Tautinė ydų valstybė. - ką apie ją mes žinome?

 

Ko gero nedaugelis žino, kad pagal įstatymą Izraelis yra žydų valstybė.

Nors jos tautinė sudėtis (su Palestinos autonomija) sekanti:

 

Jei skaičiuojama visa teritorija – Izraelis + Palestinos teritorijos (Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas), gaunamas apytikslis vaizdas:

Tautinė grupė	Gyventojų skaičius	Dalis
Žydai	~7,5 mln.	~51 %
Palestiniečiai arabai	~7,0 mln.	~48 %
Kiti (druzai, čerkesai, armėnai, kt.)	~0,3 mln.	~2 %

Jei skaičiuojamas tik Izraelis (be Palestinos autonomijos):

• Žydai – apie 73 %
• Arabai (daugiausia palestiniečiai) – apie 21 %
• Kiti – apie 6 %.

Skaičiai yra apytiksliai, nes dėl karo Gazoje ir skirtingų institucijų metodikų gyventojų vertinimai šiek tiek skiriasi.

 **************

Jeigu kam bus įdomu sužinoti daugiau apie šią tautinę valstybę, siūlau šią    Dirbtinio intelekto pateiktą informaciją:

 

Kaip suprasti, kad Izraelis teisiškai yra žydų valstybė?

 

Teiginys, kad Izraelis yra teisiškai žydų valstybė, reiškia ne tai, kad valstybė priklauso tik žydams ar kad tik žydai turi pilietines teises. Tai reiškia, kad valstybės konstitucinėje ir teisinėje sistemoje ji apibrėžiama kaip žydų tautos nacionalinė valstybė.

Pagrindiniai aspektai:

• 2018 m. priimtas Pagrindinis įstatymas: Izraelis – žydų tautos nacionalinė valstybė nustato, kad:
• Izraelis yra žydų tautos nacionaliniai namai.
• Teisė į nacionalinį apsisprendimą Izraelio valstybėje yra unikali žydų tautai.
• Jeruzalė paskelbta vientisa Izraelio sostine.
• Hebrajų kalba yra valstybinė kalba, o Arabų kalba turi specialų statusą.
• Kartu kiti Izraelio pagrindiniai įstatymai ir teismų praktika numato, kad visi Izraelio piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės ar religijos, turi pilietines ir politines teises. Apie 20 % Izraelio piliečių yra arabai (daugiausia palestiniečiai arabai), kurie turi teisę balsuoti, būti renkami į parlamentą, dirbti valstybės tarnyboje ir kreiptis į teismus.
• Vienas svarbus įstatymas yra Sugrįžimo įstatymas, suteikiantis žydams ir tam tikriems jų šeimos nariams teisę imigruoti į Izraelį ir įgyti pilietybę lengvatine tvarka.
• Tokios teisės neturi visi pasaulio žmonės, todėl tai yra vienas iš būdų, kuriuo valstybė įgyvendina savo kaip žydų nacionalinės valstybės pobūdį.

Tai galima palyginti su kai kuriomis Europos valstybėmis, kurios savo konstitucijose pabrėžia tam tikrą tautinį ar kultūrinį identitetą, tačiau vis tiek privalo užtikrinti lygias pilietines teises visiems piliečiams. Skirtumas tas, kad Izraelis aiškiai įtvirtina save kaip žydų tautos nacionalinę valstybę.

Šis statusas yra diskusijų objektas:

• Šalininkai teigia, kad tai atspindi Izraelio sukūrimo tikslą – būti žydų tautos nacionaliniais namais po šimtmečius trukusio persekiojimo ir Holokaustas.
• Kritikai teigia, kad toks teisinis apibrėžimas gali sudaryti įspūdį, jog ne žydų piliečiai nėra laikomi lygiaverčiais valstybės nacionalinės bendruomenės nariais, nors jų individualios pilietinės teisės formaliai išlieka.

Taigi teisiniu požiūriu „žydų valstybė“ pirmiausia reiškia nacionalinės valstybės pobūdį, o ne tai, kad pilietybė ar pagrindinės pilietinės teisės būtų suteikiamos vien tik žydams. Vis dėlto kai kurios teisės ir valstybės simboliai yra tiesiogiai susieti su žydų tautos nacionaliniu statusu, todėl dėl šio modelio vyksta nuolatinės teisinės ir politinės diskusijos tiek pačiame Izraelyje, tiek tarptautiniu mastu.

 

O kaip nustatoma, kad asmuo yra žydas?

Tai priklauso nuo konteksto, nes nėra vieno visiems atvejams taikomo apibrėžimo.

Pagal tradicinę žydų religinę teisę (halachą):

• Žydu laikomas asmuo, kurio motina yra žydė.
• Arba žmogus, kuris oficialiai atsivertė į judaizmą pagal pripažintą religinę procedūrą (gijurą).

Pagal Izraelio civilinę teisę:
Situacija sudėtingesnė. Sugrįžimo įstatymas suteikia teisę imigruoti ne tik halachiškai žydams, bet ir:

• žydams,
• jų vaikams,
• vaikaičiams,
• bei kai kuriems jų sutuoktiniams.

Tai reiškia, kad žmogus gali turėti teisę imigruoti į Izraelį pagal Sugrįžimo įstatymą, nors pagal ortodoksinę religinę teisę jis nebūtų laikomas žydu.

Praktikoje:
Nustatymas priklauso nuo to, kokio klausimo sprendžiama:

• jei kalbama apie pilietybę pagal Sugrįžimo įstatymą, vertinama kilmė ir pateikiami dokumentai (gimimo, santuokos, archyvų įrašai ir pan.);
• jei kalbama apie religinius klausimus, pavyzdžiui, santuoką per ortodoksinį rabinatą, taikomi halachos kriterijai, ir gali būti prašoma įrodymų apie motinos žydišką kilmę arba pripažintą atsivertimą.

Todėl gali susidaryti situacija, kai:

• žmogus yra laikomas žydu pagal valstybės imigracijos teisę;
• bet nelaikomas žydu pagal ortodoksinę religinę teisę.

Tai viena iš priežasčių, kodėl Izraelyje vyksta diskusijos dėl religijos ir valstybės santykio.

Svarbu pažymėti, kad žydiškumas apima ir etninį, ir religinį aspektą. Kai kurie žmonės save laiko žydais kaip tautinės ar kultūrinės bendruomenės nariais, nors nėra religingi, o kiti tampa žydais atsivertę į judaizmą. Dėl šios priežasties atsakymas į klausimą „kas yra žydas?“ gali skirtis priklausomai nuo to, ar kalbama apie religinę teisę, Izraelio civilinę teisę, ar asmens tapatybę.

 

Kaip asmuo turi įrodyti, kad jis yra žydas.

Tai priklauso nuo to, kam ir kokiu tikslu jis tai įrodinėja.

Jei asmuo siekia pasinaudoti Sugrįžimo įstatymas, paprastai reikia pateikti dokumentus, patvirtinančius žydišką kilmę arba teisę pagal šį įstatymą. Gali būti naudojami:

• gimimo liudijimai;
• tėvų ir senelių gimimo, santuokos ar mirties liudijimai;
• archyviniai įrašai, rodantys tautybę ar religiją (kai kuriose šalyse istoriniuose dokumentuose buvo žymima tautybė arba religija);
• sinagogų ar žydų bendruomenių įrašai;
• rabinų pažymos;
• kiti genealoginiai dokumentai.

Jeigu klausimas susijęs su religiniu statusu (pvz., santuoka per ortodoksinį rabinatą Izraelyje), įrodinėjimo standartas gali būti griežtesnis. Tokiu atveju gali būti prašoma įrodyti nenutrūkstamą motinos žydišką kilmę per oficialius dokumentus arba pateikti įrodymus apie pripažintą atsivertimą į judaizmą.

Jei dokumentų trūksta (tai dažna dėl karų, Holokaustas ar migracijos), institucijos gali vertinti įvairių įrodymų visumą. Kartais atliekami genealoginiai tyrimai, apklausiami liudytojai ar konsultuojamasi su archyvais.

Svarbu paminėti, kad DNR tyrimas paprastai nėra pakankamas įrodymas. Nors genetiniai tyrimai gali parodyti tikėtiną kilmę ar protėvių ryšius, Izraelio institucijos ir religiniai teismai paprastai remiasi dokumentais ir pripažintais teisiniais ar religiniais kriterijais, o ne vien genetiniais duomenimis. DNR gali būti naudojamas tik išimtiniais atvejais kaip papildoma informacija, bet ne kaip pagrindinis žydiško statuso įrodymas.

 

Tarkime Izraelį nori repatrijuoti šeima: tėvas rusas, žmona žydė, sūnus rusas. . Tautybės pagal asmens dokumentus.  Kaip jie bus priimti?

Toks atvejis priklausytų nuo konkrečių aplinkybių, tačiau pagal Sugrįžimo įstatymas galima paaiškinti bendrą principą.

Jeigu:

• motina yra žydė (ir tai gali būti įrodyta pagal įstatymo reikalavimus),
• tėvas yra rusas (ne žydas),
• sūnus yra jų biologinis vaikas,

tuomet dažniausiai situacija būtų tokia:

• Motina turėtų teisę repatrijuoti kaip žydė.
• Vyras paprastai taip pat galėtų repatrijuoti kaip žydės sutuoktinis, net jei pats nėra žydas.
• Sūnus taip pat paprastai turėtų teisę repatrijuoti kaip žydės vaikas. Jei jo motina yra žydė, pagal tradicinę žydų religinę teisę jis taip pat būtų laikomas žydu, nepriklausomai nuo to, kokia tautybė buvo įrašyta jo ankstesniuose dokumentuose.

Svarbu atskirti tautybę dokumentuose nuo teisinio žydiško statuso. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjunga ir kai kuriose posovietinėse valstybėse dokumentuose būdavo įrašoma tautybė („rusas“, „ukrainietis“, „žydas“ ir pan.). Tačiau Izraelio institucijos paprastai nesiremia vien šiuo įrašu. Jos vertina kilmę pagal gimimo, santuokos, archyvinius ir kitus dokumentus.

Todėl vien tai, kad sūnaus dokumentuose parašyta „rusas“, nebūtinai reiškia, kad jis neturi teisės repatrijuoti ar nėra laikomas žydu. Jei jo motina yra žydė, tas tautybės įrašas paprastai nėra lemiamas.

Kita vertus, jei paaiškėtų, kad motina nėra laikoma žyde pagal Sugrįžimo įstatymo kriterijus arba nėra pakankamų tai patvirtinančių įrodymų, tuomet visos šeimos teisė repatrijuoti galėtų būti vertinama kitaip. Todėl praktikoje kiekviena byla nagrinėjama individualiai, remiantis pateiktais dokumentais.

Formos viršus

 

Formos apačia

 O jeigu t pagal  dokumentus tėvas žydas, motina rusė,  sūnus žydas? Kaip tada?

 

Šiuo atveju svarbu atskirti teisę repatrijuoti ir religinį statusą.

Jeigu:

• tėvas yra žydas;
• motina yra rusė (ne žydė);
• sūnaus dokumentuose (pvz., sovietiniuose) įrašyta tautybė „žydas“;

tuomet situacija būtų maždaug tokia:

• Tėvas turėtų teisę repatrijuoti kaip žydas.
• Motina paprastai turėtų teisę repatrijuoti kaip žydo sutuoktinė.
• Sūnus taip pat paprastai turėtų teisę repatrijuoti kaip žydo vaikas pagal Sugrįžimo įstatymas.

Tačiau pagal tradicinę žydų religinę teisę (halachą) sūnus nebūtų laikomas žydu, nes jo motina nėra žydė. Tai nepriklauso nuo to, kas parašyta jo dokumentuose.

Praktikoje tai gali turėti pasekmių:

• jis galėtų gauti Izraelio pilietybę pagal Sugrįžimo įstatymą;
• tačiau jei vėliau norėtų sudaryti religinę santuoką Izraelyje per ortodoksinį rabinatą, jis galėtų būti nelaikomas žydu ir jam gali reikėti oficialiai atsiversti į judaizmą, jei norėtų būti pripažintas žydu religine prasme.

Taigi sovietinis ar kitos valstybės dokumentuose įrašytas tautybės įrašas „žydas“ nėra lemiamas religiniam statusui. Izraelio valstybė ir religinės institucijos šį klausimą sprendžia pagal skirtingus kriterijus:

• valstybė, spręsdama dėl repatriacijos, taiko Sugrįžimo įstatymą;
• religinės institucijos remiasi halacha, pagal kurią žydiškumas paprastai perduodamas per motiną arba įgyjamas pripažintu atsivertimu.

 

Gal yra statistika, kiek tokių vaikų yra Izraelio piliečiai?

Taip, yra, nors statistika paprastai nepateikiama būtent kaip „vaikai, kurių tėvas žydas, o motina ne“. Dažniau naudojama kategorija „kiti“ (Others) – tai žmonės, kurie nėra laikomi žydais pagal halachą, bet yra Izraelio piliečiai pagal Sugrįžimo įstatymą arba yra tokių imigrantų vaikai.

Turimi duomenys rodo:

• 2023 m. pabaigoje Izraelyje gyveno apie 554 tūkst. tokių žmonių – maždaug 5,7 % visų gyventojų. Dauguma jų yra imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjunga arba jų vaikai.
•  
• 2024 m. duomenimis, tarp beveik 9,8 mln. Izraelio piliečių buvo apie 480 tūkst. žmonių, kurie nėra halachiškai žydai. Tyrėjai pažymi, kad beveik visi jie yra integruoti į žydišką visuomenę – mokosi hebrajų kalba, tarnauja kariuomenėje, dirba ir gyvena daugiausia žydų gyvenvietėse.
•  
• Demografiniuose tyrimuose nurodoma, kad reikšminga šios grupės dalis yra žydų šeimų nariai ir jų Izraelyje gimę vaikai, o maždaug pusė jų turi vieną iš tėvų žydą.

Didelė šios grupės dalis susiformavo po masinės imigracijos iš buvusios Sovietų Sąjungos XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Daugelis šeimų buvo mišrios: pavyzdžiui, tėvas žydas, motina rusė ar ukrainietė. Tokie vaikai galėjo gauti Izraelio pilietybę pagal Sugrįžimo įstatymą, tačiau pagal ortodoksinę religinę teisę jie nelaikomi žydais, jei motina nėra žydė.

Jeigu domina, galiu pateikti ir statistiką, kiek tokių žmonių tarnauja Izraelio kariuomenėje, kiek jų vėliau oficialiai atsiverčia į judaizmą (gijurą) ir kaip keitėsi jų skaičius nuo 1990 m. Tai gana įdomi ir gerai ištirta tema.

 

Prašau  pateikti ir statistiką, kiek tokių žmonių tarnauja Izraelio kariuomenėje, kiek jų vėliau oficialiai atsiverčia į judaizmą (gijurą) ir kaip keitėsi jų skaičius nuo 1990 m. Tai gana įdomi ir gerai ištirta tema.

 

.

Taip. Ši tema yra gana gerai ištirta, nes po 1990 m. imigracijos iš buvusios Sovietų Sąjungos Izraelyje susiformavo didelė piliečių grupė, kuri turi teisę gyventi Izraelyje pagal Sugrįžimo įstatymą, bet nėra laikoma žydais pagal halachą.

1. Kaip keitėsi jų skaičius?

Metai	Apytikris skaičius
1990 m.	beveik nebuvo tokios grupės
1990–2000 m.	atvyko apie 900 tūkst. imigrantų iš buvusios SSRS
2005 m.	apie 300 tūkst. nehalachinių žydų
2015 m.	apie 400 tūkst.
2024–2025 m.	apie 450–550 tūkst. žmonių (apie 5 % Izraelio gyventojų)

Didžioji dauguma jų – mišrių šeimų vaikai arba vaikaičiai:

• tėvas žydas – motina rusė, ukrainietė, baltarusė ir pan.;
• arba vienas senelis buvo žydas.

---

2. Kiek jų tarnauja kariuomenėje?

Tikslios oficialios statistikos pagal halachinį statusą Izraelio gynybos pajėgos neskelbia.

Tačiau tyrėjai nurodo, kad:

• beveik visi šios grupės jaunuoliai šaukiami į karinę tarnybą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti žydų kilmės Izraelio piliečiai;
• kasmet tarnauja keliolika tūkstančių karių, kurie nėra halachiškai žydai;
• nuo 1990 m. tokių karių jau buvo dešimtys tūkstančių.

Ši grupė dalyvauja visuose kariuomenės padaliniuose – nuo kovinių dalinių iki karininkų korpuso.

---

3. Kiek jų atsiverčia į judaizmą?

2001–2004 m. Izraelis sukūrė specialią valstybės remiamą atsivertimo sistemą.

Be to, kariuomenėje veikia programa „Nativ“, leidžianti kariams atsiversti tarnybos metu.

Rezultatai:

• 1996–2017 m. oficialiai atsivertė apie 30 000 žmonių iš buvusios SSRS imigrantų ir jų vaikų.
• Tai sudaro mažiau nei 10 % visos šios populiacijos.
• Pastaraisiais metais kasmet atsiverčia maždaug 2 000–3 500 žmonių (civilinėje sistemoje ir kariuomenėje kartu).

---

4. Kodėl dauguma nesiverčia?

Tyrimai rodo kelias pagrindines priežastis:

• jie jaučiasi Izraelio visuomenės dalimi ir nemato būtinybės keisti religinį statusą;
• ortodoksinis gijuras reikalauja įsipareigoti laikytis religinių įsakymų, todėl ne visi nori ar gali tai padaryti;
• nemažai žmonių nėra religingi.

---

5. Įdomus faktas

Šiandien Izraelyje yra šimtai karių ir karininkų, kurie:

• gimė Izraelyje;
• kalba tik hebrajiškai;
• tarnavo kariuomenėje;
• moka mokesčius;
• balsuoja rinkimuose.

Tačiau pagal ortodoksinę religinę teisę jie nelaikomi žydais, nes jų motina nėra žydė. Dėl to jie gali susidurti su kliūtimis sudarydami religinę santuoką Izraelyje, nors jų pilietinis statusas yra toks pats kaip kitų Izraelio piliečių. Šis neatitikimas tarp pilietybės ir religinio statuso yra viena svarbiausių religijos ir valstybės santykio diskusijų Izraelyje.

  ************************