|
Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turime ... |
Tokį patarimą išgirdau per TV iš vienos jaunos moters iš eisenos Vilniaus gatve.
Išgirdau ir susimasčiau.
Nes vieni tikrai gali džiaugtis, o kitiems ta vargu i ar yra kuo džiaugtis.
Nes kiek šimtų mūsų šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos mūsų šalies vadovo Gerovės valstybėje.
Gal reikia džiaugtis, kad nesi iš jų tarpo, nes vienas buvęs Seimo narys liberastas taip ir viešai per TV pareiškė - “Aš su luzeriais nebendrauju ...“
Taigi tokie tikrai moka džiaugtis.
Tai yra materialinė džiaugsmo pusė.
Betgi ar tuo turi kuo džiaugtis Lietuvos pilietis:
Kada Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, kur nėra vietos savivaldos.
Regint kaip tikslingai naikinamas kaimas.
Kaip baigęs mokslus jaunimas bėga į užsienį.
Kaip teismų pirmininkai aimanuoja, kad masiškai palieka darbą teisėjai.
Kada premjerė atvirai tyčiojasi iš ūkininkų.
Kad Lietuvoje didžiausia tarp ES šalių infliacija.
Kad važiuojame apsipirkti į Lenkiją, kur prieš karą buvo blogiau nei Lietuvoje
Kad konservatorių Mozės sūnus pastatė filmą apie sovietinį vaikų rašytoją, kuris pats nužudė partizanų vadą,io iš viso dėl jo kaltės buvo nužudyta 15 partizanų.
Kad Tėvynės išdavikų vardais pavadintos gatvės, veikia savivaldybių išlaikomi jų muziejai.
Kad Lietuvos sostinės ribas žymi Baltarusijos tautinė vėliava.
Kad LDK sunaikinimo diena yra atmintina, kaip šventė.Kad tuometinis LDDP valdomas Seimas atsisakė patvirtinti . 1992 metais kartu su kolegomis Meilės Lukšienės parašytą „Lietuvos švietimo koncepciją“, kurią užsienio ekspertai pripažino kaip geriausią švietimo pertvarkos dokumentą Vidurio Europoje.
Kad konservatorių valdomi Seimai elgiasi taip pat.
Kad neveikia LR Konstitucijos nuostatos: Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Valstybė gina vartotojo interesą. Vyriausybė organizuoja apskričių valdymą. Kas prie viso kito sumoje rodo, kad Lietuva yra neteisinė valstybė.
Ir reikia manyti, kad ta jauna moteris džiaugėsi , kada konservatorių partijos pirmininkas pritaikė sankcijas Druskininkų sanatorijai.
Kad ji taip pat džiaugėsi, kada mūsų šalies vadovas pritarė sankcijoms Baltarusijai, tuo pačiu nustumiant ją į Rusijos glėbį, atidarant tiesioginį kelią Rusijos armijai į Kijevą, tuo pačiu sukeldamas fatalinę grėsmę mūsų šalies saugumui.
Tokiu būdu, jeigu žiūrėti tik savo asmeninių interesų, būtų kuo džiaugtis.
Betgi, kaip Lietuvos pilietis pagal gimimą, nematau kad galiu džiaugtis valstybės situacija, juo labiau valdant iš esmės kosmopolitinei valdžiai, išrinktai tokios pat liaudies.
Kas yra tikra tragedija po 30 u virš metų po valstybingumo atstatymo, palyginus ką pasiekė per 22 metus prieškarinė valstybės valdžia.
Pabaigai pacituosiu
Filosofo K. S. eilute apie Ukrainoje kovojančius lietuvius:
Iš pradžių vien kovotojų ten buvę apie 40.
Dabar jų likę bene tik 13.
Šlovė jiems!
Tačiau be galo skaudu iš jų girdėti, kad tos jų kovos nė kiek nedomina aukščiausių Lietuvos pareigūnų.
Net tada, kai atvykdavę į Ukrainą atsiimti ordinų, jie nematydavę reikalo su lietuviais susitikti.
Kodėl jie taip apsikiaulindavo?
Gal dėl to, kad čia nesublizgėsi?
Sunku būtų patikėti, kad apie tuos herojus jie nieko nežinojo.
Čia proga tenka gerbiamą filosofą paklausti: Išeitų, kad Jūs nežinojote, jog mūsų valdžia „neturi laiko“ nuvykti prie paminklo Pirčiupio motinai, į Rainių žudynių vietą, prie sovietinių banditų išžudyto Kaniūkų kaimo paminklo, jeigu tokiu jos elgesiu mūsų karių Ukrainoje atžvilgiu stebitės ...
O nesidžiaugti yra tikrai kuo, nes NATO iš esmės yra mumija, o Pabaltijis yra atiduotas Rusijos imperijai, kaip jos įtakos zona, taip, kaip Gruzija.
Ir mūsų šaliai didžiausią , nuolatinę grėsmę kelia „Lietuviškas Dancigo koridorius“., bei nuolatinės mūsų valdžios tyčinės provokacijos su, juo susijusios.
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą