2019-07-12
Brangūs Lietuvos žmonės,
Jūsų ekscelencijos Prezidentai Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Vytautai Landsbergi,
Pone Seimo pirmininke,
Gerbiami Seimo nariai,
Gerbiami svečiai,
šiandien, priimdamas Lietuvos žmonių man suteiktus įgaliojimus,
pirmiausia norėčiau padėkoti – Lietuvos vadovams garbingai ir
išmintingai vadovavusiems valstybei sudėtingiausiais jai periodais.
Semdamiesi jėgų iš Tautos istorijos ir didžiavyrių – nuo karaliaus
Mindaugo iki Nepriklausomybės akto signatarų, nuo pirmųjų Lietuvos
kariuomenės savanorių iki partizanų, tremtinių ir sovietmečio disidentų –
nuo pamatų sukūrėme valstybę, tapusia Europos Sąjungos šalių šeimos
nare ir patikima Šiaurės Atlanto aljanso partnere.
Sukūrėme valstybę, kuri šiandien gyvena turbūt sėkmingiausią ir ekonomiškai turtingiausią laikmetį šalies istorijoje.
Tačiau kodėl tada daugelio mūsų neapleidžia jausmas, kad nuolat
verždamiesi pirmyn pamiršome kažką labai svarbaus? Kodėl statistika ir
žmonių savijauta žengia skyrium? Kaip, kalbėdami apie dviejų greičių
Europą, nepastebėjome, jog sukūrėme dviejų greičių Lietuvą?
Prezidento priesaikos žodžiai, kuriuos ką tik ištariau, tai ne tik
įstatymuose numatytas tekstas – tai mano asmeninis įsipareigojimas
Tautai ir Tėvynei.
Prisiekiau saugoti Lietuvos žemių vientisumą.
Bet Lietuva šiandien yra kur kas daugiau nei nuostabus žemės
lopinėlis prie Baltijos. Lietuva – tai pirmiausia jos žmonės. Čia
Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje, Skuode ir Peterbore, Kaune ir
Bergene, Rietave ir Alikantėje.
Nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių Lietuvų. Ji yra viena – mūsų visų.
Nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių. Visi mes esame viena tauta.
Lietuvos vientisumas neatsiejamas nuo mūsų visuomenės vienybės. Tik
vieningi būsime stiprūs. Tik kartu sutelkę jėgas, veikdami kryptingai ir
bendrai būsime valstybė, kuri gyvena gerai ir kurioje gyventi gera.
Susiskaldymas, pyktis, nuolatinė priešprieša, konfliktai – visa tai
atima brangų laiką, kurį galėtume ir turėtume skirti Lietuvos kūrimui ir
stiprinimui bei pakerta pasitikėjimą valstybe.
Nežabotas konkuravimas
skaldo mus į priešų stovyklas ir veda į akligatvį, kuriame neįmanoma
susitarti nei dėl strateginių šalies tikslų, nei dėl priemonių jiems
įgyvendinti.
Prezidento – vienintelio Tautos visuotinai rinkto valstybės vadovo –
pareiga kurti darbingą terpę racionaliam visų politinių jėgų
bendradarbiavimui, subalansuoti jų veiklą Valstybei reikalinga ir
efektyvia linkme.
Mes, Lietuva, ne kartą parodėme, kad gebame pamiršti visus
prieštaravimus ir susivienyti svarbiausiais istorijos momentais.
Taip
buvo Sąjūdžio laikais, 1991 metų sausį, taip buvo 2003 metais, kai
balsavome dėl narystės Europos Sąjungoje, taip buvo, kai pasiekėme
nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos gynybos politikos.
Šiandien mes privalome dar kartą susivienyti, nes sprendimai, kuriuos
priimsime dabar, lems valstybės ateitį artimiausius 30 metų.
Nacionaliniai susitarimai dėl švietimo, socialinės atskirties
mažinimo, regionų politikos, valstybės prioriteto – tiek finansavimo,
tiek ir požiūrio prasme - suteikimas kultūrai, – yra tos sritys,
kuriose imsiuosi asmeninės iniciatyvos ir telksiu visas politines jėgas,
nevyriausybines organizacijas, piliečių judėjimus, sąžiningus,
profesionalius ir atsakingus žmones bendram tikslui.
Prisiekiau būti lygiai teisingas visiems.
Tai reiškia, kad būsiu aktyviai veikiantis prezidentas ir atsakingai
išnaudosiu visas Konstitucijos man suteikiamas galias ir Tautos
palaikymą.
Žmonių viltys, išsakytos per Prezidento rinkimus, parodė, kad
Prezidento institucija pelno didžiausią piliečių pasitikėjimą.
Prezidentas – tai žmonių atstovas, turintis tiesioginį Tautos mandatą.
Todėl savo pareigas suprantu kaip įpareigojimą ryžtingai ginti ir
atstovauti visų piliečių interesus.
Teisingumo jausmo trūkumas greta ekonominių paskatų yra viena
svarbiausių priežasčių, dėl kurių Lietuvos žmonės ryžtasi palikti savo
šalį.
Prezidentas privalo užtikrinti, kad įstatymų viršenybė galiotų
kiekvienam, kad teisėsaugos sistema būtų apsaugota nuo politikų įtakos,
kad teisingumą vykdytų profesionalūs ir nepriekaištingos reputacijos
žmonės, kad iš kiekvieno valstybės pareigūno būtų reikalaujama asmeninės
atsakomybės.
Manau, kad pasiekti tai galima principingumu ir atvirumu, todėl
stiprinsiu ir plėsiu pilietinės visuomenės galimybes tiesiogiai
dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos valstybės gyvenimo
klausimus.
Šiandien prisiekiau tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Gerovė nėra vien iliuzija ar tiesiog gražus žodis. Tai kiekvieno iš mūsų teisė, o visiems mums kartu, t. y. valstybei - pareiga.
Turime suprasti - gerovės valstybės nebus, jei kiekvienas rūpinsimės
tik savimi, jei didės socialinė atskirtis, o žmonės jausis svetimi savo
šalyje.
Todėl iškeldami Gerovės valstybės idėją išskyrėme penkis esminius šalies rodiklius:
Pajamų nelygybės mažinimas. Šiandien pajamų atotrūkis tarp 20 proc.
labiausiai pasiturinčiai gyvenančių žmonių ir 20 proc. mažiausiai
pasiturinčių sudaro daugiau nei 7 kartus. Europos Sąjungoje šis rodiklis
yra 5 kartai ir mes privalome link jo artėti per artimiausius 5 metus.
Antrasis – biudžeto mokestinių pajamų didinimas nuo šiandieninių 30
procentų iki 35 procentų BVP. Tai daugiau nei 2 mlrd. eurų papildomų
lėšų, kurias galėtume skirti socialinei apsaugai, sveikatai, kultūrai,
viešosioms paslaugoms ir atlyginimams.
Trečiasis – regioninės atskirties mažinimas.
Ketvirtasis – efektyvus ES fondų lėšų panaudojimas.
Penktasis ir, žvelgiant į ateitį, manau, pats svarbiausias rodiklis
yra švietimo kokybės pažanga.
Mes privalome baigti niekaip
nesibaigiančias švietimo reformas, pasiekti nacionalinį susitarimą dėl
švietimo pokyčių, kuris nebus peržiūrimas keičiantis valdžiai. Ir
investuoti lėšas ir laiką į savo vaikų išsilavinimą, nes tai – pati
prasmingiausia investicija.
Būtent šie Gerovės Lietuvos rodikliai man bus Vyriausybės ir visų
politinių jėgų bendro darbo vertinimo kriterijais.
Todėl skirdamas
ministrus, pasirašydamas įstatymus, kritikuodamas ir girdamas viską
vertinsiu pagal tai, kiek institucijos ir pareigūnai tarnauja Lietuvos
žmonių gerovei.
Šiandien prisiekiau visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę.
Turime visada prisiminti – Laisvės ir nepriklausomybės niekas nedovanoja, ją reikia išsikovoti ir ginti.
Lietuva niekada nebuvo daugiausia karių ar ginklų turinčia valstybe.
Visos didžiausios mūsų tautos pergalės iškovotos žmonių ryžto,
pasiaukojimo ir išmintingos politikos, leidusios telkti sąjungininkus,
dėka.
Todėl vykdydama užsienio politiką Lietuvos Respublika bus patikimu
partneriu, kuris turi vertybinį stuburą, paremtą visuotinai priimtinomis
tarptautinėmis teisės normomis.
Mūsų strateginis kursas privalo išlikti tvirtas ir nuoseklus – dar
gilesnė euroatlantinė integracija ir glaudūs santykiai tiek su Europos
Sąjunga, tiek su JAV.
Turime plėtoti ir vystyti dvišalius santykius su kaimyninėmis
valstybėmis – Lenkija, Latvija, Estija –kartu siekti energetinės
nepriklausomybės bei ginti savo interesus Europos Sąjungoje ir NATO.
Privalome stiprinti saugumą, išlaikydami krašto apsaugos sistemos
finansavimo įsipareigojimus, investuodami į gynybinius pajėgumus,
didindami reguliarios kariuomenės pajėgas ir plėsdami aktyvų rezervą bei
piliečių, pasiruošusių ginti valstybę skaičių.
Brangūs Lietuvos žmonės,
Priesaika, kurią šiandien daviau Tautai ir Tėvynei, yra užrašyta
Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, tačiau ją ištarti galėtume
kiekvienas iš mūsų.
Būti ištikimam Lietuvai, saugoti ją, stiprinti nepriklausomybę,
tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, sąžiningai eiti
savo pareigas – tai juk kiekvieno Lietuvos sūnaus ir dukros priesaika
savo šaliai.
Vykdykime ją kartu.
Vardan tos, Lietuvos!
Ir tepadeda mums Dievas.
Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas
---------------------------------------------------------