LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS (Įstatymas), 2011 m. rugsėjo 29 d., Nr. XI-1608 (Priedas 1), nustatė, kad:
Vyriausybė ar jos įgaliota
institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio
įstatymo įsigaliojimo (2011 11 01) priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės
aktus.
Tačiau tiek Vyriausybė, tiek jos įgaliota
institucija, tiek Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šiol iš esmės neparengė ir nepriėmė šiam Įstatymui
įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
Nebuvo
parengta šilumos tiekėjų šilumos punktų priėmimo - perdavimo tvarka, perdavimo akto forma,
nėra nustatyta kas yra atsakingas už tinkamą šilumos tiekėjų šilumos punktų stovio
palaikymą ( šildymo ir karšto vandens
sistemos prižiūrėtojas yra samdomas asmuo, šiandien vienas, rytoj kitas, kaip
sakoma.. tad tokia ir jo atsakomybė ...).
Yra ir nemažai atvejų, kada iš viename daugiabučiame name
esančio šilumos punkto šiluma ir karštu
vandeniu aprūpinami dar vienas ar keli
daugiabučiai namai – kaip gi tokiu
atveju šilumos tiekėjas gali užtikrinti tinkamą kitų namų šildymą ir karšto
vandens temperatūrą.
Juo
labiau situacija aštrėja jeigu toks šilumos punktas tampa daugiabučio namo
savininkų nuosavybe.
Nesant šiam įstatymui įgyvendinti parengtų
teisės aktų ne kurios savivaldybės terorizuoja
daugiabučių namų savininkus versdamos įsigyti šilumos punktus.
Nors
ir „daugiabučio
namo šilumos punktus, nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto
vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, pastato šildymo ir karšto vandens
sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) prižiūri (eksploatuoja) šio įstatymo
pagrindu, nesudarydamas atskirų sutarčių su šilumos punktų savininkais“ ( tame tarpe ruošia pastatams karštą
vandenį), šilumos tiekėjai taiko jų neteikiamos paslaugos –
centralizuotai paruošto karšto vandens kainą.
Iš kitos pusės lieka neišspręstas šilumos
tiekėjų investicijų į šilumos punktus
kompensavimo klausimas.
Ar
nebus taip, kad kada nors iš šilumos vartotojų bus pareikalauta, kaip sakoma, vienu ypu jas atlyginti.
Sumoje akivaizdu, kad, tai yra viešojo intereso pažeidimas, ir jeigu šalis laikoma teisine valstybe, pagaliau būtina parengti šiam Įstatymui
įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
Ryšium
su tuo Vilniaus Apygardos prokuratūra buvo paprašyta pasinaudoti Prokuratūros įstatymo jai suteikta
teise – kreiptis į teismą apginti viešąjį šilumos vartotojų interesą – prašyti teismą įpareigoti Vyriausybę ir
Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją įvykdyti Įstatymo nuostatą:
3. Vyriausybė ar jos
įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki
šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės
aktus.
Deja Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras R. Jancevičius ilgai nedelsdamas prisipažino, kad „prokuratūra nėra kompetentinga nustatyti
ir vertinti pareiškime nurodytų aplinkybių dėl įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų
neparengimo ir nepatvirtinimo .....“ ir prašymą apginti viešąjį interesą
persiuntė nagrinėti toms institucijoms, kurios
yra skundžiamos:
- Vyriausybės kanceliarijai.
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.
Tokiu būdu apygardos vyriausiasis prokuroras prašymo iš
esmės nenagrinėjo, o atsisakymą ginti viešąjį interesą motyvavo nekompetencija .......
Tiktai galima spėlioti kieno nekompetencija: ar savo, ar savo pavaldinių
...............
Nes, vadovaujantis
sveiko proto logika, labai jau sunku patikėti, kad visoje apygardos prokuratūroje
nėra ne vieno prokuroro, kuris šiuo atveju susivoktų užklaustų abi valdžios
institucijas ar jos įvykdė Įstatymo reikalavimus ir paprašytų atsiųsti to
įrodymus ...
Tokią teisę
prokurorams suteikia LR Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis.
Teisė teise, o lotynai šią situaciją neabejotinai (kas paneigs) įvertintų taip: AD ABSURDO .....
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą