Lietuvos Respublika nutolo nuo klasikinių valstybės tikslų
Praėjusi savaitė buvo ypatinga tuo, jog lietuviško interneto puslapiuose aptarinėtos nepamatuotai didelės maisto kainos lietuviškose parduotuvėse. Dar anksčiau matėme Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reportažus iš Lenkijos, kurią užplūdo lietuviško maisto nebeįperkantys piliečiai. Atrodo, jog Lietuvos Respublika tapo rojumi postsovietams, bet pamote savo piliečiams, kurie bėga iš jos, kaip kad bėga iš namų nemylimi vaikai.
Kas vyksta Lietuvoje – ar vien tik maisto revoliucija? Kadaise panašią buvo sukėlusi karalienė Marija Antuanetė, badaujantiems gyventojams patarusi vietoj trūkstamos duonos valgyti pyragus. Žeminami žmonės pasiuto ir nukirsdino arogantišką egoistę. Panašu, kad rinkėjai „giljotinuos“ arogantiškus socdemus, kurių premjeras neįžiūri kainų padidėjimo.
Kažkas pašaipiai pavadino šį maisto kainų sukeltą maištą primityvizmu, tautos degradavimo ženklu, jog labiau rūpinamasi maistu, tačiau ne valstybės bendru nuosmukiu. Iš dalies galima tokiam teiginiui pritarti, bet „kalafiorų revoliucija“ turi ir filosofinį išmatavimą – teisingumo ir valstybės prasmės klausimą.
Matant, kaip atsainiai valdžia rūpinasi savo piliečiais, dera prisiminti pamatines Vakarų civilizacijos idėjas, kurias pasiūlė Antikos filosofai (ypač Sokratas, Platonas, Stagiritas, Aristotelis), jas perėmė ir papildė žydų ir krikščionių religijos, tačiau kurios Lietuvoje tapo primirštos, tarsi Lietuvos Respublika nepriklausytų tai civilizacijai. Gal tai skamba ir utopiškai, bet galima rasti neblogų pavyzdžių kai kuriose Europos valstybėse, kurios yra populiarios lietuvių emigrantų tarpe.
Pirmoji taisyklė yra ši: valstybė egzistuoja žmogui, dėl žmogaus, kad žmogus galėtų gyventi, gyventi gerai ir kad jo gyvenimas būtų geras.
Valstybė nėra tikslas, bet instrumentas visų piliečių laimei, asmeninei ir bendruomeninei naudai (bendram gėriui) pasiekti, todėl valstybė teisingai funkcionuoja, geriausia politinė santvarka yra tuomet, kai privalomai siekiama dalykų, kurie žmones padaro labiau laimingus, leidžia jiems jaustis gerai ir būti gerais. Laimės ir gėrio siekimas yra valstybės gyvenimo ir veiklos „priežasčių priežastis“. Pavyzdžiui, euro įvedimas buvo siekiamas ir skelbiamas kaip didesnės naudos garantas, iš esmės buvo teisingas žingsnis, tačiau kaip tapo pritaikytas, tapo didžiausia katastrofa daugumai šalies žmonių.
Aristotelio mintimi, gerai gyvenama ir geras gyvenimas yra tuomet, kai žmogus yra laimingas. Papildant pridėčiau, jog laimė reiškiasi kūniška, psichine ir dvasine plotmėmis: žmogus turi tinkamas sąlygas darbuotis, maitintis, ilsėtis ir gydytis; gyvena nestokodamas jo psichikai būtinų draugystės, ramybės, šeimos, bendruomenės, kūrybos, pažinimo, vilties ir kitų būtinų vertybių; kai laikosi Vakarų civilizacijai pamatinių moralinių taisyklių – dešimties Dievo įsakymų ir Kristaus meilės įsakymo, taip išvengdamas sunkių nuodėmių, semdamas džiaugsmą ir ramybę iš maldos bei liturgijos.
Kad laimė, pagrindinis valstybės ir įstatymų tikslas būtų įmanoma, privalu laikytis teisingumo, kuris yra laimės pagrindas. Teisingumas turėtų būti aukščiausioji dorybė visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau teisingumo, t.y. gyvenimo pagal dorybes, tuo daugiau darnos ir tvarkos, tuo labiau įmanoma laimė ir gėris. Tuo tarpu neteisingumas visada reiškiasi kaip blogis, kvailystė, veda į frustraciją ir pykčius.
Iš esmės, teisingumas – tai daugybės dorybių suma ir sintezė. Dėl šios priežasties kiekvienas pilietis turi stengtis ir valstybė turi sudaryti sąlygas piliečių dorybingumui ugdyti ir išsaugoti. Dorybėms lavinti turėtų pasitarnauti ugdymo, švietimo sistema bei teisės normos, meno ir religijos iškeliami didvyriai ir šventieji, kurie dorybę įvardija, gina, išaukština, apdovanoja, o ydą – nurodo, jos netoleruoja, stengiasi pataisyti.
Antikos filosofai ypač pabrėžia tvirtumo (vyriškumo), saiko ir draugiškumo dorybes, kai išliekama gretoje per karą ir sunkius išbandymas, nepabėgama, nemetamas ginklas, kai atsisakoma paleistuvystės, prievartos, girtuokliavimo, kai žmonės siekia sugyventi taikiai, nesielgiama nemandagiai, agresyviai ir t.t. Krikščioniškoji tradicija taip pat pateikia panašų 4 didžiųjų dorybių sąrašą: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Aristotelio ir Platono mokyme pabrėžiama „auksinio vidurio“ taisyklė, kurią atranda išmintimi besivadovaujantis protas, tačiau čia remiamasi ne tiek skaičiais ir kiekiais, kiek individualia asmens laime ir gėriu. Tai nieko bendro neturi su apetitu, kurį skatina reportažai apie popso žvaigždžių ir turtuolių prabangą.
Teisingumas, pasak Sokrato, tai ne tik žinoti, kas yra teisinga, bet būti teisingu, teisingai elgtis su kitais, nes teisingumas yra „dorybė kitiems, dėl kitų“. Tai svarbu yra materialiuose ir teisiniuose reikaluose, kad valstybėje būtų teisingai pasidalijama ir nauda, ir įsipareigojimais, laikomasi lygybės bei teisingų mainų.
Toks yra klasikinis supratimas, kurį stengiausi glaustai pateikti. Ar tai yra utopiška, kad kiekvienas asmeniškai ir visi drauge bandytume skleisti geros nuotaikos, mandagumo, savitarpio pagalbos nuotaiką? Kiek Lietuvos Respublika tuo vadovaujasi? Emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, skyrybų, sergamumo ir nelaimingumo požiūriais Lietuva yra pirmaujančiose vietose, tai reiškia, jog dorybės nėra praktikuojamos ir teisingumas nėra pati svarbiausia vertybė.
Maisto, kitų prekių ir paslaugų kainų skandalas parodė, jog dabartinė valdžia yra nutolusi nuo eilinių piliečių, nežino ar nenori žinoti, kaip paprasti žmonės gyvena, menkai stengiasi, kad žmonės jaustųsi oriau ir turėtų daugiau progų džiaugtis savo šalimi, o pavienė ir korporacinė godulystė siekia išvengti bendrojo gėrio siekio. Belieka tik užjausti tokią valdžią, jei nesugeba sukontroliuoti tokio menko dalyko kaip kainų ir godulystė, ką ten kalbėti apie piliečių laimės siekimą!
Žmogus savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, kurios gyvenimas gražiausiai skleidžiasi šeimoje, tautoje ir valstybėje. Jis tiek laimingas, kiek laimingas yra dorybingoje šeimoje ir valstybėje, ir tiek nelaimingas, kiek nelaimingas dėl šeimos ir valstybės nedorybingumo. Kita vertus, būtų klaidinga manyti, jog dėl kiekvieno mūsų asmeninės laimės pilnai atsakinga tik valstybė, tarsi mes patys individualiai nebūtume atsakingi už savo gerą savijautą, sveikatą ir sąžinės ramybę.
Net jei valstybė tik nuvilia (taip buvo carmečiu ir sovietmečiu, panašu ir dabar), reikia puoselėti šeimos ir bendruomenių ryšius, nuoširdų tikėjimą ir gražius papročius, kurie gali suteikti jėgų, prasmės supratimą ir džiaugsmo patirtį, atsverti skaudžius išgyvenimus. Bet neužmirškime, jog artėja rinkimai: tai puiki proga pakeisti valstybės vairuotojus, kurie vairuoja mūsų šalį į ydų, konfliktų, liūdesio ir problemų pakalnę. Piliečiai turėtų priminti valdžiai, kad prioritetas – žmonių gerovė, kad valdžios dorumas priklauso nuo į ją išrinktų žmonių asmeninio dorumo. Kita vertus, kokie esame, tokią ir valdžią renkame.
Norėtųsi palinkėti jums žodžiais, kuriuos mėgsta nuolat kartoti viena pažįstama: „linkiu, būk laimingas!“. Štai kokio prezidento, Seimo narių ir premjero, merų reikėtų mūsų šaliai, kurie nuoširdžiai palinkėtų ir stengtųsi, kad visi būtume labiau laimingi teisingesnėje ir dorybingesnėje šalyje.
-------------------------------------------------------------------------------
P.s. "Piliečiai turėtų priminti valdžiai, kad prioritetas – žmonių gerovė, kad valdžios dorumas priklauso nuo į ją išrinktų žmonių asmeninio dorumo. Kita vertus, kokie esame, tokią ir valdžią renkame."
Visai teisingai - piliečiai.
Bet kas gi yra tie piliečiai ??
Tai tame tarpe kriminaliniai nusikaltėliai uždaryti laisvės judėti atėmimo įstaigose - žmogžudžiai, prievartautojai, plėšikai, vagys, sukčiai, apgavikai ir pan.
Tai tame tarpe buvę sovietinio saugumo darbuotojai, sovietinė partinė nomenklatūra.
Na ir savaime suprantama,liaudis, neturinti supratimo apie valstybės paskirtį, jos valdymą.
Liaudis, kurią ganėtinai tiksliai apibūdino Užkalnis - tai žmonės, kuriems vienu metu galima kabinti makaronus ant ausų ir kratyti jų kišenes ...
Tuo tarpu, kad valdyti automobilį reikalingos žinios, kurios tikrinamos ir suteikiama teisę jį valdyti.
O už atitinkamus automobilio vairavimo taisyklių pažeidimus teisė valdyti automobilį apribojama.
O valstybę valdyti - rinkti savo atstovus į valstybės valdymo organus reikalavimų jokių, išskyrus būti piliečiu popieriuje.
"Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais" - nustato LR Konstitucija.
Betgi jeigu Lietuvos piliečiu nori tapti ne Lietuvos pilietis, arba asmuo be pilietybės, jis privalo:
2) išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą;
Vadovaujantis sveiko proto logika, teisė dalyvauti valdžios rinkimuose turi būti patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino išlaikymu.
Betgi ar tai įmanoma ??
Be abejo ne, nes to nėra dargi Rusijoje.
Kodėl ?
Todėl, kad valdžiai yra visiškai nenaudinga, kad ją rinktų piliečiai.
Kad Lietuvoje daugumą rinkėjų sudaro liaudis reikėjo suvokti tada, kada LR Prezidentu buvo išrinktas ne Vilties Prezidentas, o buvęs kompartijos pirmasis sekretorius - sovietinės partinės nomenklatūros viršūnė.
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą