„Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“

 

2016 m. gegužės mėn. 14 d.

 Kauno miesto savivaldybės didžioji salė

Laisvės alėja 96,

  

Maloniai kviečiame dalyvauti konferencijoje

„Vyskupo Motiejaus Valančiaus darbų vertė Lietuvos kultūrai",

skirtoje Vyskupo M. Valančiaus

215-osioms gimimo metinėms paminėti

  

Organizuoja:

Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio Kauno skyrius

  

Dienotvarkė:

      9.00 val. -  šv.  Mišios Kauno

šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, Vilniaus g. 1 ;   

9.30 val. -  M. Valančiaus pagerbimas prie paminklo Rotušės aikštėje ir arkikatedros kriptoje;    

10.00 val. - konferencija Kauno miesto Savivaldybės salėje (Laisvės al. 96).

Sveikinimo žodis konferencijos dalyviams.

  

Pranešimus skaitys:

1.     Kun. Robertas Grigas -

„Vyskupas Motiejus Valančius – tikėjimo, doros ir lietuvybės gynėjas“.

2.     Irena Bucley (VDU) –

„Motiejus  Valančius ir Europos kultūros akiračiai“.

3.     Libertas Klimka (LEU) –

„Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus darbai - etnografijos žinių šaltinis".

4.     Audronė Gedutienė (Maironio muziejus) -  „Motiejus Valančius ir spaudos draudimas Lietuvoje“.

12.00 val. diskusija  „Vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklos aktualumas šiandien"

 Dalyvauja A. Veryga, N. Puteikis,

R. Keturakis, psichologė Dovilė Valiūnė.

  

  13.30 val. pietūs.

---------------------------------------------------------------------------------------  

Valančius

Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) – viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas. 

Laikytinas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – organizatoriumi. 

Greta visuomeninės veiklos buvo istorikas, politikas, rašytojas, savo veikla ir raštais padaręs sunkiai pamatuojamą įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumui.

 Su Vaikų knygele ir Paaugusiųjų žmonių knygele vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu įžengė ir į grožinės literatūros pasaulį, o parašęs Pasakojimą Antano tretininko ir Palangos Juzę tapo nusipelniusiu beletristu.

Gimė valstiečių šeimoje 1801 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi – 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje. 

Šios apylinkės minimos ir garsiausiame jo prozos veikale Palangos Juzė. 

Trečiąjį sūnų šeimoje nuspręsta leisti į kunigus. 

Nusprendęs eiti dvasininko keliu, pavardę pasikeitė į Volončevskio – norėjo pademonstruoti bajorišką kilmę (ir vėliau vyskupas dažnai pasirašinėdavo Volončevskiu arba Valančiausku). 1817 m. pradėjo mokslus Žemaičių Kalvarijos dominikonų gimnazijoje, kur 1821 m. baigė šešias klases (priimtas iš karto į antrą klasę). 

1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų už gerą mokymąsi išsiųstas į Vilniaus vyriausiąją seminariją, o 1828 m. įšventintas į kunigus.

Labai tikėtina, kad tuomet Vilniaus universitete sklandžiusios lietuvybės idėjos stipriai paveikė Valančiaus įsitikinimus, nors aiškių to įrodymų neturime.
Baigęs mokslus Valančius dirbo tikybos mokytoju Mozyriuje (Vilniaus apskr.), vėliau – Kražiuose. 

1842 m. tapo teologijos daktaru, gyveno Vilniuje, Petrapilyje. 

Grįžęs į Lietuvą, 1845 m. paskirtas Žemaičių seminarijos rektoriumi, juo išbuvo penkerius metus, kol 1849-aisiais tapo pirmuoju nebajoriškos kilmės Žemaičių vyskupu. 

Gyvenimo Varniuose laikotarpiu dėl Valančiaus švietėjiškos veiklos, rūpesčio kultūra ir dvasiniais reikalais miestas buvo tapęs ne tik religiniu, bet ir kultūriniu centru. 

Verta pažymėti, kad Valančius labai rūpinosi tautos raštingumu, išsilavinimu – dėl to dar iki 1863–1864 m. sukilimo Žemaičių vyskupystėje beveik nebuvo beraščių.
Pagrindinis vyskupo rūpestis buvo raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo žmogaus ugdymas, jo visuomeninės ir ūkinės iniciatyvos žadinimas. 

Kazys Binkis taip apibendrino Valančiaus tautos ugdymo programą: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“ 

Dėl to jis neretai vadinamas „ganytoju“.

 Valančius skatino mokytis, steigti mokyklas, pats švietė – rašė pažintines, istorines, religines knygas. 

Greta švietėjiškos veiklos reikia paminėti ne tik dideles Valančiaus pastangas steigti parapines mokyklas, bet ir rūpestį mokymo ir mokslo kokybe jau įkurtose mokyklose, indėlį į jų materialinį aprūpinimą, populiarinimą.

 Esminga, kad buvo skatinamas mokymas lietuvių kalba. 

Vyskupas taip pat skatino, rėmė ir inicijavo bažnyčių statybą, remonto ir kitus darbus.
1858 m. prasidėjo Valančiaus paskelbtas ir šešerius metus (kol uždraudė caro valdžia) trukęs blaivybės sąjūdis. 

Tais pat metais išleista vyskupo brošiūra Apie brostvą blaivystės, kuria įtvirtinamas blaivybės draugijos įsteigimas bei jos vyriausiasis vadovas – Žemaičių vyskupas. 

Šis sąjūdis laikomas pirmąja taikinga „masių mobilizacija“, į kurią įsitraukė didžioji dalis Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų. 

Jis sutelkė žmones ir tolesnei bendrai visuomeninei veiklai. 

Blaivystės idėjas Valančius ir vėliau skleidė savo veikaluose (Vaikų knygelėje, Palangos Juzėje, Pasakojimuose Antano tretininko).
Svarbus Valančiaus gyvenime buvo 1863–1864 m. sukilimas.

Sukilimo metu Valančius savo veikla ir raštais stengėsi išgelbėti kuo daugiau gyvybių, bandė suderinti Bažnyčios ir tautos interesus.

 Sukilimo metu ir po jo vyskupas ne kartą buvo tardomas, kaltinamas išdavystėmis ir kitais nusikaltimais valdžiai.

 Kartais manoma, kad vyskupas išvengė griežtų sankcijų bei diplomatiniais ėjimais išgelbėjo nuo tremties ir net mirties nemažai gyvybių dėl to, kad jo bylą tyrė generalgubernatoriaus koriko Muravjovo sūnus, kuris nesiėmė sankcijų (galbūt dėl pagarbos ar gerų santykių su Valančiumi). 

Kad būtų arčiau caro administracijos, po sukilimo Valančius iškeltas į Kauną, kur akylai stebėtas (paskirtas namų areštas), taip bandant apriboti lietuvišką jo veiklą.
Kai po 1864 m. uždrausta lietuviškai rašyti lotyniškais rašmenimis, Valančius Kaune organizavo ir finansavo lietuvišką spaudą, jos spausdinimą ir sklaidą, užsiiminėjo daraktorystės (nelegalaus mokymo spaudos draudimo laikais) reikalais. 

Jis visais būdais priešinosi graždankai (lietuviškų raštų rašymui kirilika). 

Ne kartą norėta vyskupą iš Kauno ištremti, bet jis buvo labai populiarus ir mylimas dvasininkas, kultūros veikėjas, todėl žmonių rodomas dėmesys, lankymai neleido valdžiai imtis griežčiausio žingsnio – bijota žmonių reakcijos. 

Svarbi Valančiaus savybė – gebėjimas politiškai sudėtingais metais balansuoti tarp valdžios ir liaudies interesų.

Vyskupas atvirai neskelbė priešiškų idėjų, taigi Rusijos imperijos valdžia manė, kad jis lojalus, tačiau žmonės jį laikė vienu svarbiausių maištingų nuostatų skatintojų.
Vyskupas savo užrašus, laiškus, kūrinius rašė ir skelbė ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai – tai didelė naujovė to meto visuomenėje. 

Lietuvių kalba skaitė pamokslus, ragino taip elgtis kitus, todėl Valančiaus laikais ši praktika labai išplito. 

Užimdamas aukštas pareigas, Valančius daug prisidėjo ir prie jaunų dvasininkų, klierikų lietuvinimo. 

Pats laikė bažnyčią esmine religinio švietimo vieta, todėl ėmėsi rašyti religinius veikalus.

 Iš jų minėtini šie: Pamokinimas apie Sakramentą Dirmavonės, 1850; Žinia, kaip reikia atlikti spaviednę iš visa amžiaus, 1852; Istorija šventa Senojo Įstatymo, 1852; Živatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų, 1853; Živatai šventųjų, 1858; Šventosios giesmės, 1855, ir kt. Taip pat rūpinosi ir kitų autorių šviečiamųjų bei religinių knygų leidimu, skatino jų rašymą. 

Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 (29) d. Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. 

Kalbėdami apie jo raštus, negalime nutolti nuo biografijos, atskirti jų nuo vyskupo visuomeninės veiklos – didžioji raštų dalis skirta ugdyti tautiškumą, moralę, laikytis krikščioniškų nuostatų, bet sykiu nepasiduoti valdžios grobuoniškumui ir stengtis išlaikyti savąją kalbą, kultūrą.

Pirmasis didelės apimties Valančiaus veikalas yra Žemaičių vyskupystė – lietuviškai rašytas dviejų tomų mokslinis istorinis veikalas, daugiausia skirtas besiformuojančiai lietuviškajai inteligentijai. 

Valstiečiai vaizduojami kaip teisėti tautos nariai, Lietuvos istorija aukštinama išryškinant papročius, liaudies kultūrą kaip svarią ir svarbią.

 Žinoma, didžiausias dėmesys skiriamas Bažnyčios istorijai, tačiau per ją atskleidžiamos ir kitos tautos gyvenimo detalės. 

Bene esmingiausia yra tai, kad teksto kalba – lietuvių; dėl tokio pasirinkimo amžininkai buvo šokiruoti, tačiau mažai kas galėjo paneigti veikalo svarbą XIX a. istoriografijai.

Būdamas vyskupu, Valančius lenkų ir lietuvių kalbomis rašė ir po parapijas skleidė ganytojiškus laiškus, taip reaguodamas į kokį nors visuomeninį ar politinį įvykį, vedamas sielovadinių, moralės ugdymo tikslų.

 Pavyzdžiui, dalis laiškų yra susiję su blaivybės skatinimu. 

Laiškai būdavo kunigų skelbiami iš bažnyčių sakyklų, todėl darė didelę įtaką visuomenės sąmonėjimui. 

Nors ganytojiškus laiškus skelbė ir kiti vyskupai, regis, Valančius buvo aktyviausias jų rašytojas. 

Viename iš laiškų randame paties Valančiaus savo nuostatų ir veiklos apibendrinimą: „Dievas, sukurdamas žmogų, paskyrė jį visuomeniniam gyvenimui; pirmąja visuomene tapo šeimos namų draugija, iš daugelio draugėn susijungusių tautų atsirado tautos ir kraštai. Kiekvieno krašto gerovė – tai jo žmonių gerovė ir laimė.“

Svarbūs lietuvių raštijos bei apskritai kultūros istorijai yra Valančiaus beveik visą gyvenimą rašyti užrašai, atsiminimai, kurie gali būti vadinami silva rerum.

 Valančiaus užrašuose daug neapibrėžto žanro tekstų: pastebėjimų, žmonių charakteristikų, iš kitų girdėtų istorijų, dokumentų ar kitų tekstų ištraukų, taip pat pastoracinių darbų registras, nuorašai (mūsų laikais išleisti knygomis Pastabos sau pačiam ir Namų užrašai). 

Daug pastarųjų tekstų rašyti lenkiškai (ir lotyniškai) ir nebuvo skirti spaudai.
Gyvendamas Kaune, Valančius sukuria daugiausiai grožinės literatūros tekstų, taip pat parašo ir Gyvenimus šventųjų Dievo, publicistikos (Apie sielvartus Bažnyčios šventos, Perspėjimas apie šventą vierą, Prajautimas ir kt.).

 Grožiniais laikytini Valančiaus veikalai parašyti daugiausia didaktiniais tikslais: stigo pasaulietinės literatūros, todėl autorius pats ėmėsi ją kurti.

 Pirmiausia vaikams – pasakojimų rinkinys Vaikų knygelė (1864) skirtas skaityti jaunesnio amžiaus publikai. 

Čia veikiantys personažai vaikai iliustruoja gerą ir blogą elgesį, trumpais tekstais dažniausiai moralizuojama, akcentuojama doro elgesio svarba. 

Sakoma, kad melas yra yda (pavyzdžiui, pasakoje „Mikė melagėlis“), vagystė – nuodėmė („Gustis Kručas“, „Senelis“ ir kt.), kad reikia klausyti vyresniųjų pamokymų („Vaikai neklausantys“), o geri darbai veda į gerą gyvenimą, išganymą („Geroji Onelė“, „Petronėlė“, „Mielaširdinga ponia“ ir kt.). 

Be to, mokoma ir religinių tiesų, nepasikliauti liaudies magijos išmintimi („Niektikėjimai“). Iš dalies Vaikų knygelėspasakos primena ir didaktines pasakėčias.

Valančius liaudį ugdo nuosekliai: po Vaikų knygelės parašoma Paaugusių žmonių knygelė (1868), skirta vyresniesiems. 

Čia pasirenkama panaši pasakojimo strategija: aiškiai išskiriami teigiami ir neigiami veikėjai, pasakojimai turi moralą. 

Temų spektras taip pat panašus, keliama ta pati apgavystės problema („Vingrai“), aprašomi svetimtaučiai („Cigonai“, „Žydai“).

Šioje knygelėje orientuojamasi į vyresnio amžiaus žmones, todėl kur kas daugiau praktinių patarimų: dėl darnaus sugyvenimo ir darbo („Plikbajoris“, „Padorus ūkininkas“, „Jurgis, nedoras ūkininkas“ ir kt.), gydymosi („Žmonių gydytojai, arba daktarai“) ir pan.

Vienas žinomiausių Valančiaus didaktinės prozos veikalų – Palangos Juzė (1869). 

Tai nuotykių literatūrą primenanti didaktinė apysaka, kurią iš dalies galima priskirti kelionių aprašymų žanrui. 

Siužetas nesudėtingas: pagrindinis veikėjas Juozas Viskanta („Palangos Juzė“), apkeliavęs Žemaitiją ir Aukštaitiją, grįžta namo ir pasakoja tėvams bei kaimynams patirtus įspūdžius, nuotykius.

 Šis pasakojimas trunka trylika vakarų (aplankytos keturiolika parapijų). 

Viena vertus, apysaka svarbi etnografams, folkloristams – čia gausu tautosakinių, etnografinių žinių apie XIX a. Lietuvą.

 Šie papročių aprašymai galėjo būti skirti ne tik „ateities kartoms“: akcentuodamas liaudies kultūros svarbą, Valančius skatino ir tautinį budimą, ugdė valstiečių nacionalinę savimonę. Kita vertus, Palangos Juzė yra literatūrinis tekstas: jam būdinga taupi ir sodri frazė, vaizdingumas (reiškiamas ištiktukais, palyginimais). 

Į pasakojimą įpinama daug tautosakinių motyvų, patarlių.

Nemaža dalis palyginimų ir folklorinių detalių skirtos pamokyti, moralizuoti. 

Kiti Valančiaus grožiniai tekstai taip pat vertingi kaip kalbos vaizdingumo saugotojai (ne veltui jie pateikiami kaip kalbos pavyzdžiai įvairiuose žodynuose).

Kartais Valančiaus vaizduojamas pasaulis gali priminti lietuviškojo folkloro žaidimus: tai tarsi liaudies teatras, kurį sudaro esminės gėrio ir blogio kovos.
Svarbus yra Valančiaus tekstų didaktiškumas, moralizavimas: visi personažai suskirstyti į bloguosius ir geruosius, priklauso kokiam nors socialiniam, profesiniam ar kultūriniam „luomui“ ir jį iliustruoja. 

Dažniausiai veikėjai – valstiečiai, vaizduojama kaimo žmonių buitis, jų darbas, papročiai.
Valančius rašė „žemuoju“ stiliumi, liaudiška kalba, todėl jo tekstai dinamiški, juose daug humoristinių intarpų, dialogų. 

Komizmas yra svarbus Valančiaus grožinių tekstų bruožas, taip pat rastume ir absurdo elementų. 

Palangos Juzėje personažai, nesuprasdami vieni kitų kalbos, tampa absurdiškos situacijos liudytojais.

 Kituose tekstuose daug „apsukruolių“, mulkinančių valdininkus ar vyresniuosius („Petris ir Onelė“, „Guvus Vencė“, „Janis Kuisis“).
Valančiaus proza neatsirado visai „plikoje dirvoje“, jam įtakos galėjo turėti kitų autorių didaktinė proza (pavyzdžiui, Lauryno Ivinskio kalendoriuose spausdinti jo apsakymai), senoji literatūra (viduramžių novelė), pasiekusi vyskupą per kitų autorių „šventųjų gyvenimų“ tekstus. 

Žinoma, tekstai susiję ir su liaudies pasakojimu.
Paskutinis Valančiaus prozos rinkinys Pasakojimas Antano tretininko (1872) yra parašytas kaip vadovėlis daraktoriui.

Vaizduojamas daraktorius Antanas, pasakojantis savo mokiniams įvairias istorijas (biblinius siužetus, pamokančius pasakojimus). 

Antanas – pavyzdinis mokytojas, daug žinąs ir pasakojąs apie gimtąjį kraštą, doro žmogaus savybes.

 Čia gausu istorinių detalių ir siužetų – tokie pasakojimai taip pat skirti edukaciniams tikslams įgyvendinti. 

Taip pat išlikę trys mažiau žinomi smulkesni Valančiaus grožiniai kūriniai: „Bičiuliai“, „Budrys ir jo priepuoliai“ ir „Dievobaimingas vaikiukas“ (nėra tikslios parašymo datos).

Valančius padarė didelę įtaką daugeliui iškilių lietuvių šviesuolių: įspūdingi yra Maironio prisiminimai apie jo, dar visai vaikio, vežimą krikštyti pas vyskupą Valančių; Juozas Tumas-Vaižgantas Valančių visuomet laikė autoritetu, sektinu pavyzdžiu, todėl dažnai minėjo publicistiniuose ir grožiniuose tekstuose. 

Antanui Baranauskui Valančiaus raštai taip pat padarę neišdildomą įtaką: poeto tekstai apie blaivybę (pavyzdžiui, Dievo rykštė ir malonė), priešinimąsi caro valdžiai (Kelionė Petaburkan) akivaizdžiai paveikti Valančiaus sąjūdinių nuostatų. 

Valančius jaunesnei šviesuolių kartai buvo išsivadavimo, tautos švietimo, kultūros simbolis. 

Esminė visų autoriaus grožinių tekstų atsiradimo motyvacija – noras ugdyti liaudį religine moraline dvasia. 

Tačiau jis turėtų būti vertinamas ir kaip kokybiškos prozos kūrėjas. 

Alfonsas Nyka-Niliūnas pasakojimą „Pavargėliai arba ubagai“ iš Paaugusių žmonių knygelės taip apibūdino: „Kažin ar yra kas nors visoje mūsų beletristikoje, kas pasakojamojo stiliaus bei kalbos autentiškumu galėtų šiam dalykui prilygti?“

Aistė Kučinskienė