Labi retas Seimo narys atsako į gautus besikreipiančių asmenų laiškus.
O ir labai retas išdrįsta parašyti.
Lengviau gi keiksnoti šią nepopuliarią valdžios instituciją.
Taigi mano nuomone problema abipusė.
Šia proga iš savo pusės turiu būtinai pažymėti Seimo narį Jurgį Razmą, kuris visada atsiliepia į mano laiškus ir bando pagal savo galimybes padėti.
Taip pat manau verta pažymėti šalies vadovą, kuris blokuoja mano siunčiamus laiškus, užuot perspėjęs, kad nenori veikiau bijo ...) juos gauti.
Todėl pasilieku sau teisę vadinti jį sumoje pižonu, taip mano nokyklos laikais, prieš 70 metų, vadindavo pasipūtėlius ...
------------------------------------------------------------------------------------------
Rimantas Zabarauskas, Energetikos ekspertas, parašė:
|
Gerb.Mindaugai Linge, Gruodžio 27 d. (antradienio) Panoramoje "Dienos temoje" citata iš jūsų pasisakymo: "Vyriausybė pačiai infliacijai pažaboti, būkime objektyvūs, neturi tiek paveikių priemonių, nei Lietuva, nei kitos aplink esančios šalys. Mes suprantame, kad infliacijos valdymo mechanizmai yra centriniuose bankuose, turiu galvoje, kur reguliuojamos palūkanų normos, ir tai vykstantys procesai." Manau, kad tai ne tik bejėgiška, pesimistinė, bet ir neteisinga išvada. Taip, esminis infliacijos valdymo mechanizmas yra centrinio banko, kuris vykdo emisiją (ECB), kompetencijoje. Tačiau vyriausybės taip pat turi monetarinės politikos priemonių, apie kurių taikymą Lietuvoje nesigirdi. Pirmiausia būtina atsakyti į klausimą - kokios nenormaliai didelės infliacijos priežastys? Energetikos išteklių šokas ir embargo Rusijos naftai ir dujoms yra svarbi priežastis. Tačiau be jos dar yra ir kitų svarbių veiksnių kaip: a) per didelė aukšto likvidumo pinigų masė mūsų ekonomikoje ir b) didelė pajamų nelygybė. Gini indeksas Lietuvoje yra antras nuo galo visoje ES, blogiau tik Bulgarijoje. Trumpai tariant, pas mus per daug likvidžių pinigų rinkoje ir susiformavęs nemažas pasiturinčių gyventojų sluoksnis, kurių pajamos gerokai viršija viduriniosios klasės. Yra daug gyventojų, kurie gauna dideles pajamas ir neturi kur investuoti. Todėl jie masiškai perka NT, taip formuodami burbulą ir atimdami iš jaunų šeimų galimybę įsigyti būstą. Iki šiol Vyriausybė vien tik "gesino" infliacijos pasekmes. Nei vienos priemonės pačiai infliacijai mažinti. Jūsų pasisakyme taip pat aklavietė ir bejėgiškumas. Žemiau pateikiu jūsų dėmesiui kai kuriuos pasiūlymus, kuriuos prieš porą mėnesių rašiau Demokratai Vardan Lietuvos programai. Nesuprantu kodėl apie tokius paprastus dalykus nekalbama. Virš 20% infliacija rodo sergančią, “karščiuojančią” ekonomiką. Antiinfliacinės priemonės mūsų ekonomikoje nevykdomos. Valstybės taikoma gausybė kompensacijų ir paramų priskirtinos prie infliacijos pasekmių švelninimo priemonių, jos nekovoja su pačia infliacija. Priešingai, jos tik pakursto infliacijos laužą, kadangi didina likvidžių pinigų masę ekonomikoje. Socialinė parama būtina, tačiau reikia suprasti, kad kompensacijos infliacijos nemažina, o ją didina, taip susiformuojant spiralei. Siūlymas 4 (antiinfliacinis). Vyriausybei išleisti vidutinės trukmės vidaus paskolos lakštus su 4-5% palūkanomis, skirtas pardavimui vien tik Lietuvos piliečiams - fiziniams asmenims. Esminės infliacijos priežastys – i) energijos kainų šokas ir ii) ekonomikoje susidariusi per didelė likvidžių pinigų masė. Nuo pandemijos pradžios vykdomos paramos ir kompensacijų priemonės labai išpūtė pinigų masę. Jos spaudimas gerai matyti labai išaugusiose NT kainose, kuriančiose burbulo pavojų. Kadangi turintys pinigų žmonės neranda gerų investavimo alternatyvų, jie orientuojasi į plačiai žinomą variantą - NT pirkimą. Todėl reikia “susiurbti” pinigų perteklių ir tam gerai tinka Vyriausybės obligacijos 2-5 metams. Vyriausybė pasiskolintų iš turtingesnių žmonių ir taip sumažintų pinigų perteklių rinkoje. Pasiskolintais pinigais Vyriausybė dengtų biudžeto deficitą. Didinant infrastruktūros projektų, gynybos ir pan. finansavimą, šie pinigai nekeltų pavojaus vidaus kainoms. Žmonės įgytų saugaus investavimo galimybę ir taip apsaugotų savo žūstančias santaupas, kurių apie 20 mlrd. Juk ničnieko nedaroma bent dalele apsaugoti žmonių santaupas. Apie tai net nekalbama. Vietoje to Vyriausybė skolinasi išleisdama vertybinius popierius, parduodamus aukcionuose komerciniams bankams. SEB, Swedbankas ir kiti, turintys prieigą prie aukcionų, neišima iš rinkos pinigų, kadangi nemoka palūkanų už indėlius ir jiems nereikia indėlių. Jie veža ECB emituotus pinigus į Lietuvą, skolina Vyriausybei, gauna garantuotą pelną (Vyriausybė yra patikimas skolininkas) ir tuo didina infliaciją, kadangi Vyriausybė per savo išlaidas, tarpe kurių daugybė kompensacijų ir išmokų, tik didina likvidžių pinigų kiekį ekonomikoje. Vietoje to, kad taikytų pinigų „išsiurbimo“ iš ekonomikos priemones ir skolintųsi ne iš bankų, o iš turinčių pinigų savo piliečių, taip sušvelnindama spaudimą į NT kainas, mažindama žmonių mokią paklausą ir bent iš dalies apsaugodama santaupas. Ar galite paaiškinti kodėl taip nedaroma? Pagarbiai, Rimantas Zabarauskas Energetikos ekspertas 8 676 38345 |
Ir gavo Seimo nario atsakymą:
|
Gerbiamas p. Rimantai Zabarauskai, Ačiū už laišką ir išsakytą nuomonę bei siūlymą dėl vyriausybinių taupymo lakštų. Su didžia dalimi vertinimų sutinku, tik ir toliau laikausi minties, kad Vyriausybės turi per menkai galimybių paveikti infliaciją. Tai nėra mano sugalvota tezė. Pirmiausia remiuosi įvairiais analitiniais straipsniais. „The Economist“ ir kiti globalūs ekonominiai leidiniai jau nuo praėjusių metų pavasario nuosekliai nagrinėjo infliacijos priežastis ir valdymo galimas priemones. Iškėlėte mintį dėl vyriausybinių paskolų lakštų. Idėja svarstytina ir vertintina. Skolinimasis leidžiant Vyriausybės taupymo lakštus yra brangus ir sukelia papildomą operacinę riziką valstybės iždui. Valstybės kontrolė dar 2017 metais kreipėsi į Finansų ministeriją atkreipdama dėmesį į mokamas palūkanas, administravimo kaštus bei priešlaikinio išpirkimo riziką ir kviesdama priimti sprendimus dėl VTL kaip skolinimosi priemonės naudojimo tikslingumo. Leisdama taupymo lakštus Vyriausybė per 2016 metus pasiskolino 154 mln. Eur, t. y. 10 proc. visų pasiskolintų lėšų. Nuo 2014 metų finansų rinkoje ryškėjanti žemų palūkanų aplinka sudarė palankesnes skolinimosi sąlygas ir 2016 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje pirminėje rinkoje išplatinus Vyriausybės obligacijas buvo pasiskolinta už neigiamas palūkanas. Tuo tarpu taupymo lakštai platinami tik su teigiamomis palūkanomis ir šiuo metu esamomis sąlygomis taip skolintis valstybei yra brangiau. Jų administravimo kaštai taip pat yra didesni nei obligacijų, o sąlygos juos išpirkti anksčiau laiko (neprarandant dalies palūkanų), sukelia papildomą operacinę riziką valstybės iždui. Paskutinius keletą metų – 2018-2020 m. – Vyriausybės taupymo lakštai sudarė vos 0,2% visų valstybės vardu pasiskolintų lėšų arba tik 0,4% vidaus rinkoje Vyriausybės pasiskolintų lėšų. Taupymo lakštų platinimo ir atsiskaitymo kaštai buvo daugiau nei 5 kartus didesni lyginant su vertybiniais popieriais, kurie platinami aukciono būdu. Svarbu vertinti ir kitą aplinkybę - mažą investuotojų skaičių (1,5 proc. šalies gyventojų), taigi abejonių kelia ir valstybės biudžeto lėšomis vykdomos šių lakštų platinimo politikos tikslų aktualumas ir nauda visuomenei. Tarptautinis Valiutos Fondas savo laiku irgi kritikavo taupymo lakštus dėl jų pavojingumo krizių metu, kad gyventojai gali pateikti juos masiškai išpirkti prieš terminą. Siekiant apsisaugoti nuo tokių prognozuotinų veiksmų, galima numatyti „baudas“, bet tokie apribojimai, žvelgiant iš gyventojo pozicijų, mažintų priemonės patrauklumą. Sutinku, kad yra tiek privalomų, tiek ir trūkumų siūlomos priemonės. Galima prognozuoti, kad susidomėjimas lakštais, kaip saugesne investicine priemone būtų didesnis, nei buvo anksčiau, kol neturėjome tokio neapibrėžtumo, infliacijos ir ekonomikos sulėtėjimo prognozių. Tačiau žvelgiant iš Vyriausybės pozicijų turime siekti pamatuoto balanso, nes Vyriausybei tenka konstitucinė pareiga ir atsakomybė racionaliai naudoti Valstybės išteklius. Tokiu atveju Finansų ministerija turėtų nustatyti tokią priemonės kainodarą, kad kaštai būtų ne didesni negu leidžiant LRV obligacijas. Todėl tai neiškraipytų palūkanų normų ir nieko papildomai nekainuotų mokesčių mokėtojams. Svarbu atsakyti į klausimą, kaip būtų nustatomos skolinimo palūkanos. Taupymo lakštų mažmeninio platinimo sąnaudos ir didesnis išpirkimo bei gaunamų sumų neapibrėžtumas mažintų palūkanų normą, už kurią ekonomiškai apsimokėtų skolintis su taupymo lakštais. Ar gauta palūkanų norma dar būtų patraukli gyventojams? Nuo 2021 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštų platinimas sustabdytas. Taupymo lakštų platinimo atnaujinimas užtruktų. Per tą laiką infliacija tikėtina spės reikšmingai sumažėti žemiau darbo užmokesčio augimo, kas vėl natūraliai mažintų susidomėjimą priemone. Savo ruožtu matyčiau prasmę, kad atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes po lakštų priemonės sustabdymo būtų įvertinta iš naujo galimybė atnaujinti, atlikus naudos ir kaštų analizę. Svarbus ir kitas Jūsų paliestas susijęs klausimas – tvarių ir patrauklių investavimo būdų. Iš vienos pusės minite, kad renkamasi investuoti į nekilnojamąjį turtą, bet iš kitos pusės, kaip pastebėjote – tai beveik nekeičia bankuose privačių gyventojų laikomų sumų. Jos nuosekliai net didėja. taigi darytina prielaida, kad investicijos į NT neveikia 20 mlrd. Laikomų bankuose ir jų vertės klausimų. Tikriausia sutiksime, kad investicijų būdų yra pačių įvairiausių, tik esminė sisteminė problema – per menkas mūsų šalies gyventojų finansinis raštingumas. Asmeniškai laikiau svarbiu veiklos prioritetu skirti dėmesį finansinio raštingumo problematikai ir ieškoti efektyvių formų kelti šalies gyventojų finansinius gebėjimus. Tai ilgalaikiai procesai, bet jų poveikis daro reikšmingą įtaką šalies progresui, ekonominio socialinio išsivystymo lygiui. Dar karą dėkodamas už laišką ir linkėdamas geriausios sėkmės - Pagarbiai Mindaugas Lingė |
|
|
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą