Mažeikių
„Santarvė“ rašo, kad kintančiu „gyvatuko“
mokesčiu pasipiktinę mažeikiškiai žada
kreiptis į vartotojų teises ginančias institucijas.
Rašoma,
kad nei šilumos tiekėjas („šilumininkai“
....???), nei daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojai juos
tenkinančio atsakymo nepateikė.
Iš straipsnio turinio galima spręsti, kad butų
savininkams nežinoma, kad „visa kas patiekta
turi būti apmokėta“.
Arba jie to nenori
žinoti.
Tuo tarpu Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr.
3K-3-514/2004, nurodė, kad „name
gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu.
Viena vertus, jie yra
vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš
gyventojų suvartojimui buityje. Kaip vartotojas gyventojas–abonentas turi
sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra
šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas.
Tiekiama į namą
šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, „gyvatukui“.
Visa energija,
tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos
prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma.
Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų.
Kita dalis, kurią sudaro
neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo
savininkų.
Ši dalis turi būti
tarp jų paskirstoma pagal bendrasavininkių nuosavybės dalį gyvenamajame name,
nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš
bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru
daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti.
Namo gyventojai gauna
šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip
vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip
savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą
tarp jų kaip bendraturčių)“.
Iš straipsnio
turinio galima spręsti, kad šilumos vartotojams tinkamai, jiems prieinama forma, nepaaiškinama, kad , kaip sakoma, „nemokamų pietų nebūna“, kad už
tai ką sunaudojai, būk malonus apmokėti.
Antra vertus, kaip
taisyklė, dauguma vartotojų yra linkę
tiktai reikalauti, o pasitvarkyti savo daugiabučiame name visiškai nenori.
Taigi yra, kaip yra ...
Betgi Mažeikiuose nėra jau taip blogai – čia, kaip reta išimtis, galioja Šilumos ūkio įstatymas.
Pažymėtina,
kad Mažeikių šilumos tiekėjas savo šilumos punktų neturi, visi jie yra daugiabučių
namų bendrojo naudojimo objektai.
Tokiu būdu mieste yra de
fakto realizuotas taip vadinamas „antras
karšto vandens tiekimo būdas“ – be karšto
vandens tiekėjo.
Taigi mažeikiškiai
nemoka nepateiktos paslaugos – centralizuotai paruošto karšto vandens kainos.
O tuo tarpu kitų miestų daugiabučių namų savininkai prie
tokių pat sąlygų ( šilumos punktai yra jų
nuosavybė) moka nepateiktos paslaugos – centralizuotai paruošto karšto vandens kainas -
~ 3 litai už kubą karšto vandens ......
..
Kaip sakoma,
neįtikėtina, bet faktas.
Nors ir Jos Kilnybė Prezidentė Putiną prilygino Hitleriui,
tačiau tokio absurdo jų valdomose valstybės tikrai nei buvo
ir nei yra.
Ir kas žino, gal kada nors Jos Kilnybės valdymo laikotarpis
bus prisimintas tiktai siejant jį su prievartiniu nepateiktos
paslaugos apmokėjimu, juo labiau kad visa tai išplaukė iš Prezidentūros,
kaip mistinė „konkurencijos karšto
vandens tiekime“ idėja, kaip masinė psichozė „Pasirink karšto vandens tiekėją“.
Tai Prezidentūros valdoma Kainų
komisija šilumos tiekėjus privertė
taikyti netiekiamos paslaugos – centralizuotai paruošto karšto vandens tiekimo
kainą.
O Valstybinė vartotojų teisių
apsaugos tarnyba (direktorius Feliksas
Petrauskas) yra tos pačios nuomonės, kaip ir Kainų
komisija (pirmininkė D. Korsakaitė).
Taigi jeigu mažeikiečiai į jas kreipsis, tai kas žino, ar ir jiems neteks mokėti nepateiktos paslaugos mokesčio ....
.
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą