vasario 18,
2018
Nurimus Šventės šurmuliui, vis
dėlto, manau, privalu pakalbėti apie Lietuvą ir jos žmones.
Nusipelniusius ir
nelabai.
Pradėti
norėčiau nuo paprasto klausimo: kaip jūs galvojate, kas yra labiau nusipelnęs
Lietuvai: „Gintarų“ ir „Ateina Dievas“ autorius, „Dainų teatro“ ir „Keistuolių
teatro įkūrėjas kompozitorius Andrius Kulikauskas ar pusę savo karjeros
V.Romanovui užsakomuosius tekstus rašęs plunksnagraužys Šarūnas Černiauskas?
O, kas, jūsų
nuomone, daugiau prisidėjo prie to, kad Lietuva būtų gražesnė ir kultūringesnė:
Vida Ramaškienė, kurios iniciatyvos ir pastangų dėka pernai Lietuvoje jau 22
antrą buvo surengtas „Kino pavasaris“ ar užsakytus tekstus iš specialiųjų
tarnybų pakišamų USB laikmenų rašantis Dovydas Pancerovas, kuriam 1995-aisias
dar tikriausiai reikėjo sauskelnių?
Neslėpsiu,
jei man kas nors užduotų tokį klausimą, pagalvočiau, kad mane laiko kvailiu,
bet tai būtų ne pirmas kartas, nes pastaruosius kokius 10 metų taip jaučiuosi
gana dažnai, nors tikrai negalvoju, kad esu pats kvailiausias.
Taip pat
jaučiuosi ir dabar, nes buvusi aukštosios partinės mokyklos lektorė, mūsų visų
nelaimei, prieš 9 metus tapusi Lietuvos prezidente, teikdama apdovanojimus atkurtos Lietuvos šimtmečio proga
šimtui labiausiai Lietuvai nusipelniusių žmonių visai Lietuvai (tarp jų ir man)
bandė įteigti, kad Š.Černiausko ir D. Pancerovo nuopelnai yra didesni nei A. Kulikausko
ir V. Ramaškienės.
Manęs Dalia
Grybauskaitė neįtikino.
Čia gal
todėl, kad aš niekada nesimokiau partškoloje
Nežinau, kiek iš jūsų ten mokėsi,
bet labai būtų smalsu sužinoti, ar Lietuvoje jau pasiekėme tą ribą, kai, norint
ką nors kuo nors įtikinti, nebereikia faktų ir sveiko proto ir užtenka tik būti
Grybauskaite.
Arba avimi, kuri bliauna, kartu su
pagrindiniu bandos avinu.
Tikiuosi,
jūs į tą klausimą sau atsakysite, jei dar nepasiekėte tos ribos, kai baisu yra
atsakinėti net mintyse.
O aš,
tęsdamas nuopelnų Lietuvai temą, pasakysiu, kad man labai gaila ir apmaudu dėl
to, kad šalia D. Pancerovo ir Š.Černiausko, „nusipelniusiųjų“ Lietuvai sąraše
atsidūrė ir mano labai gerbiami žurnalistai Aurimas Perednis ir Indrė
Makaraitytė.
Tiesą
pasakius, būtent dėl Aurimo ir gimė šis įrašas, nes, pamatęs naujieną, aš iš
karto parašiau Aurimui, ką apie tai galvoju (ir gavau labai išsamų atsakymą).
O galvoju aš
tą patį, ką galvojau ir tada, kai rašiau apie vieną savo buvusį kolegą ir
vadinau jį „prostitutu“, kai jį ir būrelį panašių „žurnalistų“ ordinais ir
medaliais apdovanojo Valdas Adamkus.
Galvojau ir
galvosiu, kad save gerbiantys žurnalistai neturėtų misti iš valdžios rankų ir neturėtų
iš jos priimti nei medalių, nei kelionių, nei kokių nors kitų dovanų, kurios
iškreipia tikrąją žurnalisto paskirtį – būti
sarginiu šunimi.
O mes visi labai gerai žinome, kad kai tave
maitina iš rankos, sarginiai refleksai dingsta.
Nesakau, kad
žurnalistai iš principo negali būti apdovanojami.
Gali.
Vitas Lingys
galėjo būti apdovanotas, Romas Sakadolskis galėjo būti apdovanotas, Kęstutis
Girnius galėjo būti apdovanotas.
Dar galėtų
būti apdovanotas žurnalistas, išgelbėjęs skęstantįjį arba išnešęs vaiką iš
gaisro.
Arba –
sužeistąjį iš apkasų karo zonoje.
Tačiau ne
tas, kuris tiesiog dirba savo darbą, gauna už tai atlyginimą ir nedaro nieko
labiau išskirtinio nei policininkas, gaisrininkas, gydytojas, muziejininkas,
inžinierius ar kepėjas.
Todėl man net nepadoru klausti, kuo
Lietuvai nusipelnė pagrindinis pagrindiniu save vadinančio portalo
propagandistas Vaidas Saldžiūnas, nes jau pats tokio klausimo kėlimas reikštų
pasityčiojimą iš žurnalistikos, nekalbant jau apie atkurtą Lietuvos valstybę.
Mano šeimoje
ir tai yra žmogus, kurio nuopelnai Lietuvai, kaip aš juos suprantu, yra kokius
500 kartų didesni nei V.Saldžiūno ir visų jo vadinamųjų kolegų portale, kartu
sudėjus.
Todėl man ir
gaila A. Perednio, atsidūrusio tokioje kompanijoje.
Mano
nuomonės apie Aurimą, kaip žurnalistą, tai visiškai nekeičia, nes aš žinau, kad
mes visi darome klaidų, ir pats jų esu ne vieną padaręs.
Juo labiau –
proga buvo neeilinė ir Aurimui, kuris yra dar gana jaunas, reikėjo titaniškų
pastangų nepasiduoti pagundai būti suviliotam.
Tiesą
pasakius, aš pats kartais gailiuosi, kad grąžinau Sausio 13-osios medalį, nors
ir žinau, už ką jį gavau.
Nes
Valstybės apdovanojimas, vis dėlto yra Valstybės apdovanojimas, nepaisant to,
kad kai kas iš šio beveik švento dalyko padarė farsą ir pasityčiojimą iš
Valstybės.
Aš labai
įdėmiai peržiūrėjau visą apdovanotųjų ir nusipelniusiųjų Šimtuką.
Ir man pasidarė bloga, jei atvirai.
Bloga dėl
valstybės, kurioje į nusipelniusiųjų gretas patenkama pagal pareigas ir pagal
artimumą dvarui.
Neskaičiuojant
kelių užsieniečių (tarp kurių aukščiausius Lietuvos valstybės apdovanojimus
gavo du užsienio valstybių kariuomenių vadai), didžioji dauguma kitų,
labiausiai nusipelniusių Lietuvai – įvairiausių valstybės institucijų ir
organizacijų vadovai.
Kuo arčiau dvaro – tuo aukštesnis
apdovanojimas.
Neturi pareigų – reiškia esi nusipelnęs
Lietuvai mažiau nei tie, kuriuos vadina direktoriais ar pirmininkais.
Jei
teisingai suskaičiavau, daugiausiai tarp labiausiai nusipelniusiųjų yra
gydytojų (čia gal todėl, kad jie ruošiasi streikuoti?) – trylika.
Jokiais
būdais neneigiu gydytojų indėlių į Lietuvos valstybės kūrimą, tačiau šiek tiek
žinodamas apie sveikatos apsaugos sistemos būklę, vis dėlto suabejočiau, ar
šios profesijos atstovų indėlis į Lietuvos valstybės pažangą yra didžiausias.
Sąraše – 10
žurnalistų (jau sakiau, ką apie tai galvoju), maždaug tiek pat menininkų, keli
istorikai, keli verslininkai.
Neradau nė vieno mokytojo, nė vienos
bibliotekininkės, nei vieno gaisrininko, nė vieno policininko, nė vieno
socialinės sferos darbuotojo, nė vieno sportininko ar trenerio, nė vieno
autobuso vairuotojo, nė vienos valytojos, nė vieno kepėjo ar virėjo, nė vieno
savanorio.
Galėčiau „nė
vieno“ pakartoti ir dar šimtą kartų, tik nežinau, ar kas nors nuo to
pasikeistų.
Čia vėl
klausimas jums, jei vis dar nebijote galvoti.
Aš tai
manau, kad galvoti nėra baisu ir juo labiau tai nėra nusikaltimas, ypač minint
atkurtos Lietuvos 100-etį.
Lietuvos,
kuri jums leidžia rinktis.
O aš pats, nepaisant to, kad esu
netikintis, galvoju, kad Dievas į Lietuvą tikrai neatėjo.
Jį pakeitė partinės mokyklos
lektorė, kuriai, deja, nemaža dalis mūsų meldžiasi.
Taip pat aklai ir nekritiškai, kaip
ir Dievui.
------------------------------------------------------------------------
P.S. Kadangi mano „draugų“ Dievo ir Lietuvos
pamirštame mieste Visagine pastangomis, esu blokuotas Facebook, būsiu dėkingas,
jei pasidalinsite.
--------------------------------------------------------------------
BVS. Tikrai
taip, Dievas į Lietuvą neatėjo, nes tenai meldžiasi ne jam, o:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą