priežasčių, kodėl Izraelyje vyksta diskusijos dėl religijos ir valstybės santykio.

Svarbu pažymėti, kad žydiškumas apima ir etninį, ir religinį aspektą. Kai kurie žmonės save laiko žydais kaip tautinės ar kultūrinės bendruomenės nariais, nors nėra religingi, o kiti tampa žydais atsivertę į judaizmą. Dėl šios priežasties atsakymas į klausimą „kas yra žydas?“ gali skirtis priklausomai nuo to, ar kalbama apie religinę teisę, Izraelio civilinę teisę, ar asmens tapatybę.

 

Kaip asmuo turi įrodyti, kad jis yra žydas.

Tai priklauso nuo to, kam ir kokiu tikslu jis tai įrodinėja.

Jei asmuo siekia pasinaudoti Sugrįžimo įstatymas, paprastai reikia pateikti dokumentus, patvirtinančius žydišką kilmę arba teisę pagal šį įstatymą. Gali būti naudojami:

• gimimo liudijimai;
• tėvų ir senelių gimimo, santuokos ar mirties liudijimai;
• archyviniai įrašai, rodantys tautybę ar religiją (kai kuriose šalyse istoriniuose dokumentuose buvo žymima tautybė arba religija);
• sinagogų ar žydų bendruomenių įrašai;
• rabinų pažymos;
• kiti genealoginiai dokumentai.

Jeigu klausimas susijęs su religiniu statusu (pvz., santuoka per ortodoksinį rabinatą Izraelyje), įrodinėjimo standartas gali būti griežtesnis. Tokiu atveju gali būti prašoma įrodyti nenutrūkstamą motinos žydišką kilmę per oficialius dokumentus arba pateikti įrodymus apie pripažintą atsivertimą į judaizmą.

Jei dokumentų trūksta (tai dažna dėl karų, Holokaustas ar migracijos), institucijos gali vertinti įvairių įrodymų visumą. Kartais atliekami genealoginiai tyrimai, apklausiami liudytojai ar konsultuojamasi su archyvais.

Svarbu paminėti, kad DNR tyrimas paprastai nėra pakankamas įrodymas. Nors genetiniai tyrimai gali parodyti tikėtiną kilmę ar protėvių ryšius, Izraelio institucijos ir religiniai teismai paprastai remiasi dokumentais ir pripažintais teisiniais ar religiniais kriterijais, o ne vien genetiniais duomenimis. DNR gali būti naudojamas tik išimtiniais atvejais kaip papildoma informacija, bet ne kaip pagrindinis žydiško statuso įrodymas.

 

Tarkime Izraelį nori repatrijuoti šeima: tėvas rusas, žmona žydė, sūnus rusas. . Tautybės pagal asmens dokumentus.  Kaip jie bus priimti?

Toks atvejis priklausytų nuo konkrečių aplinkybių, tačiau pagal Sugrįžimo įstatymas galima paaiškinti bendrą principą.

Jeigu:

• motina yra žydė (ir tai gali būti įrodyta pagal įstatymo reikalavimus),
• tėvas yra rusas (ne žydas),
• sūnus yra jų biologinis vaikas,

tuomet dažniausiai situacija būtų tokia:

• Motina turėtų teisę repatrijuoti kaip žydė.
• Vyras paprastai taip pat galėtų repatrijuoti kaip žydės sutuoktinis, net jei pats nėra žydas.
• Sūnus taip pat paprastai turėtų teisę repatrijuoti kaip žydės vaikas. Jei jo motina yra žydė, pagal tradicinę žydų religinę teisę jis taip pat būtų laikomas žydu, nepriklausomai nuo to, kokia tautybė buvo įrašyta jo ankstesniuose dokumentuose.

Svarbu atskirti tautybę dokumentuose nuo teisinio žydiško statuso. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjunga ir kai kuriose posovietinėse valstybėse dokumentuose būdavo įrašoma tautybė („rusas“, „ukrainietis“, „žydas“ ir pan.). Tačiau Izraelio institucijos paprastai nesiremia vien šiuo įrašu. Jos vertina kilmę pagal gimimo, santuokos, archyvinius ir kitus dokumentus.

Todėl vien tai, kad sūnaus dokumentuose parašyta „rusas“, nebūtinai reiškia, kad jis neturi teisės repatrijuoti ar nėra laikomas žydu. Jei jo motina yra žydė, tas tautybės įrašas paprastai nėra lemiamas.

Kita vertus, jei paaiškėtų, kad motina nėra laikoma žyde pagal Sugrįžimo įstatymo kriterijus arba nėra pakankamų tai patvirtinančių įrodymų, tuomet visos šeimos teisė repatrijuoti galėtų būti vertinama kitaip. Todėl praktikoje kiekviena byla nagrinėjama individualiai, remiantis pateiktais dokumentais.

Formos viršus

 

Formos apačia

 O jeigu t pagal  dokumentus tėvas žydas, motina rusė,  sūnus žydas? Kaip tada?

 

Šiuo atveju svarbu atskirti teisę repatrijuoti ir religinį statusą.

Jeigu:

• tėvas yra žydas;
• motina yra rusė (ne žydė);
• sūnaus dokumentuose (pvz., sovietiniuose) įrašyta tautybė „žydas“;

tuomet situacija būtų maždaug tokia:

• Tėvas turėtų teisę repatrijuoti kaip žydas.
• Motina paprastai turėtų teisę repatrijuoti kaip žydo sutuoktinė.
• Sūnus taip pat paprastai turėtų teisę repatrijuoti kaip žydo vaikas pagal Sugrįžimo įstatymas.

Tačiau pagal tradicinę žydų religinę teisę (halachą) sūnus nebūtų laikomas žydu, nes jo motina nėra žydė. Tai nepriklauso nuo to, kas parašyta jo dokumentuose.

Praktikoje tai gali turėti pasekmių:

• jis galėtų gauti Izraelio pilietybę pagal Sugrįžimo įstatymą;
• tačiau jei vėliau norėtų sudaryti religinę santuoką Izraelyje per ortodoksinį rabinatą, jis galėtų būti nelaikomas žydu ir jam gali reikėti oficialiai atsiversti į judaizmą, jei norėtų būti pripažintas žydu religine prasme.

Taigi sovietinis ar kitos valstybės dokumentuose įrašytas tautybės įrašas „žydas“ nėra lemiamas religiniam statusui. Izraelio valstybė ir religinės institucijos šį klausimą sprendžia pagal skirtingus kriterijus:

• valstybė, spręsdama dėl repatriacijos, taiko Sugrįžimo įstatymą;
• religinės institucijos remiasi halacha, pagal kurią žydiškumas paprastai perduodamas per motiną arba įgyjamas pripažintu atsivertimu.

 

Gal yra statistika, kiek tokių vaikų yra Izraelio piliečiai?

Taip, yra, nors statistika paprastai nepateikiama būtent kaip „vaikai, kurių tėvas žydas, o motina ne“. Dažniau naudojama kategorija „kiti“ (Others) – tai žmonės, kurie nėra laikomi žydais pagal halachą, bet yra Izraelio piliečiai pagal Sugrįžimo įstatymą arba yra tokių imigrantų vaikai.

Turimi duomenys rodo:

• 2023 m. pabaigoje Izraelyje gyveno apie 554 tūkst. tokių žmonių – maždaug 5,7 % visų gyventojų. Dauguma jų yra imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjunga arba jų vaikai.
•  
• 2024 m. duomenimis, tarp beveik 9,8 mln. Izraelio piliečių buvo apie 480 tūkst. žmonių, kurie nėra halachiškai žydai. Tyrėjai pažymi, kad beveik visi jie yra integruoti į žydišką visuomenę – mokosi hebrajų kalba, tarnauja kariuomenėje, dirba ir gyvena daugiausia žydų gyvenvietėse.
•  
• Demografiniuose tyrimuose nurodoma, kad reikšminga šios grupės dalis yra žydų šeimų nariai ir jų Izraelyje gimę vaikai, o maždaug pusė jų turi vieną iš tėvų žydą.

Didelė šios grupės dalis susiformavo po masinės imigracijos iš buvusios Sovietų Sąjungos XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Daugelis šeimų buvo mišrios: pavyzdžiui, tėvas žydas, motina rusė ar ukrainietė. Tokie vaikai galėjo gauti Izraelio pilietybę pagal Sugrįžimo įstatymą, tačiau pagal ortodoksinę religinę teisę jie nelaikomi žydais, jei motina nėra žydė.

Jeigu domina, galiu pateikti ir statistiką, kiek tokių žmonių tarnauja Izraelio kariuomenėje, kiek jų vėliau oficialiai atsiverčia į judaizmą (gijurą) ir kaip keitėsi jų skaičius nuo 1990 m. Tai gana įdomi ir gerai ištirta tema.

 

Prašau  pateikti ir statistiką, kiek tokių žmonių tarnauja Izraelio kariuomenėje, kiek jų vėliau oficialiai atsiverčia į judaizmą (gijurą) ir kaip keitėsi jų skaičius nuo 1990 m. Tai gana įdomi ir gerai ištirta tema.

 

.

Taip. Ši tema yra gana gerai ištirta, nes po 1990 m. imigracijos iš buvusios Sovietų Sąjungos Izraelyje susiformavo didelė piliečių grupė, kuri turi teisę gyventi Izraelyje pagal Sugrįžimo įstatymą, bet nėra laikoma žydais pagal halachą.

1. Kaip keitėsi jų skaičius?

Metai	Apytikris skaičius
1990 m.	beveik nebuvo tokios grupės
1990–2000 m.	atvyko apie 900 tūkst. imigrantų iš buvusios SSRS
2005 m.	apie 300 tūkst. nehalachinių žydų
2015 m.	apie 400 tūkst.
2024–2025 m.	apie 450–550 tūkst. žmonių (apie 5 % Izraelio gyventojų)

Didžioji dauguma jų – mišrių šeimų vaikai arba vaikaičiai:

• tėvas žydas – motina rusė, ukrainietė, baltarusė ir pan.;
• arba vienas senelis buvo žydas.

---

2. Kiek jų tarnauja kariuomenėje?

Tikslios oficialios statistikos pagal halachinį statusą Izraelio gynybos pajėgos neskelbia.

Tačiau tyrėjai nurodo, kad:

• beveik visi šios grupės jaunuoliai šaukiami į karinę tarnybą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti žydų kilmės Izraelio piliečiai;
• kasmet tarnauja keliolika tūkstančių karių, kurie nėra halachiškai žydai;
• nuo 1990 m. tokių karių jau buvo dešimtys tūkstančių.

Ši grupė dalyvauja visuose kariuomenės padaliniuose – nuo kovinių dalinių iki karininkų korpuso.

---

3. Kiek jų atsiverčia į judaizmą?

2001–2004 m. Izraelis sukūrė specialią valstybės remiamą atsivertimo sistemą.

Be to, kariuomenėje veikia programa „Nativ“, leidžianti kariams atsiversti tarnybos metu.

Rezultatai:

• 1996–2017 m. oficialiai atsivertė apie 30 000 žmonių iš buvusios SSRS imigrantų ir jų vaikų.
• Tai sudaro mažiau nei 10 % visos šios populiacijos.
• Pastaraisiais metais kasmet atsiverčia maždaug 2 000–3 500 žmonių (civilinėje sistemoje ir kariuomenėje kartu).

---

4. Kodėl dauguma nesiverčia?

Tyrimai rodo kelias pagrindines priežastis:

• jie jaučiasi Izraelio visuomenės dalimi ir nemato būtinybės keisti religinį statusą;
• ortodoksinis gijuras reikalauja įsipareigoti laikytis religinių įsakymų, todėl ne visi nori ar gali tai padaryti;
• nemažai žmonių nėra religingi.

---

5. Įdomus faktas

Šiandien Izraelyje yra šimtai karių ir karininkų, kurie:

• gimė Izraelyje;
• kalba tik hebrajiškai;
• tarnavo kariuomenėje;
• moka mokesčius;
• balsuoja rinkimuose.

Tačiau pagal ortodoksinę religinę teisę jie nelaikomi žydais, nes jų motina nėra žydė. Dėl to jie gali susidurti su kliūtimis sudarydami religinę santuoką Izraelyje, nors jų pilietinis statusas yra toks pats kaip kitų Izraelio piliečių. Šis neatitikimas tarp pilietybės ir religinio statuso yra viena svarbiausių religijos ir valstybės santykio diskusijų Izraelyje.

  ************************

 

 

Ramiai dirbkite, o mes valdysime (jus).

  

Šalies naujienos pagal Dirbtinį intelektą tokios:

 

Patikrinau naujausią informaciją.

Taip – prezidentas Gitanas Nausėda jau pasirašė dekretą, kuriuo Mindaugas Sinkevičius paskirtas Lietuvos Respublikos ministru pirmininku. Dekretas pasirašytas šiandien, birželio 30 d., po to, kai Seimas  pritarė jo kandidatūrai.

Kitas etapas:

• per 15 dienų ministras pirmininkas turi pateikti prezidentui sudarytą Ministrų Kabinetą;
• prezidentui patvirtinus ministrų sudėtį, Vyriausybė pristatys savo programą Seimui;
• Vyriausybė gaus įgaliojimus tik tada, kai Seimas pritars jos programai.

Vadinasi, dabar jau galima tiksliai sakyti, kad Mindaugas Sinkevičius yra paskirtas ministru pirmininku, tačiau Vyriausybė dar nėra gavusi įgaliojimų veikti – tam dar reikalingas Vyriausybės programos patvirtinimas Seime.

******************

Tiktai  nepažymėjo, kas veiksmas vyksta ekstremalios situacijos, kuri tęseisi  jau septintas mėnuo, metu ....

 Iš esmė mano nuomone rajono meras į ministrus pirmininkus yra sveikintinas reiškinys.

Juo labiau, kad rajonas palyginti gerai tvarkosi.

Tiktai man visada kyla negeros mintys, kada sistemingai duotą priesaiką laužantis, įžūliai korumpuotas, prezidentūroje atvykusius Seimo ir Vyriausybės narius pasitinkantis kaip chamų chamas, tituluojamas „Jo kilnybe“.

Todėl paklausiau  Dirbtinį intelektą :

 

 Kaip tituluojamas prezidentas Prancūzijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje?

Šiose šalyse oficialūs kreipiniai į prezidentą yra gana panašūs, tačiau skiriasi kalbinės tradicijos.

Šalis	Oficialus titulas	Kreipinys
Prancūzija	Prezidentas (pranc. Président de la République)	Monsieur le Président / Madame la Présidente („Pone Prezidente“ / „Ponia Prezidente“)
Lenkija	Prezidentas (lenk. Prezydent Rzeczypospolitej Polskiej)	Panie Prezydencie / Pani Prezydent
Latvija	Valstybės prezidentas (latv. Valsts prezidents)	Prezidenta kungs („Pone Prezidente“) arba oficialiai Valsts prezidenta kungs
Estija	Respublikos prezidentas (est. Vabariigi President)	Härra President / Proua President („Pone Prezidente“ / „Ponia Prezidente“)

Įdomu tai, kad:

• Prancūzijoje oficialiuose renginiuose dažnai sakoma tiesiog „Monsieur le Président“, nors pilnas titulas yra Président de la République.
• Lenkijoje įprastas kreipinys yra „Panie Prezydencie“. Laiškuose dažnai vartojama ir iškilmingesnė forma Szanowny Panie Prezydencie.
• Latvijoje oficialus pareigybės pavadinimas yra Valsts prezidents, tačiau kreipiantis dažniausiai pakanka „Prezidenta kungs“.
• Estijoje vartojamas Härra President arba Proua President. Estų kalboje žodis President nekeičia galūnės.

   ************************

 

O kaip tarpusavyje vienas kitą vadina socdemai?

Jei turite omenyje neoficialų tarpusavio kreipinį, tai tarp Lietuvos socialdemokratų labai dažnai vartojamas žodis „bičiulis“ (moterims – „bičiulė“). Tai yra tradicinis socialdemokratų kreipinys tiek partijos renginiuose, tiek viešoje komunikacijoje.

Pavyzdžiui, galima išgirsti:

• „Sveiki, bičiuliai.“
• „Bičiuli Mindaugai...“
• „Miela bičiule...“

Šis kreipinys atlieka panašią funkciją kaip konservatorių vartojamas „kolega“ ar kai kuriose kitose organizacijose vartojamas „draugas“, tačiau LSDP sąmoningai renkasi būtent „bičiulis“, nes žodis „draugas“ Lietuvoje daugeliui siejasi su sovietmečio politine leksika.

Todėl jei išgirsite socialdemokratą sakant „bičiuli Sinkevičiau“ ar „bičiule ministre“, tai yra visiškai įprastas ir partijos tradiciją atitinkantis kreipinys.

Formos viršus

 

Pagal Konstitucinio teismo išaiškinimą, pagal Konstitucijoje Prezidentui nustatytas galias, Lietuva yra parlamentinė respublika.

 O dargi prezidentinėje respublikoje Prancūzijoje Prezidentas netituluojamas „Jo kilnybe“.

Betgi pas mus yra, kaip yra – titulavimas „Jo kilnybe“ visišaki tenkina visuoemę.

Tuo patvirtinant, kad pilietinės visuomenės iš esmės nėra.

Kaip ir tai kad visuomenei nereikia vietos savivaldos, kad jai  tinka ir patinka, kad jis būtų valdoma.

 

Situacija tebėra tokia, kaip ją kadaise ją taikliai apibudino velionis Prezidentas A.M.B. – „Jūs mus išrinkote. Ramiai dirbkite, o mes valdysime (jus)“.

  

Kaip Pabaltijo valstybių aneksija pakeitė Tarybų sąjungą atgal ?

 

 1941 metais iš Lietuvos bėgdama Raudonoji armija savo kelią pažymėjo žiauriomis žudynėmis.

Pradedant Pravieniškių kalinių ir prižiūrėtojų žudynėmis.

Taip prasidėjo taip vadinamas Didysis  tėvynės karas.

Lygiai taip prasidėjo ir Rusijos karas prieš Ukrainą.

Kaip ir karas prieš Čečėniją.

 

Taigi aš ir paklausiau  Dirbtinį intelektą:

Ar Seimo pirmininkas, prezidentas, premjere nusiuntė vaikus nuo savęs į Rainių žudynių vietą, tuo pagerbdami nužudytų atminimą? Prašau atsakyti tik į klausimą

 

Ne. Nėra patikimų duomenų, kad Seimo pirmininkas, prezidentas aministrė pirmininkė būtų nusiuntę savo vaikus į Rainių žudynių vietą pagerbti nužudytųjų atminimo. 

Taigi informacijos apie  tai    viešoje  erdvėje nėra.

Ir čia ryšium su tuo į galvą atėjo mintis apie tragišką Lenkijos Prezidento kelionę  lėktuvu  į Rusiją, į lenkų   belaisvių karininkų žudynių vietą.

 

Dirbtinis intelektas prisiminė:

Smolensko katastrofa įvyko 2010 m. balandžio 10 d., kai Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio ir aukščiausių valstybės pareigūnų lėktuvas sudužo Rusijoje, netoli Smolensko, pakeliui į Katynę pagerbti ten 1940 m. nužudytų lenkų karininkų atminimo. Žuvo visi 96 žmonės, buvę lėktuve, įskaitant prezidentą, jo žmoną ir daugelį aukštų valstybės bei kariuomenės vadovų.

Tai buvo viena didžiausių modernios Lenkijos tragedijų ir labai reikšmingas istorinis įvykis, kuris iki šiol minimas kasmet Lenkijoje.

************************

  Taigi ir palyginkime Lenkijos Prezidento lėktuvo skrydį blogu oru su mūsų prezidento vainiko nenusiuntimu į žudynių vietą.

 

Tikras savo šalies patriotas ir politinė menkysta...

Ir čia nereikia viskuo kaltinti ilgo ir gražaus, nes mes jį patį du kartus išrinkome.

Jis yra gyvas simbolis, kad mūsų šalyje politinės visuomenės nėra ....

Taigi buvo Pabaltijo šalių  aneksija.

Ir vargu ar mūsų jaunimėlis, baubiantis už „laisvą žodį“, žino, kaip Pabaltijo šalys, būdamos aneksuotos, paveikė Tarybų Sąjungą?

Čia į pagalbą atėjo Dirbtinis intelektas:

• Iki 1929 m. TSRS buvo įprasta 6 dienų darbo savaitė (paprastai viena poilsio diena – sekmadienis). Darbo savaitė siekė apie 42 valandas (7 val. × 6 dienos).
•  
• Nuo 1929 m. rudens iki 1931 m. daugelyje pramonės įmonių įvesta vadinamoji penkiadienė nepertraukiama darbo savaitė (nepreryvka): 4 darbo dienos ir 1 poilsio diena, tačiau poilsio diena skirtingiems darbuotojams buvo skirtinga, todėl gamyba vyko be sustojimo.
•  
• Nuo 1931 m. lapkričio iki 1940 m. birželio pereita prie 6 dienų darbo savaitės, kur kiekviena šeštoji diena buvo bendra poilsio diena visiems.
•  
• 1940 m. birželį buvo grįžta prie įprastos 7 dienų savaitės su sekmadieniu kaip poilsio diena, tačiau dirbta 6 dienas per savaitę.

 

Taigi Pabaltijo šalių aneksija pastūmėjo  Tarybų Sąjungą atgal .....

O gal tai buvo eilinis įrodymas, kad TSRS ruošiasi   pulti Vokietiją ....

Po kitu pavadinimu .................

 

O buvo taip.   -   Vyriausybė kanceliarija buvo paprašyta informacijos:

  

 Vyriausybės kanceliarijai               2026-05-22             Nr. 26-2

 

 DĖL  STRATEGINIŲ TYRIMŲ IR ANALIZĖS CENTRO

  

  Užvakar,  kilus panikai dėl  į šalies teritoriją  galimai  įskridusio nenustatyto objekto, kalbėjusių valdžios atstovų tarpe, vadovaujantis sveiko proto logika, nebuvo kariuomenės vado ir karinės žvalgybos vadovo.

 Ne buvo ir   Strateginių tyrimų ir analizės centro atstovo. 

Būtent tų asmenų, kuri e geriausiai žino situaciją.

 Juo labiau    Strateginių tyrimų ir analizės centro vadovas.

 Nes šio Centras pagal  Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą : 

Viešai skelbia   savo vertinimus užsienio, saugumo ir gynybos klausimais.

 

 

   Tokiu būdu, birželio  9 dieną sueis pusė metų, kaip šalyje paskelbta Ekstremali situacija, kartas nuo karto Valstybės sieną kerta  oro balionai, dronai ir galimi dronai, o šis  Centras, kurio savininkas  yra Valstybė, tyli.

 Ryšium su tuo prašau informacijos:

 -Strateginių tyrimų ir analizės centro rekvizitų.

 -Paskutinių  galimų nežinomų dronų skrydžių  vertinimus, jeigu tokie viešai paskelbti buvo.

 

  Antanas Algimantas Miškinis

 

*****************************

 Vyriausybės kanceliarija besugebėjo pateikti prašomos informacijos.

Toliau, gal kas paneigs, kad buvo  taip:

Todėl ši problema buvo apsvarstyta Vyriausybės posėdyje.

Premjerė perkaitė laišką ir pasiūlė pakelti rankytes kas gali pateikti prašomą informaciją.

 Visi ministrai nuleido akis, tiktai nedrąsiai pakilo krašto apsaugos ministro rankytė.

Todėl jam ir buvo pavesta pateikti laiške prašomą informaciją.

Inauguruotas krašto apsaugos ministras surasti Strateginių tyrimų  ir analizės centrą pavedė ministerijos Administracijos departamentui.

Kuriam m pavyko surasti užsimaskavusį šį Centrą.

 

Pasirodo, kad tai yra

 

 Kurio kompetencija pagal Nacionalinio  augumo pagrindų įstatymą yra:

 

Išorės aplinkos pokyčius ir jų įtaką užsienio, saugumo ir gynybos politikai analizuoja ir pasiūlymus dėl regioninį ir transatlantinį saugumą stiprinančių priemonių nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms teikia, taip pat savo vertinimus užsienio, saugumo ir gynybos klausimais viešai skelbia strateginių tyrimų ir analizės centras – viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė, turinti ne mažiau kaip pusę balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė.

 

Ryšium su tuo Dirbtinį intelektą paprašiau išvardinti

Visas nacionalinį saugumą užtikrinančias institucijas.

Ir štai ką jis pateikė:

 Prašau išvardinti nacionalinį saugumą užtikrinančias institucijas.

Lietuvoje nacionalinį saugumą užtikrina įvairios valstybės institucijos, kurių funkcijos apima gynybą, vidaus saugumą, žvalgybą, teisėsaugą ir krizių valdymą. Pagrindinės iš jų yra:

1. Lietuvos Respublikos Seimas – priima įstatymus, reglamentuojančius nacionalinį saugumą, tvirtina gynybos politiką ir vykdo parlamentinę kontrolę.
2. Lietuvos Respublikos Prezidentas – yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, sprendžia svarbiausius nacionalinio saugumo ir gynybos klausimus.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė – koordinuoja nacionalinio saugumo politikos įgyvendinimą.
4. Krašto apsaugos ministerija – formuoja valstybės gynybos politiką ir organizuoja jos įgyvendinimą.
5. Lietuvos kariuomenė – vykdo valstybės ginkluotą gynybą, saugo teritorinį vientisumą ir dalyvauja tarptautinėse operacijose.
6. Valstybės saugumo departamentas – vykdo civilinę žvalgybą ir kontržvalgybą, nustato grėsmes nacionaliniam saugumui.
7. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos – vykdo karinę žvalgybą ir kontržvalgybą.
8. Vidaus reikalų ministerija – atsakinga už viešąjį saugumą, civilinę saugą ir krizių valdymą.
9. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – užtikrina viešąją tvarką, užkerta kelią nusikalstamumui ir tiria nusikalstamas veikas.
10. Valstybės sienos apsaugos tarnyba – saugo valstybės sieną ir kontroliuoja jos kirtimą.
11. Viešojo saugumo tarnyba – palaiko viešąją tvarką ypatingų situacijų metu ir padeda kitoms institucijoms.
12. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas – organizuoja civilinę saugą, ekstremaliųjų situacijų valdymą ir gelbėjimo darbus.
13. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba – tiria finansinius nusikaltimus, pinigų plovimą ir finansavimo veiklas, galinčias kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
14. Specialiųjų tyrimų tarnyba – kovoja su korupcija, kuri gali silpninti valstybės saugumą.
15. Lietuvos Respublikos prokuratūra – organizuoja ikiteisminį tyrimą ir palaiko valstybinį kaltinimą bylose, susijusiose ir su nusikaltimais nacionaliniam saugumui.

 Taigi tų institucijų daugiau kaip velnio tuzinas.

 Septintas mėnuo, kaip šalyje ekstremali situacija.

 Apie įskrendančius dronus praneša Baltarusija  ....

Užsienio žiniasklaida  prognozuoja   galimą Rusijos agresiją ...

 Todėl labai bus įdomu sužinoti, kaip esamą šalies saugumo situaciją vertina tas  po kitu  pavadinimu  pasislėpęs Strateginių tyrimų ir analizės centras.