Daugiabutis namas kas tai ?????

DAUGIABUTIS TAI ATSKIRŲ BUTŲ RINKINYS AR VIENINGAS STATINYS?

DAUGIABUTĮ ŠILDYTI BENDRAI AR INDIVIDUALIAI?

Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sektoriuje, kaip niekur kitur, atskiri politikai ar valdininkai gausiai inicijuoja šilumos ūkio reformas, „pagerinimus“, įvairius eksperimentus ir kartais „dviračio išradimus“.

Šiems nepasiteisinus, kaltė suverčiama patiems šilumininkams – „monopolistai dėl visko kalti“. 

Nors gerai pagalvojus, tai ir policija, ir ugniagesiai, ir net valdžios institucijos šiuo požiūriu lyg ir monopolistai... 

Tačiau visi geriau ar blogiau dirba savo darbą, o sėkmės istorijas kuria gerai apgalvoti, visapusiškai išnagrinėti ir gerai parengti sprendimai. 

Šilumos ūkyje, atrodo, užtenka buitinio supratimo, nes čia viskas paprasta ir aišku, reikia tik politinių iniciatyvų. Na ir tokios iniciatyvos pasipila – dažniausiai prieš rinkimus arba pasikeitus valdžiai – t.y. kol suvokiama, kad viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Vienas iš paskutiniųjų tokiios iniciatyvos pavyzdžių – Seime pradėta nagrinėti Šilumos ūkio įstatymo pataisa, kuria siūloma butuose įrengtus šilumos skaitiklius ar daliklius laikyti atsiskaitomaisiais prietaisais, ir tuomet tik bute sunaudotą šilumos kiekį apmokėtų to buto savininkas, jeigu tik šilumos vartotojas to pageidauja. 

Aiškinamajame rašte teigiama, kad taip siekiama aiškiai įtvirtinti vartotojo teisę atsijungti buto ar kitos patalpos šildymo įrenginius nuo centralizuoto šildymo sistemos ir pasirinkti kitą šildymo būdą, atliekant ne viso pastato rekonstrukciją, bet tik paprastąjį remontą. Ir kaip paprastai, užtikrinama, kad dėl tokių sprendimų neigiamų pasekmių nekils. 

Ką tai reiškia? Ar viskas taip paprasta? 

Beje, panašios iniciatyvos buvo keliamos jau ne vieną kartą, tačiau geriau išsiaiškinus pasekmes tokių planų buvo atsisakyta.

Suprantamas šilumos vartotojo noras turėti galimybę pačiam reguliuoti energijos vartojimą ir tik už šį kiekį mokėti. 

Taip perkama gamtinės dujos, elektra ir vanduo, t.y. produktai, kurie į vartojimo vietą patiekiami vamzdžiais ar kabeliais, tiksliai išmatuojant sunaudotos energijos ar medžiagos kiekį. Deja, šiluminės energijos negalima visiškai „uždaryti“ nei į vamzdį, nei į patalpą. 

Net geriausia šiluminė izoliacija pilnai nesustabdo šilumos pratekėjimo, jeigu yra nors mažiausiais temperatūrų skirtumas tarp vienos ir kitos pusės. 

Dėl to, neišvengiamai dalis šilumos prarandama požeminiuose vamzdynuose, o pastate šiluminė energija teka, ne tik į išorę per sienas ir langus, bet ir „migruoja“ tarp vidinių patalpų, jeigu jose yra, kad ir nedidelis temperatūrų skirtumas. 

Dėl šios priežasties civilizuotame pasaulyje šiluminė energija tiksliai matuojama tik ta, kuri patenka į pastatą, įtekėjimo vietoje įrengiant atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus (įvadiniai šilumos skaitikliai). 

Butuose ar kitose patalpose įrengti šilumos matavimo prietaisai ar dalikliai (įrengti ant šildymo prietaisų) naudojami tik šilumos paskirstymui tarp vartotojų, esančių tame pastate. 

Taip Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, apmokestinama ta šiluminė energija, kuri patenka į pastatą per įvadinius skaitiklius ir tiksliai išmatuojama. 

Taip išmatuotas energijos kiekis santykinai gali būti paskirstomas į individualaus suvartojimo (išmatuotas arba įvertintas butuose įrengtais šilumos skaitikliais ar dalikliais) ir bendrojo naudojimo šilumą, kuri gaunama iš įvadinio skaitiklio rodmenų atėmus butams ar kitoms patalpoms priskirtą energijos kiekį. 

Bendrojo naudojimo šiluma gali būti paskirstoma vartotojams ir kitais principais, jų pačių pasirinkimu, tačiau įprasta praktika Europos Sąjungoje ir Lietuvoje - padalinti šį energijos kiekį proporcingai disponuojamos nuosavybės tame pastate daliai. 

Dažniausiai ši dalis prilyginama turimų ar nuomojamų patalpų plotui. Atrodo viskas logiška ir aišku. Tad kodėl Lietuvoje reguliariai pradedama abejoti fizikos dėsniais arba bandoma bendrai sunaudotą šilumą „permesti“ apmokėti kaimynams arba dar kam nors?

Matyt, dalis įstatymų leidėjų įsitikinę, kad šiluma per sienas nesklinda. 

Jeigu taip būtų, tai patalpose, kuriose nėra šildymo prietaisų, būtų lauko temperatūra. 

Juk bet kuriame visiškai nešildomam pastate temperatūra ilgainiui susilygina su išorės temperatūra. 

Deja, laiptinėje, kurioje visiškai nėra šildymo prietaisų, teigiama temperatūra dažniausiai būna, net ir esant lauke -20^oC. 

Tai reiškia, kad šiluma iš kažkur patenka. Net ir ne specialistams aišku, kad tai energija, kuri sklinda per vidines sienas iš laiptinę supančių butų ar kitų šildomų patalpų. Taip pratekantis šilumos kiekis gerai ištyrinėtas ir jo dydis yra proporcingas laiptinę supančių paviršių plotui, vidinių sienų šiluminiam laidumui (atvirkščiai proporcingas šiluminei varžai) ir temperatūrų skirtumui tarp šildomų ir nešildomų patalpų. 

Pabandykite tiksliai išmatuoti kiek ir iš kur pateko šilumos į nešildomas patalpas. Pavyzdžiui, į rūsį patenka šiluma iš apatinių butų – senos statybos pastatuose rūsio perdanga net neturi šiluminės izoliacijos. P

alėpę šildys viršutiniai butai. Kraštiniai ar galiniai butai sunaudoja beveik dvigubai daugiau šilumos, tačiau jie „užstoja šaltį“ kaimynams ir t.t.

Pažymėtina, kad vidinių sienų šiluminė varža paprastai iki kelių kartų mažesnė, negu lauko sienų. 

Tad ir šilumos „migracija“ per jas santykinai didesnė. Šilumos pratekėjimus per vidines sienas galima prilyginti grindiniam šildymui – grindų temperatūros beveik nesijaučia, o šildo – didelis plotas čia sukuria reikiamą šilumos srautą.

 Temperatūra nešildomose patalpose nusistovi proporcingai iš besiribojančių šildomų patalpų pritekančiam ir į lauką ištekančiam šilumos srautui. 

Beje, Lietuvoje galiojančios higienos normos reikalauja, kad laiptinėse, koridoriuose, holuose ir vestibiuliuose šaltuoju metų laiku būtų palaikoma 14-16^oC temperatūra. 

Taigi, jeigu iš butų pritekančio šilumos kiekio tam nepakanka, šiose patalpose turėtų būti įrengti šildymo prietaisai. „Radiatorių“ laiptinėse „išpjaustymas“ yra neteisėtas, nes dėl to gali būti „peraušinti“ šalia esantys butai – t.y. juose įrengti standartiniai šildymo prietaisai neužtikrins higienos normose nustatytos temperatūros. Dėl per žemos temperatūros gali peršąlti sienos – taip ardomos pastato konstrukcijos (bendra nuosavybė). 

Bet atrodo, kad Lietuvos daugiabučiams teisės aktai negalioja. Tą atspindi ne tik sudarkyta fasadų išorė ar balkonai, kuri gąsdina šalies svečius (vietiniai, gal pripratę, tad nekreipia dėmesio), bet ir išbalansuotos, permontuotos ar kitaip iškraipytos vidaus šildymo sistemos.

Kyla grėsmė, kad priėmus svarstomas Šilumos ūkio įstatymo pataisas chaosas šalies daugiabučiuose dar padidės. 

Pataisų projekte siūloma numatyti, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas gali būti keičiamas atliekant ne tik viso pastato rekonstrukciją, bet ir paprastąjį remontą. 

Tai panaikintų dabar atsijungimo tvarką reglamentuojančių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimus. Žinoma, tai gali paskatinti katiliukų ar krosnių įsirengimo daugiabučiuose bumą, visai nerekonstruojant pastato bendrųjų inžinerinių sistemų. Ir, kaip teigiama, tai neturės neigiamų pasekmių? 

Deja, kaip rodo, Lietuvoje jau sukaupta patirtis, „atsijungę“ nuo centralizuoto šildymo butai padidina šildymo sąskaitas kitiems likusiems tame pastate centralizuotai besišildantiems vartotojams. 

Pavyzdžiui, dujinis šildymas, įvertinus investicines ir eksploatacines išlaidas dažniausiai yra brangesnis negu centralizuotas šildymas, tačiau įsirengus dujinį katilą įgyjama galimybė reguliuoti temperatūrą savo patalpose. 

Tai reiškia, kad naktį ar šiaip išvykus ilgesniam laikui, galima išjungti katilą, pažeminti temperatūrą, o tuomet šiluma pradės pritekėti iš kaimyninių butų. Štai tuomet ir pajuntamas realus šildymo išlaidų sutaupymas. Deja, dažniausiai, kaimynų sąskaita.

Turbūt, negalima demokratinėje valstybėje gyventojams uždrausti pasirinkti šildymo būdą, tačiau tai turi būti daroma civilizuotai, nedarant žalos kitiems. 

Problemą buvo bandoma spręsti, reikalaujant, kad atsijungiantis butas izoliuotų nuo kaimynų sienas, iškeltų iš buto šildymo vamzdžius, padengtų pastato bendrasavininkiams nuostolius ir panašiai. 

Atsijungusio buto ar patalpų savininkas turėjo apmokėti jam priskirtą bendrojo naudojimo patalpose suvartotą šilumos kiekį. 

Patirtis parodė, kad „atsijungiančių“ butų savininkai, mažai kreipia dėmesio į tokius reikalavimus, vengia apmokėti bendrai sunaudotą šilumą ar kompensuoti kitų vartotojų patirtas dėl atsijungimo išlaidas, kurias, beje, gana sunku įkainuoti (kaip įvertinti temperatūros sumažėjimą kaimyninėse patalpose).

 Oficialiai panaikinus šiuos reikalavimus, o kai kuriems daugiabučių gyventojams pradėjus šildymo „racionalizacijas“ vidaus inžinerinės sistemos gali būti visiškai išbalansuotos, kiltų rizika peršildyti kaimyninius butus dėl neataušinto šilumnešio ar juos peraušinti labai sumažinus temperatūrą savo patalpose. 

Formaliai, „atjungtų“ patalpų savininkas neturi teisės palaikyti temperatūrą žemesnę kaip 14^oC, tačiau realiai tai nesusekama. 

O kaimynai, kurie kažkada davė sutikimą atsijungti, dažnai gailisi, bet jau būna „šaukštai po pietų“. Sukontroliuoti veiksmus, daromus atskiruose butuose, kaip rodo patirtis, Lietuvoje praktiškai neįmanoma.

Daugiabutis pastatas yra vieningas konstrukcinis-inžinerinis kompleksas ir visi esminiai jo rekonstrukcijos pakeitimai turi būti daromi vieningai ir suderintai, kad nepažeistų atskirų jo gyventojų interesų.

 Realiausias ir teisingiausias kelias išlaidoms šildymui sumažinti yra viso pastato išorinių sienų apšiltinimas ir individualaus šildymo reguliavimo kiekviename bute įrengimas. 

Tokia rekonstrukcija remiama valstybės ir labai naudinga kiekvienam šilumos vartotojui, pastato bendrasavininkams, kitiems CŠT sistemos vartotojams ir valstybei. I

ndividualų šildymo reguliavimą ir apskaitą galima įrengti atskirai, nelaukiant viso namo apšiltinimo.

 Ir bendrai, daug paprasčiau ir pigiau, diegti energiją taupančias priemones etapais, nelaukiant didžiųjų, brangių ir visus gąsdinančių kompleksinės renovacijos projektų. 

O jeigu patalpų savininkai vis dėl to nusprendė keisti šildymo būdą, tai mažiausia žala kitiems bendrapiliečiams būtų daroma, įrengiant naują šildymo sistemą visam pastatui. 

Beje, ir padidėjęs oro užterštumas ar papildomi rūpesčiai, susiję su naujais įrenginiais, neturėtų būti užmiršti.

Lietuvoje daugiabučių pastatų administravimas iki šiol yra neefektyvus. Bendrijos kuriasi vangiai, jos silpnos, o pastatus administruojančios bendrovės netapo tikru pastato savininkus atstovaujančiu šeimininku. 

Kolektyviniai bendraturčių sprendimai priimami sunkiai arba iš viso nepriimami. To pasekmė – apgailėtina daugumos daugiabučių būklė ir didžiulės sąskaitos už šildymą. 

Suprantama, kad atskiri gyventojai norėtų savarankiškai individualiai spręsti šias problemas. Seimo nariai, siūlydami naujus sprendimus daugiabučių pertvarkai, turėtų gerai apgalvoti jų galimą poveikį gyvenimo kokybei mūsų miestuose ir atskirti visuotinai naudingas priemones nuo atskirų gyventojų norų tenkinimo ar populizmo. 

Politines iniciatyvas ir intelektą geriau kreipti esminiams problemų sprendimams, o ne kurti naujas problemas.

Lietuva yra praktiškai vienintelė iš Europos Sąjungos šalių, kurioje centralizuotos šilumos tiekėjas priverstas tiekti šilumą ne iki „pastato“, kaip kitose valstybėse, bet iki kiekvieno „buto“. 

Tai lemia, kad visas savo problemas didelė dalis šilumos vartotojų sieja ne su prasta namo būkle ir valdymo kokybe, bet su centralizuotu šildymu. 

Ir nors šiandien bet kuris pastatas gali pats pasirinkti šildymo režimą, diegti energiją taupančias priemones ir kitaip mažinti šildymo išlaidas, tačiau daugumos piliečių individualizmas, nesugebėjimas kooperuotis bendrojo turto priežiūrai ir skatina individualius problemų sprendimus. 

Deja, daugiabutyje, kaip ir autobuse negali kiekvienas keleivis važiuoti skirtingomis kryptimis. Tiek pastato konstrukcijos, tiek ir dauguma inžinerinių komunikacijų yra bendros ir negalima jų pertvarkyti, neatsižvegiant į šalia gyvenančių interesus.

Iš senųjų demokratinių valstybių atėję bandymai įdiegti Lietuvos daugiabučiuose privačios iniciatyvos ir atsakomybės principus, kol kas neduoda rezultatų, tad gal juos reikia keisti? Renovacijos patirtis parodė, kad valstybės įsikišimas suaktyvino šį procesą. 

Gal ir tvarką daugiabučiuose, kurie ne tik, kad dažnai netvarkomi, bet ir pradeda griūti, aktyviau turėtų prižiūrėti valstybės institucijos, nes dabar juose yra daug norinčių rinkti pinigus, tik maža realiai padedančių tiems gyventojams. 

O savivaliavimui čia maža vietos. 

Kas netiki – gali pasidomėti daugiabučių priežiūra civilizuotose vakarų šalyse.

Didžiulės išlaidos už šildymą milijardus litų paleidžia vėjais. 

Už tuos pinigus, išsiųstus Gazpromui per Nepriklausomybės laikotarpį, seniai buvo galima visus pastatus renovuoti ir biokurą įdiegti. 

Ir Maskva čia nekalta, o tik mūsų nesugebėjimas organizuoti valstybėje gyvenimą, paskęstant smulkmenose, vietoj to, kad spręsti problemas iš esmės. 

Nepadarykime dar vienos klaidos.

dr. Valdas Lukoševičius,

KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas