VšĮ“Bendruomenių
UNIVERSITETAS”
Energetikos ministerijai 2021 05 18 Nr. M-21/01
DĖL DAUGIABUČIŲ NAMŲ ŠILUMOS PUNKTŲ NUOSAVYBĖS IR PRIEŽIŪROS IŠLAIDŲ
Pastaruoju metu pasirodo daugiau informacijos apie teisinius prieštaravimus, atsirandančius daugiabučiuose namuose, kuriuose šilumos punktai nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjams. Tarp tokios informacijos – 2021 05 04 LŠTA raštas Energetikos ministerijai Nr. 43 “Dėl šilumos punktų sąnaudų”; 2021 05 AB “Šiaulių energija” raštas LŠTA “Dėl šilumos punktų sąnaudų”; UAB “Mano būstas” 2021 04 29 raštas AB “Šiaulių energija” Nr. MBS-RS-21-3975 “Dėl sumokėtų lėšų gražinimo”.
Šios problemos egzistuoja jau gerokai daugiau kaip dešimtmetį. Jos atsirado dėl apgailėtinos kokybės reguliavimo, nuolatinių gausių ir chaotiškų Šilumos ūkio įstatymo pataisų be tinkamo aptarimo su ekspertais ir neišmanančių politikų, nuolat besikišančių į šios srities teisinį reguliavimą.
Tą iliustruoja daugiabučio namo šilumos punkto statuso chronologija Šilumos ūkio įstatyme:
(2003 05 – pirmoji priimto įstatymo redakcija) 22.Šilumospunktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis ir pristatantis į pastato šildymo prietaisus.
(nuo2008 01 01) 36. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus.
(nuo 2011 11 01)37. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai).
(2021 05 - ministerijos projektas) 44. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo vidaus šildymo ir karšto vandens sistemos dalis.
2008 m. įvyko “konceptuali” permaina – šilumos punktas, iki tol buvęs pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginiu, pasidarė šilumos perdavimo tinklo įrenginiu. T.y., viena įstatymine nuostata namo savininkų nuosavybė buvo “rekvizuota” ir perduota į šilumos perdavimo tinklo savininko – šilumos tiekėjo – nuosavybę. Pagal elementarią ekonominę logiką šių punktų aptarnavimas, priežiūra ir remontai taip pat turėjo pereiti šilumos tiekėjui. Gyventojai nebeturėjo apmokėti šių išlaidų, o šilumos tiekėjas savo išlaidas šiam tikslui privalėjo atsiimti per atitinkamai padidintą šilumos kainą. Tačiau to neįvyko. Gyventojai ir toliau mokėjo už “ne savo nuosavybės” priežiūrą, ministerijos teisinis reguliavimas juos įpareigojo tą daryti, o šilumos tiekėjai skelbėsi pusę šilumos punktų turintys savo nuosavybėje.
Prieš tai šilumos tiekėjai buvo savo lėšomis (būtina žinoti kiek šiam tikslui buvo panaudota ES subsidijų) modernizavę šilumos punktus, dėl ko ženkliai pagerėjo daugiabučių šildymas. Tačiau tai negalėjo būti pagrindu perimti šilumos punktus į šilumos tiekėjų nuosavybę.
CK 4.82 str. nustato:
1. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.
Šilumos punktas yra svarbi namo šildymo ir karšto vandens sistemos įranga. Todėl nesuprantama, kodėl nekreipiama dėmesio, kad šilumos punktų nuosavybės teisės perėjimas šilumos tiekėjams kertasi su CK nuostata? Juk CK yra didelės teisinės galios aktas.
CK 1.3 str. nustato:
2. Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.
Iš čia seka, kad daugiabučio šilumos punktas negali būti šilumos tiekėjų nuosavybė, išskyrus tik namus, kur pats šilumos tiekėjas yra namo savininkas.
Siūlome susidariusį problemų mazgą spręsti taip:
1) Pripažįstama, kad daugiabučių namų šilumos punktai nuosavybės teise priklauso tų namų savininkams.
2) Šilumos tiekėjų lėšos, įdėtos į šilumos punktų modernizaciją (išskyrus ES subsidijas), laikomos tų namų savininkams paskolintomis lėšomis su beprocentinėmis palūkanomis.
3) Šios lėšos grąžinamos šilumos tiekėjams per VERT nustatytą laikotarpį, atitinkamai padidinant šilumos kainą visiems daugiabučiams namams, kurių punktus modernizavo šilumos tiekėjas.
Tokia logiška schema jau veikė iki 2011 kai tuometinė Prezidentūra “kovos su oligarchais” dingstimi uždraudė tą daryti, patvirtindama, kaip lengvai į sudėtingo šilumos ūkio reguliavimą kišasi neišmanantys žmonės ir kaip trūksta kompetencijos įstatymų leidėjui. Nuo to laiko Energetikos ministerija nesiėmė jokių priemonių logikai atstatyti, ko išdavoje ir susikaupė problemų mazgas.
Pažymėtina, kad dėl tos pačios priežasties nebeatgaudama į šilumos punktus įdėtų lėšų UAB “Vilniaus energija” (Veolia) padavė 100 mln. € ieškinį Vašingtono arbitražui. Šioje vietoje bendrovė yra teisi.
4) Šilumos kaina nustatoma 2 daugiabučių namų grupėms:
a) namai, kurių šilumos punktus Šilumos tiekėjas modernizavo savo lėšomis
ir b) namai, į kurių šilumos punktus šilumos tiekėjas savo lėšų neįdėjo (seni nemodernizuoti ir naujos statybos namai).
a) grupei nustatoma padidinta šilumos kaina, parodant namo savininkų mokėjimus už šilumos punkto modernizaciją šildymo sąskaitose atskira eilute.
Klausimas: prašome nurodyti kas konkrečiai parengė 2008 m. Šilumos ūkio įstatymo pataisą, nustatančią, kad šilumos punktas yra “šilumos perdavimo tinklo įrenginys”?
Prašymas: kartu su pasiūlytu problemos sprendimu prašome pagaliau panaikinti karšto vandens tiekimą daugiabučiame name, kurio šilumos punktas yra savininkų nuosavybė, taigi, karštą vandenį ruošia savininkų pasamdytas prižiūrėtojas savininkams priklausančiais karšto vandens ruošimo įrenginiais. Jokio karšto vandens “tiekimo” šiuose namuose nėra, o iki šiol egzistuojantis mistinis “tiekimas” laikytinas valstybiniu reketu, Vilniaus m. karšto vandens vartotojams padarančiu 4 mln.€/metus žalą.
Tas tęsiasi jau apie 15 metų nuo tada, kai buvo panaikintos grupinės boilerinės.
Siūlymas – galimybė: minėtos problemos tęsiasi dešimtmečius ir liudija apie žemą bei negerėjančią valstybės institucijų, įskaitant įstatymų leidėją, kvalifikaciją. Siūlome surengti šių institucijų darbuotojams profesinius mokymus.
Direktorius
Rimantas Zabarauskas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą