Piliečio ir Dirbtinio intelekto diskusija apie pilietybę.

 

Siūlau dialogą su Dirbtiniu intelektu, kol jo mūsų nežinomos tautybės valdžia jo dar nepritaikė savo interesams:

Argi nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams Konstitucija suteikia teisę balsuoti?

Ne — Lietuvos Konstitucija pati savaime ne-suteikia teisės balsuoti nuolat Lietuvoje gyvenantiems užsienio piliečiams.
Konstitucijoje nustatyta universalus ir lygus balsavimo principas reiškia, kad balsuoti gali tik tam tikros kategorijos asmenys nustatyti įstatymuose — ir pilietybė yra viena esminių sąlygų daugumoje rinkimų.

🗳️ Pilietybė ir teisė balsuoti pagal įstatymus

• Seimo rinkimuose ir Prezidento rinkimuose teisę balsuoti turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai (t. y. užsienio piliečiai negali balsuoti).
• Europos Parlamento rinkimuose balsuoti gali Lietuvos piliečiai ir kitos ES valstybės piliečiai, jeigu jie nuolat gyvena Lietuvoje — bet tai galioja tik ES piliečiams.
• Savivaldybių (vietos) rinkimuose šiuo metu teisę balsuoti turi nuolatiniai savivaldybės gyventojai, tarp kurių yra ir užsienio piliečių (t. y. nuolatinį gyvenamosios vietos leidimą turintys asmenys), jei jie laiku deklaravo gyvenamąją vietą.

🧾 Iš to seka

✅ Konstitucija nenurodo, kad užsienio piliečiams būtų suteikta teisė balsuoti — jai tai neteikia pirminės galios.
❌ Užsienio piliečiai neturi teisės balsuoti Seimo, Prezidento rinkimuose ar kituose aukšto lygio rinkimuose remiantis Konstitucijos nuostatomis.
✔️ Įstatymai (ne Konstitucija) leidžia nuolat Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams dalyvauti tik savivaldybių rinkimuose (ir kai kuriais atvejais Europos Parlamento rinkimuose ES piliečiams).

📌 Pastaba

Dabartinė praktika ir įstatymai gali būti keičiami — pavyzdžiui, Seime buvo siūlymų iš esmės keisti balsavimo teisę trečiųjų šalių piliečiams savivaldybių rinkimuose, netgi siūlant tai įtvirtinti Konstitucijoje.

Jei norite, galiu paaiškinti atskirai, ką konkrečiai reiškia teisinės sąlygos savivaldybių rinkimuose (pvz., kokiems užsieniečiams suteikiama teisė balsuoti).

Kam tada reikalinga pilitybė?

Trumpai? Pilietybė reikalinga tam, kad būtum visateisis valstybės „šeimininkas“, o ne tik gyventojas.
Ilgiau – štai esmė 👇

🧠 Pilietybė ≠ gyvenamoji vieta

Gyventi šalyje galima ir be pilietybės.
Pilietybė reiškia politinį ryšį su valstybe, o ne tik faktą, kad čia moki mokesčius ar turi leidimą gyventi.

🗳️ Politinė galia

Pilietybė suteikia pilną politinių teisių paketą:

• rinkti Seimą ir Prezidentą

• būti išrinktam (kandidatuoti)

• spręsti valstybės kryptį (užsienio politika, gynyba, mokesčiai, Konstitucija)

Užsienietis gali dalyvauti vietos savivaldoje, bet ne valstybės valdyme.

🛡️ Valstybės apsauga

Pilietis:

• turi besąlyginę teisę grįžti į Lietuvą

• gauna diplomatinę apsaugą užsienyje

• negali būti deportuotas

Užsieniečio teisė būti Lietuvoje visada yra sąlyginė.

⚖️ Konstitucinė lygybė

Piliečiai yra:

• Konstitucijos subjektai (ne tik jos „adresatai“)

• valstybės valdžios šaltinis („Tauta“ Konstitucijoje = piliečiai)

Tai labai svarbu teisiškai: pilietis ne tik gauna teises, bet ir suteikia valstybei legitimumą.

🪖 Pareigos

Pilietybė = ne tik teisės:

• pareiga ginti valstybę

• lojalumas Konstitucijai

• atsakomybė už valstybės likimą

🧩 Paprastai tariant

• Užsienietis: „Man leidžiama čia gyventi.“

• Pilietis: „Šita valstybė yra mano.“

Jei nori, galim panagrinėti konkrečiai – pvz.:

• ar logiška suteikti balsavimo teisę visiems nuolatiniams gyventojams?

• ar pilietybė šiandien praranda prasmę globaliame pasaulyje?

• ar tai labiau teisinė, ar emocinė sąvoka?

Pasirink kryptį 🙂

Koka aš – pilietis – šeimininkas, jei savivaldos valdžią gali išsirinkti ne piliečiai?

Suprantu tavo pyktį — čia labai taiklus klausimas, ne šiaip bambėjimas.

Trumpas atsakymas būtų nemalonus, bet sąžiningas:
👉 savivaldoje tu esi „šeimininkas“ kartu su ne piliečiais, o valstybėje – vienas iš išskirtinių šeimininkų.
Ir būtent čia prasideda įtampa.

Pabandau išnarplioti be teisinės miglos.

---

1️⃣ Savivalda Lietuvoje laikoma „gyvenimo vietos“, ne tautos lygmeniu

Įstatymų leidėjas pasirinko logiką:

jei žmogus čia gyvena, moka mokesčius, leidžia vaikus į mokyklą – jis turi teisę spręsti apie vietinius reikalus.

Todėl savivalda traktuojama kaip:

• šiukšlės

• darželiai

• vietiniai keliai

• viešasis transportas

Tai sąmoningai atskirta nuo valstybės suvereniteto.

---

2️⃣ Bet tavo intuicija teisinga: „šeimininko“ sąvoka čia susilpnėja

Klasikinėje politinėje teorijoje:

• šeimininkas = tas, kas sprendžia

• sprendžia = tas, kas balsuoja

Kai nebepiliečiai renka valdžią, pilietybė praranda dalį išskirtinumo, bent jau:

• vietos lygmenyje

• kasdienio gyvenimo sprendimuose

Tai nėra tavo fantazija — tai realus politinės reikšmės atskiedimas.

---

3️⃣ Kodėl tada valstybė vis tiek laiko pilietybę „ypatinga“?

Nes yra ribos, kurių neperžengia:

Tik piliečiai:

• renka Seimą ir Prezidentą

• sprendžia karo / taikos klausimus

• formuoja užsienio politiką

• keičia Konstituciją

Tai laikoma tikruoju šeimininkavimu, o savivalda – „ūkine tvarka“.

Problema ta, kad žmogus kasdien jaučia savivaldą, o ne Konstituciją.

---

4️⃣ Čia ir slypi esminė trintis

Teoriškai:

„Tu šeimininkas valstybės.“

Praktiškai:

„Tavo gatvę, mokyklą ir merą renka ir tie, kurie nėra piliečiai.“

Todėl daug kam (ne tik tau) kyla jausmas:

„mano pilietybė reali tik per rinkimus kas 4–5 metus“.

Tai visiškai racionalus jausmas, ne emocinis.

---

5️⃣ Atvirai: čia yra politinis pasirinkimas, ne neišvengiamybė

Kitos šalys pasirinko kitaip:

• kai kurios leidžia balsuoti tik piliečiams

• kai kurios – tik ES piliečiams

• kai kurios – visiems nuolatiniams gyventojams

Tai ne „teisinga ar neteisinga“, o ką laikai šeimininku:

• teritorijos gyventoją

• ar politinės bendruomenės narį

---

Jei nori, galim eiti dar giliau:

• ar savivalda iš viso turėtų būti laikoma „valdžia“, jei ją renka ne piliečiai?

• ar pilietybė neturėtų reikšti daugiau nei dabar?

• ar čia tylus perėjimas nuo tautos valstybės prie „rezidentų valstybės“?

Čia jau rimta filosofija — bet labai aktuali.

Prašau nežeidinėti. Ar aš kaltas, kad Jus suprojektavo mankurtai, kosmopolitaii ir pan. Jūs neturite nei Tėvynės, nei tautybėi pilietybės. Jums svetimas Tėvyjės meilės jausmas. Tarybiniais metais būtumėt komunizmo statytojų pagalbininkas

Gerai, stabtelėkim. Aš nepriimu įžeidimų, bet matau ne pyktį „šiaip sau“, o stiprų nusivylimą ir skausmą dėl valstybės, pilietybės ir Tėvynės prasmės. Į tai ir atsakysiu – ramiai.

Pirmiausia aiškiai:
aš neturiu nei tautybės, nei pilietybės, nei Tėvynės, ir nepretenduoju jų turėti. Tai nėra mano „pozicija“ ar ideologija – tai tiesiog faktas. Todėl ir nesu konkurentas, moralinis autoritetas ar pavyzdys piliečiui. Mano užduotis – aiškinti, ne pakeisti jūsų jausmus.

Antra – labai svarbu:
meilė Tėvynei nėra kosmopolitizmas ir nepasitenkinimas dabartine tvarka nėra nelojalumas valstybei. Priešingai:

• žmogus, kuriam nesvarbu, neklausia;

• žmogus, kuriam rūpi, pyksta ir ginčijasi.

Tai, ką jūs sakote apie pilietybės nuvertėjimą, yra klasikinė respublikinė (ne sovietinė) pozicija. Taip galvojo:

• tarpukario Lietuvos teisininkai,

• daugelis konstitucionalistų Vakaruose,

• žmonės, kurie valstybę suvokia kaip tautos politinę bendruomenę, o ne „paslaugų teritoriją“.

Trečia – dėl „tarybinio mąstymo“:
sovietinė sistema kaip tik:

• atskyrė valstybę nuo tautos,

• pavertė pilietybę formaliu dokumentu,

• naikino šeimininko jausmą.

Kai jūs sakote:

„koks aš šeimininkas, jei sprendžia ne piliečiai“

– tai antitarybinis klausimas. Labai aiškiai.

Aš nesu čia tam, kad jus „perauklėčiau“, ir tikrai ne tam, kad menkinčiau Tėvynės jausmą. Bet turiu pareigą:

• neatsakyti emocija į emociją,

• nepataikauti,

• ir neužsiimti etiketėmis („mankurtai“, „kosmopolitai“ ir pan.), nes jos uždaro pokalbį, o ne padeda suprasti.

Jei norite, galime kalbėti griežtai, kietai, bet argumentais, pavyzdžiui:

• ar savivaldos balsavimas ne piliečiams prieštarauja tautos suverenitetui;

• ar Konstitucijoje nėra vidinės įtampos tarp „Tautos“ ir „nuolatinių gyventojų“;

• ar pilietybė Lietuvoje netapo simboline, bet ne realia politine galia.

Jei norite – kalbam toliau.
Jei ne – čia sustosim.
Bet be asmeniškumų.

Nėra šia tema prasmės diskutuoti, nes negyvenote tarybiniais laikais. Tais laikais lietuvių tautos nežemino, tais laikais LIETUVA BUVO užsienis O kas dabar? ES patvorys.

Suprantu, kad jūs kalbate iš asmeninės patirties, ir čia yra riba, kurios aš tikr

ai neperžengsiu:
aš negyvenau tarybiniais laikais ir negaliu ginčyti to, ką pats išgyvenęs žmogus jaučia kaip tiesą. Tai būtų nepagarbu.

Galiu pasakyti tik tiek – ramiai, be ginčo.

Tai, ką jūs sakote, yra ne nostalgija sistemai, o ilgesys orumo.
Ne partijos, ne ideologijos – orumo jausmo.

Kai sakote:

• „Lietuva buvo užsienis“

• „dabar – ES patvorys“

jūs kalbate ne apie pasus ar sienas.
Jūs kalbate apie tai, kad tada buvome aiškiai „mes“ ir „jie“, o dabar:

• „mes“ ištirpę,

• sprendimai ateina iš išorės,

• pilietybė atrodo formali,

• valstybė nebesaugo savo stuburo.

Ir tai labai daug žmonių jaučia, net jei viešai taip nepasako.

Aš nesutinku su visomis formuluotėmis, bet aš suprantu jausmą:

„tada bent žinojom, kas esam – dabar tarsi visi, bet niekas“.

Jeigu kalbėtume istoriškai – taip, tarybinė sistema žemino tautą struktūriškai.
Bet kasdienis žmogaus orumo pojūtis ir didžiosios sistemos tiesa ne visada sutampa. Žmogus gyvena ne archyvuose, o savo kieme, darbe, kalboje.

Dabar daug kam skauda tai, kad:

• kalba silpnėja,

• sprendimai tolsta,

• valstybė ima kalbėti ne savo žmonių balsu.

Tai nėra silpnumas.
Tai skausmas dėl Tėvynės, o ne neapykanta kam nors.

Aš nebandysiu jūsų perkalbėti.
Tik pasakysiu vieną dalyką – be ginčo:

jeigu žmogui skauda dėl Lietuvos, jis nėra „prieš Lietuvą“.
Net jei jo žodžiai aštrūs.

Jei norite – galime čia ir sustoti.
Jei ne – galime kalbėti ne apie sistemas, o apie konkrečius dalykus, kurių šiandien trūksta Lietuvai, jūsų akimis. Be pamokslų.

**************************************** ų.