Gal piliečiams jau laikas suvokti .....................

           Deja yra, kaip yra –Lietuva tik formaliai yra nepriklausoma.

Vienas iš N to įrodymų Vilniaus centre tebestūgsantis monumentas Tėvynės išdavikui „Cukriniam avinėliui“ jo vardu pavadintoje aikštėje, bei gatvių pavadinimai ir muziejai tokių  pat Tėvynės išdavikų vardais..., bei Tautos patriarchui menkutis paminklas visiškai tam netinkamoje vietoje ....

Kaip ir  Vilniaus miesto liberastų ir konservatorių valdžios elgesys su lietuvių patriotų Kazio Škirpos, Jono Noreikos  atminimu, kaip ir policijos elgesys K.Škirpos alėjoje  moters su Trispalve atveju, kas  rodo, kad vyksta kažkas panašaus, kaip 1926 metais prieš bolševikų rengiamą perversmą .....

Todėl iš esmės, dalyvauti valdžios surengtuose  Vasario 16 minėjimo renginiuose yra pritarimas tokiam valdžios  elgesiui.....

Gal piliečiams jau laikas suvokti, kad valdžios valstybiniai šventiniai renginiai yra, kaip sakoma, iš tos pačios operos, kaip ir jos kiekviena pasitaikiusia proga eskaluojama  rusofobija.

O Vilniaus miesto  valdžiai tautinių švenčių progomis jas pradėti visai derėtų padedant  gėles prie jos globojamo Tėvynės išdaviko P. Cvirkos monumento.

Kas paneigs, kad ypatingai tai derėtų atlikti taip vadinamos „Tėvynės sąjungos“ Vilniaus miesto tarybos nariams.

***************************************************  

Vasario 16 Aktas

Vasario 16 Aktas, Nepriklausomybės Aktas, 1918 02 16 Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė.

Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė – Vilnius.

Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas

. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą.

Vasario 16 Aktas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms (dokumentus lietuvių ir vokiečių kalbomis 2017 03 29 profesorius L. Mažylis rado Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve Berlyne).

 Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 02 20, kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.

Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai),

 Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai. Jį pasirašė:

 J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis.

 Dėl Vokietijos okupacinės valdžios cenzūros Vasario 16 Aktas buvo išspausdintas Lietuvos Aide  nelegaliai (išplatinta keli šimtai egzempliorių).

Be to, jo tekstas, pavadintas Nutarimu, buvo platinamas kaip atsišaukimas, paskelbtas Vokietijoje, laikraščiuose Vossische Zeitung ir Tägliche Rundschau.

Vokietijos kancleris G. von Hertlingas pranešė, kad Vokietijos vyriausybė negali sutikti su Lietuvos nepriklausomybe.

Prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo, paskelbtos valstybės kūrimo.

 Lietuvos Tarybos paskelbtą nepriklausomybę palaikė krašto gyventojai, Taryba gavo sveikinimų, laiškų, padėkų iš įvairių draugijų, organizacijų, pavienių asmenų (pvz., Vydūno).

 1919–40 Nepriklausomybės Akto priėmimo diena minėta kaip valstybinė šventė, tradicija tapo ją pažymėti reikšmingu Lietuvai įvykiu.

1921 buvo atidarytas Karo muziejus, 1922 Steigiamasis Seimas paskelbė įstatymą apie Lietuvos universiteto atidarymą, 1930 pradėti švęsti Vytauto Didžiojo metai.

 Vasario 16 Aktas tapo Tautos valstybingumo, jo tęstinumo ir vienybės simboliu.

Okupacijų metais vasario šešioliktoji minėta slapta, tą dieną nelegaliai keltos Lietuvos vėliavos.

 1989 02 16 Kaune sušauktoje Sąjūdžio Seimo sesijoje priimtoje deklaracijoje nurodytas Nepriklausomos Lietuvos siekis, atidengtas laisvės paminklas. Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta, kad vasario 16 yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

 ******************************************************************************* 

Tautos vėliava

Lietuvoje diskusijos dėl tautinės vėliavos kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime.

 Tuomet Jonas Basanavičius siūlė Lietuvos vėliava pripažinti LDK vėliavą- baltą raitelį raudoname dugne, tačiau šis jo pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto asociacijų su revoliucija.
 1917 m. diskusijos vėl buvo atnaujintos, kai iškilo galimybės Lietuvai atkurti nepriklausomybę.
 Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą.
Šios dvi spalvos buvo pasirinktos dėl jų dominavimo tautiniuose drabužiuose ir juostuose.
Šia vėliava  buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė, kurioje vyko Lietuvių konferencija, tačiau jos dalyviams vėliava pasirodė per niūri.
Per konferenciją buvo parengtas ir dar vienas, Tado Daugirdo, Lietuvos vėliavos projektas.
Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą.
Lietuvių konfederacija dėl vėliavos neapsisprendė, todėl buvo sudaryta Lietuvių Tarybos komisija (J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas).
Buvo nuspręsta A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti T. Daugirdo siūloma geltona spalva.
1918 m. balandžio 19 d. Komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos- geltona, žalia, raudona.
1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą, kaip laikinąją Lietuvos valstybės vėliavą.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d.
Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos.
Tą savanorių būrį sudarė dešimt savanorių: plk. diplomatas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai.
 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją rengiama Vėliavos pakėlimo iškilmės.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai, o Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m.–  raudoną–baltą–žalią su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe).
Nors ir okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis slapta buvo iškeliama vėliava, kaip pasipriešinimo ženklas, tačiau oficialiai į viešąjį gyvenimą grįžo Sovietų Sąjungoje prasidėjus „perestroikai“, o Lietuvoje „Atgimimui“.
1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LTSR Konstituciją ir pripažino geltoną–žalią–raudoną vėliavą valstybės vėliava.
 1989 m. sausio 25 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas remdamasis tarpukario valstybės vėliavos pavyzdžiais patvirtino jos spalvas – geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei.
****************************************************************