2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Ko gaila ? Seimo ar V.Landsbergio ?




Paskutinės kai kam jautrios naujienos: marksistinės estetikos  profesorius Vytautas Landsbergis šį kartą   „Laisvės premijos“ negaus.

Iš esmės žiūrint tai anokia čia tragedija ar problema būtų, šį kartą negavo, kitą kartą gaus.

Ir todėl kažko tai  perdaug nereikėtų nei jaudintis, nei triukšmauti.

Juo labiau konservatoriams, vien jau iš padorumo.  

Tuo tarpu apdovanojimo negavęs marksistinės estetikos sovietinis  profesorius pareiškė:

„Tai buvo testas dabartiniam Seimui – istorinės kompetencijos ir protingo sąžiningumo testas.
Man atrodo, Seimas jo neišlaikė.
Man gaila Seimo“.

  Betgi ponas sovietinis profesoriau, ko gi gali norėti iš tos, jūsų žodžiais, „šunaujos“, iš tų „runkelių“  atstovų ....

  Na o  iš   esmės, vadovaujantis sveiko proto logika, tai ar ne gaila turėtų būti paties sovietinio profesoriaus, kuris šiuo savo pareiškimu mus  patikino, kad  jis taip ir nedaaugo iki prieškario PROFESORIŲ lygio ..... kur ten profesorių ..... dargi tų laikų gimnazistų ....

  Na bet yra, kaip yra, konservatorių frakcijoje tų „profesorių“, kaip pakirmijusių kazlėkų kitą dieną po šilto lietaus ...

  Štai konservatorius, socialinių mokslų profesorius  Kęstutis Masiulis aiškino, kad   nedaug yra tokį ryškų pėdsaką atkuriant šalies nepriklausomybę palikusių žmonių, kaip V. Landsbergis, kad jis   yra simbolis, siejamas su ta nepriklausomybe. .....

 Betgi  Sąjūdžio laikais mes klausėmės tik tų, kurie gražiai kalbėjo apie šalies nepriklausomybę, kuo stipriau koneveikė sovietų sąjungą ir  komunistus....., na ir mes,   jais patikėję, juos   rinkome į valdžią ..

O kas jie iš tikro yra, kokia jų biografija, kam jie iš tikro tarnauja, mums tuo metu nerūpėjo.

Argi mes tuo metu žinojome V. Landsbergio biografiją, ar žinojome, kad jis yra marksistinės estetikos profesorius ??

Ar gi tai mums tuo metu rūpėjo.

O jo biografija  aprašyta R. Janutienės knygoje „Dinastija. Landsbergių išlikimo istorija“.

 Tačiau kaip ten kur bebūtų sakoma ir rašoma, yra nepaneigiama, kad V. Landsbergio tėvas buvo 1941 metais atkurtos Lietuvos valstybės vyriausybės komunalinio ūkio ministras.
----------------------------------------------------
Juozas Ambrazevičius – švietimo ministras, einantis premjero pareigas
Adolfas Damušis – pramonės ministras
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – komunalinio ūkio ministras
Mečislovas Mackevičius – teisingumo ministras
Jonas Matulionis – finansų ministras
A. Novickis – susisiekimo ministras
Jonas Pajaujis – darbo ministras
Stasys Raštikis – krašto apsaugos ministras
J. Šlepetys – vidaus reikalų ministras
P. Vainauskas – kontrolės ir prekybos ministras
K. Vencius – sveikatos ministras
Balys Vitkus – žemės ūkio ministras
V. Grudzinskas – maisto tiekimo valdytojas
J. Sinkus – spaudos valdybos viršininkas ministras
Leonas Prapuolenis – Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis prie Vyriausybės
--------------------------------------------------------------------------------------------
Sovietinės valdžios matais visi jie  buvo  nusipelnę aukščiausios bausmės tarybinės tėvynės išdavikai.

O jų šeimos, grįžus sovietams, turėjo būti neišvengiamai ištremtos.

Betgi su Landsbergių šeima to nenutiko.

Ir šeima nebuvo ištremta, ir  V. Landsbergis, baigęs vidurinę mokyklą, su tokia biografija sėkmingai įstojo į Konservatoriją ir komjaunimą ...

O jo tėvas po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir naudojosi visomis nomenklatūrai skirtomis privilegijomis ...

Konservatorijoje V. Landsbergis dirbo Marksistinės estetikos katedroje, kur ir tapo jos profesoriumi ...

1988 metų birželio 3 d. V. Landsbergis buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. - į jo Seimą bei Seimo Tarybą.

Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis - Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. - Sąjūdžio garbės pirmininkas.

1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją - Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku.

1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.
2003 m. – Tėvynės Sąjungos Prezidiumo narys, 2003-2013 m. – Tėvynės sąjungos Partijos politikos komiteto pirmininkas.

Be abejo visa  tai žymiai detaliau aprašyta R. Janutienės knygoje.

Komentarų ir nuomonių, kaip V. Landsbergis pateko į Sąjūdžio vadovus yra, kaip sakoma, daugiau negu reikia.

Todėl   vieno KGB dokumento, neturinčio jokio tiesioginio ryšio su V. Landsbergio biografija,  paviešinimas iš esmės tikrai   nieko naujo nepasakys, nei ką nors pakeis.






Kas V. Landsbergį dievino ir toliau dievins, kas jo neapkentė ir toliau neapkęs. 

Viena akivaizdu ir nepaneigiama, kad V. Landsbergio veikla, jo asmeninės savybės,  tikrai   nei visuomenę  vienijo, nei  ją    mobilizavo,  juo labiau jo pabrėžtinai deklaruojama rusofobija.


O apie   V. Landsbergio altruizmą,  pasiaukojimą Lietuvos labui,  niekas kitas, kaip jo du žodžiai,    „GAILA SEIMO“   geriau neapsakys ....



.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą