Ar šilumos tiekėjas turi teisę būti geriamo vandens tiekėju ???
Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, jeigu Energetikos ministerijai ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai vadovautų profesionalai, o ne atsitiktiniai Prezidentei ir Seimui tinkantys ir patinkantys fiziniai asmenys- tokio klausimo, tokios problemos iš viso nebūtų.
O problema
yra, ir ji tiesiogiai susijusi su šilumos tiekėjų NETEIKIAMA KARŠTO VANDENS TIEKIMO PASLAUGA, už kurią šilumos vartotojai moka ~ po 3 litus už kubą karšto vandens.
Tiktai neteisinėje valstybėje, daugiabučio namo, kur karšto vandens ruošimo įrenginys yra namo butų savininkų nuosavybė, šilumos tiekėjas gali prievartauti daugiabučių namų butų savininkus pasirašyti sutartį akivaizdžiai ir nepaneigiamai neteikiamai paslaugai
– centralizuotai paruošto, lauko tiekimo tinklais namui pristatyto ir butų savininkams parduoto karšto vandens
pirkimo sutartį.
Argumentai, kad daugiabučių namų savininkai su savo nuosavybėje esančiais karšto vandens ruošimo įrenginiais jau savo reikmėms ruošia karštą vandenį, ir todėl reikalavimas mokėti už neteikiamą paslaugą - karšto vandens tiekimą, yra ir
neteisėtas, ir nelogiškas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojui, laikinai vykdančiam pirmininko funkcijas Dariui Biekšai jokio įspūdžio nepadarė........
...
....
Štai toks buvo jo atsakymas ....................... „teisiškai labai ir labai reikšmingas“ .... nes Šilumos ūkio įstatymas labai kategoriškai nustato
dar daugiau - šilumos tiekėjas karšto vandens ruošimo įrenginių, kurie randasi daugiabučiuose namuose, VALDYTI NEGALI ..... taigi ir jais ruošti karšto vandens pardavimui ...... NEGALI ....
Tokį teiginį, tokią poziciją belieka suprasti tik taip, kaip toj senoj, sovietinį rėžimą menančioj dainoj
„......mažas esi ir pakeisti nieko negali......“
Iš tiesų, kas gi tu, biednas ir negramatnas šilumos vartotojau,
esi prieš
energetikos ir termoinžinerijos krypties mokslų daktarą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų energetikos katedros docentą, Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorių, atlikusį nemažai mokslinių tiriamųjų darbų
energetikos tema, dalyvavusį ir skaičiusį
pranešimus tarptautinėse mokslinėse
konferencijose, parengusį ir paskelbusį nemažai tarptautinių publikacijų....
Deja, tokiais
atvejais šviesios atminties nusipelnęs
energetikas Vytautas Miškinis, ilgametis Valstybinė energetikos inspekcijos
viršininkas, liūdno vaizdo Energetikos
ministro A. Sekmoko atleistas iš darbo už
principingą pareigų vykdymą, giliai atsidusdavo ir sakydavo „nėra gi ko norėti iš vieno vamzdžio galo
specialistų...“
Betgi ir šiuo, ir visais kitais atvejais,
kada karštą vandenį daugiabučių
namų savininkai savo reikmėms ruošia
pastatuose esančiuose karšto vandens ruošimo
įrenginiuose, daugumoje nuo seno šilumos tiekėjas iš geriamo vandens tiekėjo perka
geriamą vandenį karšto vandens ruošimui, ir jį
parduoda daugiabučių namų šilumos vartotojams.
Perka – parduoda – perparduoda -
gauna pelną ........
Tokią schemą
neabejotinai įsivaizduoja tie, kurie
smaginasi žiūrėdami Baltijos televizijos laidą, kaip du
debiliški personažai Surskis ir Mauzeris vaiposi iš televizijos ekranų,
kur jiems malonumą teikia brukama mintis, kad šilumos
tiekėjai gauna pelną iš parduoto šilumos kiekio, kada iš jų
pastoviai tyčiojamasi ....
Biznis tikrai
pavydėtinas – štai Vilniaus šilumos tiekėjas iš tokio perpardavinėjimo „biznio“
kasmet patiria milijoninius nuostolius,
nes geriamą
vandenį perka
pagal daugiabučių namų įvadinius jo apskaitos
prietaisus, o šilumos vartotojams jį
parduoda pagal butų karšto vandens apskaitos prietaisus.
Tuo
tarpu Geriamojo vandens tiekimo ir
nuotekų tvarkymo įstatymas nustato: Geriamojo vandens apskaitos
prietaisus ties tiekimo ir vartojimo riba įrengia ir eksploatuoja vandens
tiekėjas savo lėšomis.
Kadangi
šilumos tiekėjas daugiabučiuose namuose produkto - karšto vandens neruošia,
vadovaujantis šiuo įstatymu išeina, kad karšto vandens apskaitos prietaisus butuose
turi įrengti geriamo vandens tiekėjas.
Kada
šilumos tiekėjas karštą vandenį ruošia centralizuotai (katilinėse, kvartalinėse boilerinėse), jį pristato į daugiabučius namus ir parduoda, tada jis tikrai yra geriamo vandens karštam vandeniui ruošti pirkėjas ir naujo produkto -
karšto vandens tiekėjas.
Ir tada jo, kaip produkto-
karšto vandens tiekėjo, kaip karšto vandens tiekimo paslaugos teikėjo, pareiga yra butuose įrengti karšto
vandens apskaitos prietaisus.
Tokiu būdu, jeigu vadovautis sveiko proto logika ir teisės
aktais, viskas būtų aišku kaip du kart du ... perpardavinėtojas visiškai nereikalingas.
O jeigu ne, ir dar
turi neribotą ir nekontroliuojamą valdžią, „stogą“ Seime ir Prezidentūroje, tada, kas paneigs, gali paversti šilumos tiekėją neteikiamos paslaugos
teikėju; gali priversti šilumos vartotojus už ją mokėti; gali įvesti neteisėtą geriamo
vandens apskaitos prietaisų priežiūros mokestį; gali patvirtinti investicijas,
nustatyti šilumos kainas šilumos tiekėjui, kurio teritorijoje įvesta ekstremali
situacija; gali neįvertinti neteisėtai, ekstremalios situacijos metu nustatytų
šilumos kainų; gali daryti tai, kas kai kam tinka ir patinka ...
O tuo tarpu Metrologijos inspekcija, laimi teisme viena po kitos bylas, kur geriamo
vandens perpardavinėtojas - šilumos
tiekėjas pripažįstamas geriamo vandens tiekėju ir verčiamas įrenginėti karšto vandens apskaitos
prietaisus butuose.....
Ir kas paneigs, kad teisėjus
„vieno galo vamzdžio specialistais“ ko gero
galima būtų ir pavadinti, nes jie vis tiktai turėtų
žinoti Įstatymus, žinoti, kad ten,
kur daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto
vandens ruošimo įrenginiai, Šilumos ūkio
įstatymas vienareikšmiškai nuo
2011 11 01 įteisino apsirūpinimo karštu
vandeniu būdą – be karšto vandens tiekėjo – taip vadinamą antrą apsirūpinimo karštu
vandeniu būdą - šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimą iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens
karštam vandeniui ruošti pirkimą iš geriamojo vandens tiekėjo .......
Taip, kad vadovaujantis sveiko proto logika, šiais atvejais
dargi kalba apie kokį tai antro būdo pasirinkimą
ir eiti negali – tokį apsirūpinimo karštu
vandeniu būdą šiais atvejais nustatė Šilumos ūkio įstatymas – be karšto vandens tiekėjo.
O antrą apsirūpinimo
karštu vandeniu būdą ( be karšto
vandens tiekėjo) galima pasirinkti
tiktai tenai, kur dar vyksta
decentralizuotas karšto vandens ruošimas, jo pristatymas į daugiabučius namus ir jo, kaip produkto, pardavimas karšto vandens vartotojams, tenai kur dar vyksta karšto vandens tiekimas.
Metrologijos inspekcija, tvirtindama, kad nesant
karšto vandens tiekėjo butų karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros Šilumos ūkio
įstatymas nenustato, yra teisi, nes tai ne šio įstatymo kompetencija, nes tai
pagal Šilumos ūkio įstatymą yra „šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas
iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš
geriamojo vandens tiekėjo“.
O geriamo vandens pirkimą reguliuoja toks
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų
tvarkymo įstatymas .....
Todėl keista ir
nesuprantama, kaipgi ir kodėl Metrologijos inspekcija to nenori suprasti ..........
Betgi mūsų plutokratinėje
valstybėje jau taip yra, kaip yra ...... reketas
yra perkeltas į valstybinį lygį, nes kitaip, kaip reketu reikalavimo mokėti už neteikiamą paslaugą, pavadinti
niekaip neišeina ...
O sumoje, tokiu būdu lieka atviras klausimas - Ar šilumos tiekėjas turi teisę būti geriamo
vandens tiekėju, nes tam reikalinga Kainų komisijos licencija ...... ???
Ir jeigu to paklaustume Kainų komisiją, jos laikinai vykdantis pirmininko funkcijas,
kas paneigs, atrašytų, kad licencijos neturėjimas yra „teisiškai nereikšmingas faktas....“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą