Taigi Vilniaus šilumos tinklai informuoja :
|
Priminimas vilniečiams: 5 minutėms atsukite karšto vandens čiaupus 2024-07-16 Sostinėje namų administratoriai ir bendrijos, atsakingi už karšto vandens sistemų priežiūrą daugiabučiuose, liepos 17-18 d. kviečiami atlikti terminę dezinfekciją. Šis metodas, kuomet bent valandai pakeliama karšto vandens temperatūra, padeda išvengti legioneliozės. Dezinfekcija bus efektyvi, jeigu administratorių nurodytu metu gyventojai atsuks karšto vandens čiaupus. Ne mažiau svarbu nuolat laikytis įprastų prevencijos taisyklių. Legionella bakterijos ima daugintis ir pavojų kelti tuomet, kai dėl netinkamai prižiūrimų pastatų vandens tiekimo sistemų susidaro palankios sąlygos joms plisti. Šios bakterijos veisiasi stovinčiame vandenyje, kurio temperatūra aukštesnė nei 20, bet žemesnė nei 50 laipsni |
Bet gi LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 75:2016 „IKIMOKYKLINIO IR PRIEŠMOKYKLINIO UGDYMO PROGRAMŲ VYKDYMO BENDRIEJI SVEIKATOS SAUGOS REIKALAVIMAI“ nustato:
|
62. Karšto vandens temperatūra tualetuose-prausyklose vaikams įrengtuose maišytuvuose turi būti ne žemesnė kaip 37° C ir ne aukštesnė kaip 42 |
Taigi sąlygos vistis toms bakterijoms pavydėtinos.
Na bet jeigu liaudžiai nekyla dėl to nekyla , tai argi jai gali kilti klausimų kaip NATO, kuris po 20 okupacijos paniškai ir gėdingai pabėgo iš Afganistano nuo kaimiečių su chalatais ir šlepetėmis, ginkluotų Kalašnikovo automatais, apgins ją nuo Rusijos.
O tuo metu kosmose skraido jungtinės JAV ir Rusijos kosmonautų įgulos ....
Dabar apie tai, kas vyko pasaulyje ir pas mus 80mtų.
Liepos 7 dieną sąjungininkai išsilaipino Prancūzijoje, atsidarė antras `frontas, Vokietija prarado strateginę iniciatyvą, karo baigtis iš esmės buvo aiški.
Taigi Tarybinė armija artėjo prie Vilniaus.
Užimti Vilnių ruošėsi ir Armija Krajova, iki tol kolaboravusi su vokiečių administracija bendroje kovoje su raudonaisiais partizanais.
1944 m. birželio 12 d. gen. Tadeušas Bur-Komorovskis įsakė paruošti planą išvaduoti Vilnių prieš įžengiant Raudonajai Armijai. Vilniaus apygardos vadas Armijos Krajovos papulkininkis Aleksandras Kšyžanovskis („Vilkas“) pergrupavo daugumą partizanų šiaurės – rytų pusėje ir pasiruošė puolimui iš išorės.
1944 m. liepos 2 d. pagal radijo signalą iš Londono buvo pradėta operacija „Buža“ (lenk. Burza 'audra') Vilniaus ir Naugarduko apylinkėse.
Liepos 4 d. pagal SD duomenis vokiečių kariams buvo įsakyta ataką atremti.
„Vilkas“ dėl greito Raudonosios Armijos artėjimo nusprendė pradėti savo planą vykdyti viena diena anksčiau. Nuspręsta sutelkti tik 2 iš 5 operacijos planuose numatytų dalinių. 1944 m. liepos 7 d. rytą apie 4 tūkstančiai Armijos Krajovos kareivių, palaikomi kelių granatsvaidžių, dar pilnai nesukomplektuoti, atakavo iš pietryčių pusės vokiečių įtvirtinimus Pavilnio rajone, kuriuos saugojo keletas tūkstančių vokiečių kareivių, turinčių stiprią artileriją ir aviaciją. Nežiūrint to, kad pirma vokiečių linija stipriai atsišaudė, padarydama didelių nuostolių, padedant šarvuotam traukiniui, kai kuriems lenkų sukilėliams pavyko prasiveržti į miestą. Mieste vyko kovos, bet dėl pačių gyventojų evakuacijos nesugebėta mobilizuoti konspiracinių dalinių ir kautis organizuotai.
Apie 12 valandą į mūšių rajoną pajudėjo reguliarios Raudonosios Armijos dalys (3-iasis gvardijos mechanizuotas korpusas, vadas T. Obuchovas), kurios 20 val. pradėjo generalinį šturmą, bet lokalūs pasikeitimai prasidėjo vakare, kai puolė 5-oji armija (generolas leitenantas N. Krylovas), kuri tapo pagrindine mūšių dėl Vilniaus dalyve. Liepos 8 d. tarybiniai daliniai buvo sustiprinti 2-uoju tankų korpusu, susidedančiu iš penkių Raudonosios Armijos dalinių. Mūšiuose dalyvavo apie 100 tūkstančių tarybinių kareivių, palaikomų keleto šimtų tankų ir masiškai bombarduojant aviacijai. Vokiečių garnizonas buvo sustiprintas liepos 10 d. keliais šimtais parašiutininkų miesto apylinkėse iš 2-osios parašiutininkų divizijos. Gatvių mūšiai tarp vokiečių ir Armijos Krajovos bei Raudonosios armijos dalinių mieste vyko keletą dienų.
Iki liepos 13 d. tarybiniai daliniai, bendradarbiaudami su Armija Krajova, užėmė dalį Vilniaus. Dalis vokiečių pajėgų – apie 3 tūkstančiai kareivių, vadovaujami Vilniaus komendanto generolo Rainerio Stahelio, sugebėjo su nuostoliais iš Vilniaus išsiveržti. Armijos Krajovos dalinių nuostoliai per „Aušros vartų“ operaciją buvo keletas šimtų žuvusių ir sužeistų.
Išlaisvinus nuo vokiečių Vilnių, Armija Krajovos smogikai ėmėsi lietuvių inteligentijos veikėjų paieškų, atlikdami kratas įvairiose Vilniaus vietose.
Per šias akcijas buvo nužudyta mažiausiai 17 lietuvių.[2]
Visoje Vilniaus operacijoje dalyvavo apie 9 tūkstančius Armijos Krajovos karių. Apie 6 tūkstančius kareivių kovėsi Naugarduko apylinkėse.
Po trijų dienų NKVD pradėjo masinį Lenkijos karininkų internavimą. Liepos 16 d. tarybinė vadovybė (gen. Ivanas Černiachovskis) paprašė susitikti su Armijos Krajovos karininkais ir juos areštavo.
Kiti, praradę savo vadus ir nesiorientuojantys apylinkėse, pasitraukė į miškus prie Vilniaus. Manoma, kad iki liepos 18 d. ten buvo apie 6 tūkstančiai kareivių ir savanorių. Dauguma buvo NKVD sugauti ir internuoti arba išsiblaškė.
Iš viso per akciją „Buža“ Vilniuje internuota apie 5 tūkstančiai puskarininkių ir eilinių, laikinai juos apgyvendinant Medininkų stovykloje, iš kur ketvirtadalis vežant į Riazanę pabėgo. Kai kurie nusprendė stoti į Lenkijos kariuomenę, bet dauguma buvo priversti įstoti į Raudonosios Armijos pulkus. Atsisakiusieji prisiekti buvo nukreipti į Kalugos lagerius kirsti miško. Jie palaipsniui buvo išlaisvinti 1946–1947 m.
------------------------------------
Taigi užėmę iš Londono valdomi AK banditai toliau vykdė Vilniaus krašto lietuvių genocidą.
Ir draugiškai patruliavo Vilniaus gatvėmis.
Pažymėtina, kad Vilnių puolė ir raudonieji partizanai, pagarsėję irgi lietuvių genocidu.
O kkas būtų nutikę Vilniaus krašto lietuviams, jeigu jis būtų atitekęs AK, aiškinti nebereikia.
Tiktai štai lietuvių genocidą vykdžiusiai AK statomi paminklai, o nelietuvio prezidento pastangomis ir iniciatyva buvo nutrauktas AK žudikų teisinis persekiojimas....
O Vilniaus apygardos vadas Armijos Krajovos papulkininkis Aleksandras Kšyžanovskis iš esmės už lietuvių genocidą ( nes su vokiečiaii ji nekovojo) buvo apdovanotas nepriklausomos Lenkijos valdžios ordinu ...
Ką, savaime suprantama, mūsų kosmopollitiška valdžia nutylėjo .....
Taigi štai aks vyko Vilniaus krašte prieš 80 metų.
Tiktai geras klausimas – Kas per tą laiką pasikeitė Vilniaus krašte ir kas jį valdo ???
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą