Prezidentūros
inicijuota konkurencija karšto vandens tiekime baigėsi tuo, kad šilumos
vartotojai už nesuteiktą karšto vandens tiekimo paslaugą nuo kiekvieno karšto vandens kubo sumoka po ~ 3 litus.
Atrodytų, kad Prezidentūra pasimokė ir, kaip sakoma, „toliau batsiuvys pyragų nebekeps ..“
Tačiau kur jau ten, Prezidentūra nedelsdama, kaip sakoma, persimetė
ant konkurencijos šilumos gamyboje.
Konkurencija tiek gamtoje, tiek versle yra sveikas ir
sveikintinas dalykas, tiktai visų konkuruojančių sąlygos turi būti vienodos.
Betgi Šilumos ūkio įstatymas buvo nustatęs,
kad esant pagrįstam nepriklausomo šilumos
gamintojo prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi
teisę priimti motyvuotą sprendimą netaikyti privalomos šilumos gamybos
kainodaros nepriklausomam šilumos gamintojui, jei nepriklausomas šilumos gamintojas centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina
šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos
tiekimo sistemos kainai.
.
O Kainų komisija, gavusi šilumos gamintojo prašymą be jokio
pagrindimo, nedelsdama skelbdavo jį nereguliuojamu, motyvuodama tuo, kad jo gaminamas šilumos kiekis
nedaro reikšmingos įtakos galutinei sistemos šilumos kainai .......
Tokiu būdu Kainų komisija pavertė niekine šią Šilumos ūkio įstatymo nuostatą,
nes kiekvienas besikreipiantis buvo skelbiamas nereguliuojamu
...
Maža, to, ES ar valstybės paramą gavę šilumos gamintojai tapdavo nereguliuojamais ir maudėsi viršpelniuose.
Betgi įstatymo leidėjai gana
greitai susigaudė, kad tai yra visiškas nonsensas,
o gal išsigando ES institucijų, ir Šilumos ūkio įstatymą atitinkamai pataisė – gavę paramą ar subsidijas nepriklausomi šilumos
tiekėjai tampa reguliuojamais.
Betgi, kaip sakoma, verslas yra verslas, kad nepaimtų to, kas po jo kojomis mėtosi ...
Taigi atsirado tokių, kurie nutarė gautą paramą sugražinti tikslu, kad ir toliau būtų nereguliuojami.
Nors ir joks teisės aktas tokios situacijos nenagrinėja, Kainų komisija savo
„žodiniu išaiškinimu“ tam pritarė ...
Tuo tarpu Šilumos ūkio įstatymas nustato, kad reguliuojamais tampa nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie
gamina daugiau kaip 1/3 metinio sistemos šilumos kiekio ...
Tokiu būdu tiktai stebėk, kad neparduotum
daugiau kaip 1/3 sistemos šilumos kiekio, ir maudykis viršpelniuose ....
Kaip rusai sako, anekdotas iš serijos ir
tyčia nesugalvosi ....
Na o kas būtų, jeigu, tarkime, vienoje sistemoje atsiranda koks
trejetas nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie
gamina po 30 procentų sistemos šilumos kiekio.
Kadangi pagrindinio šilumos
gamintojo gaminamas šilumos kiekis itin žymiai sumažėja, o pastoviosios sąnaudos (įrenginių remontas, amortizaciniai
atskaitymai, nekilnojamo turto mokesčiai, atlyginimai, normatyvinis pelnas ir
kt.) nemažėja, tai atitinkamai turi
padidėti šilumos kaina – t. y. tuo pačiu ir nereguliuojamų šilumos tiekėjų
viršpelniai ...
Tai paprasta aritmetika, o ne kokia nors aukštoji matematika ....
Žinoma galima tvirtinti, kad tiek
įstatymų leidėjas, tiek prezidentūra su aritmetika, kaip sakoma, nedraugauja...
Betgi yra ir kita nuomonė, kad tokios Šilumos
ūkio įstatymo nuostatos priimtos ir patvirtintos tikslingai, nes jos tik patvirtina žiniasklaidoje sklandančią
informaciją, kad ne kuris Prezidentės patarėjas yra ne kurio šilumos gamintojo, kaip sakoma, STOGAS ...
Tokiu būdu sumoje:
Nauda, taip vadinamiems, nereguliuojamiems šilumos gamintojams akivaizdi
ir pavydėtina.
Lygiai taip akivaizdu, kad šilumos
vartotojams iš to naudos jokios .
Kad tokios Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra įžūliai korupcinės, galėtų patvirtinti Specialiųjų tyrimų tarnyba, jeigu Prezidentūra leistų, arba Seimas paprašytų atlikti jų ekspertizę
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą