Paskutinės kai kam jautrios
naujienos: marksistinės estetikos profesorius Vytautas
Landsbergis šį kartą „Laisvės premijos“ negaus.
Iš esmės žiūrint tai anokia čia tragedija ar problema būtų, šį kartą negavo, kitą kartą gaus.
Ir todėl kažko tai perdaug nereikėtų nei jaudintis, nei
triukšmauti.
Juo labiau konservatoriams, vien jau iš padorumo.
Tuo tarpu apdovanojimo negavęs marksistinės estetikos sovietinis profesorius pareiškė:
„Tai buvo testas
dabartiniam Seimui – istorinės kompetencijos ir protingo sąžiningumo testas.
Man atrodo, Seimas jo
neišlaikė.
Man gaila Seimo“.
Betgi ponas sovietinis profesoriau, ko gi gali norėti iš tos, jūsų
žodžiais, „šunaujos“, iš tų „runkelių“ atstovų ....
Na o iš esmės, vadovaujantis
sveiko proto logika, tai ar ne gaila turėtų būti paties sovietinio profesoriaus,
kuris šiuo savo pareiškimu mus patikino, kad jis taip ir nedaaugo iki prieškario PROFESORIŲ
lygio ..... kur ten profesorių ..... dargi
tų laikų gimnazistų ....
Na bet yra, kaip yra, konservatorių frakcijoje tų „profesorių“, kaip pakirmijusių kazlėkų kitą
dieną po šilto lietaus ...
Štai konservatorius, socialinių mokslų profesorius Kęstutis Masiulis aiškino, kad nedaug yra
tokį ryškų pėdsaką atkuriant šalies nepriklausomybę palikusių žmonių, kaip V.
Landsbergis, kad jis yra simbolis,
siejamas su ta nepriklausomybe. .....
Betgi Sąjūdžio laikais mes klausėmės tik tų, kurie
gražiai kalbėjo apie šalies nepriklausomybę, kuo stipriau koneveikė sovietų
sąjungą ir komunistus....., na ir mes, jais
patikėję, juos rinkome į valdžią ..
O kas jie iš tikro yra, kokia jų biografija, kam jie iš
tikro tarnauja, mums tuo metu nerūpėjo.
Argi mes tuo metu
žinojome V. Landsbergio biografiją, ar žinojome, kad jis yra marksistinės
estetikos profesorius ??
Ar gi tai mums tuo metu rūpėjo.
O jo biografija aprašyta R. Janutienės knygoje „Dinastija. Landsbergių išlikimo istorija“.
Tačiau kaip ten kur bebūtų sakoma ir rašoma, yra nepaneigiama,
kad V. Landsbergio tėvas buvo 1941
metais atkurtos Lietuvos valstybės vyriausybės komunalinio ūkio ministras.
----------------------------------------------------
Juozas Ambrazevičius – švietimo
ministras, einantis premjero pareigas
Adolfas Damušis – pramonės ministras
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis –
komunalinio ūkio ministras
Mečislovas Mackevičius – teisingumo
ministras
Jonas Matulionis – finansų ministras
A. Novickis – susisiekimo ministras
Jonas Pajaujis – darbo
ministras
Stasys Raštikis – krašto apsaugos ministras
J. Šlepetys – vidaus reikalų ministras
P. Vainauskas – kontrolės ir prekybos ministras
K. Vencius – sveikatos ministras
Balys Vitkus – žemės ūkio ministras
V. Grudzinskas – maisto tiekimo valdytojas
J. Sinkus – spaudos valdybos viršininkas ministras
Leonas Prapuolenis – Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis
prie Vyriausybės
--------------------------------------------------------------------------------------------
Sovietinės valdžios matais visi jie buvo nusipelnę
aukščiausios bausmės tarybinės tėvynės išdavikai.
O jų šeimos, grįžus sovietams, turėjo būti neišvengiamai ištremtos.
Betgi su Landsbergių
šeima to nenutiko.
Ir šeima nebuvo
ištremta, ir V. Landsbergis, baigęs vidurinę mokyklą, su tokia biografija sėkmingai įstojo į
Konservatoriją ir komjaunimą ...
O jo tėvas po kurio
laiko grįžo į Lietuvą ir naudojosi visomis nomenklatūrai skirtomis
privilegijomis ...
Konservatorijoje V. Landsbergis dirbo Marksistinės estetikos
katedroje, kur ir tapo jos profesoriumi ...
1988 metų birželio 3 d. V. Landsbergis buvo išrinktas į
Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime
spalio 22-23 d. - į jo Seimą bei Seimo Tarybą.
Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis
- Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. - Sąjūdžio
garbės pirmininkas.
1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių
partiją - Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku.
1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias
pareigas iki 2003 m.
2003 m. – Tėvynės Sąjungos Prezidiumo narys, 2003-2013 m. –
Tėvynės sąjungos Partijos politikos komiteto pirmininkas.
Be abejo visa tai žymiai detaliau aprašyta R.
Janutienės knygoje.
Komentarų ir nuomonių, kaip V.
Landsbergis pateko į Sąjūdžio vadovus yra, kaip
sakoma, daugiau negu reikia.
Todėl vieno
KGB dokumento, neturinčio jokio tiesioginio ryšio su V. Landsbergio biografija,
paviešinimas iš esmės tikrai nieko naujo nepasakys, nei ką nors pakeis.
Kas V. Landsbergį dievino ir toliau dievins, kas jo
neapkentė ir toliau neapkęs.
Viena akivaizdu ir nepaneigiama, kad V. Landsbergio veikla,
jo asmeninės savybės, tikrai nei visuomenę
vienijo, nei ją mobilizavo,
juo labiau jo pabrėžtinai deklaruojama rusofobija.
O apie V. Landsbergio altruizmą, pasiaukojimą
Lietuvos labui, niekas kitas, kaip jo du žodžiai, „GAILA SEIMO“ geriau neapsakys ....
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą