Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu yra tenai, savo etninėse žemėse gyvenančių, lietuvių tautinis genocidas

 

   Kaip ir kiekvieną   rytą, kaip įprasta.  peržiūriu žiniasklaidos naujienas.

Ir randu straipsnį:    Ar Žemaitaičio spaudimas gali išversti Budrį iš posto ?  

O jame rašoma, kad Lenkija atidarė sieną  su Baltarusija, o   Lietuva vis dar  nežino ką daryti.

Straipsnyje rašoma, kad, pasak S. Skvernelio, mūsų Vyriausybė pati sau  kuriasi problemas, ir, jo nuomone,, R. Žemaitaičio spaudimas  užsienio reikalų ministrui gali jį   išversti iš posto.

 Ir čia,  senai, senai ieškojusi kelio, į mano galvą ateina mintis – Kurgi čia valstybės interesas ?

Ir argi  iš tikro mūsų valstybės interesas yra blogi santykiai su kaimynais ?

 Ir čia reikia sutikti su akivaizdžiu faktu,, kad nenormalūs santykiai su Baltarusija yra ankstesnių Vyriausybių ir p.p.e. Gitano Nausėdos  užsienio politikos palikimas.

Ir esama premjerė, labai noriu tuo tikėti,  supranta, kas yra valstybės interesas santykiuose su Baltarusija.

Betgi užsienio reikalų ministras yra buvęs p.p.e. liokajus ir jo statytinis ministro poste.

Palyginus jo ir VSD direktoriaus KGB rezervo vyresniojo leitenanto A, Pociaus biografijas, matyti, kad KGB karininkas VDF  direktoriaus poste 2005 metais paskyrė K. Budrį savo pavaduotoju ....

Ir čia  būtina pažymėti , kad A. Pocius KGB rezervo karininku tapo 1989 m. gruodžio 26 d.

 

T. Y.  Sąjūdžio laikais, likus 2,5 mėnesio iki nepriklausomybės atkūrimo ....

 

 

Taigi, kaip sakoma, komentarai nereikalingi, o išvadas pasidarykite patys.

 O kad nenormalūs santykiai su Baltarusija yra naudingi Rusijai, tai gal  kas tai paneigs.

Nes Rusija ir Baltarusija yra sąjunginė valstybė.

Ir sankcijos Baltarusijai tik stiprina šią sąjungą.

 

Taigi sumoje, ir kas paneigs, kad Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu yra   mūsų valstybės interesų išdavystė.

Ir, visų orima, lietuvių, gyvenančių savo etninėse žemėse Baltarusijoje, tautinis genocidas.

 Todėl nebūkime Kazlų Rudos ar  Klaipėdos pajūrio bočiai - būkime piliečiai  - Lietuvos užsienio politiką vertinkime iš mūsų valstybės interesų pozicijos.

---

  

****************************

Kęstutis Budrys
Gimė	1980 m. spalio 2 d. (45 metai)
Veikla	Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, žvalgybininkas, Prezidento patarėjas
Alma mater	2004 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Kęstutis Budrys (g. 1980 m. spalio 2 d.) – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras,^[1] pareigas pradėjęs eiti 2024 m. gruodžio 12 d.^[2]

Biografija

2002 m. Kęstutis Budrys Valstybės saugumo departamente pradėjo dirbti inspektoriumi, vėliau ėjo vyresniojo inspektoriaus, skyriaus viršininko ir valdybos viršininko pavaduotojo pareigas. 2004 m. baigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, įgijo politikos mokslų magistro laipsnį.^[3]

2009–2015 m. K. Budrys ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo žvalgybos ir gynybos politikos klausimais pareigas.^[4] 2014 m., atsistatydinus Jonui Markevičiui, buvo laikinai paskirtas Prezidento vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais.

^[5] 2015 m. paskirtas Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoju,^[3]

2020 m. vėl paskirtas dar vienai penkerių metų kadencijai.^[6] 2022 m. paskirtas Prezidento vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais.^[7][8]

*********************

Arvydas Pocius
Gimė	1958 m. gegužės 30 d. (67 metai) Žygaičiai, Tauragės raj.
Veikla	teisininkas

Arvydas Pocius (g. 1958 m. gegužės 30 d. Žygaičiuose, Tauragės raj.) – teisininkas,

 2004–2007 m. dirbo Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi.

Biografija

1976–1981 m. mokėsi Vilniaus universiteto Teisės fakultete, įgijo teisininko specialybę. 1981–1983 m. – dirbo Trakų rajono prokuratūroje stažuotoju, prokuratūros tardytoju. 1983–1987 m. – Šiaulių rajono prokuratūroje prokuroro padėjėjas. 1986 m. tapo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos nariu. 1987–1992 m. – Šakių rajono prokuratūros vyriausiasis prokuroras.

 1989 m. gruodžio 26 d. įtrauktas į KGB rezervą; laipsnis – vyresnysis leitenantas.^[1][2][3]

1992–1995 m. – Marijampolės miesto ir rajono prokuratūros vyriausiasis prokuroras. 1995–1999 m. – Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras.

1999 m. spalio 4 d. tapo Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotoju.

 2001 m. gavo Valstybės saugumo departamento pulkininko laipsnį, 2002 m. – Valstybės saugumo departamento saugumo vyresniojo valstybės patarėjo tarnybinį rangą.

 **************************** 

Baltarusijos lietuviai

Istorija

Archeologijos duomenys rodo, kad II–I tūkstantmetyje pr. m. e. dab. Baltarusijos teritorijoje gyveno baltų gentys. Nuo I tūkstantmečio antrosios pusės jas vis labiau asimiliuojant rytiniams slavams ilgainiui liko tik baltiškos salos. LDK laikais dab. Baltarusijos teritorijoje daug kur gyveno lietuvių: rašytiniai šaltiniai mini lietuvius XIV a. pabaigoje – XV a. gyvenus Oršos apskr.; čia 1387 m. buvo pakrikštyti likę pagonys lietuviai ir įsteigta Obolcų (į vakarus nuo Oršos) katalikų parapija. XV a. – XVI a. lietuviškos buvo Lydos, Krevo (Krėvos), Ašmenos, Smurgainių, Medilo, Vileikos, Vidžių, Breslaujos apylinkės. 

Dalis šių vietų lietuvių XVI a. – XIX a. subaltarusėjo, dalis sulenkėjo.

Iki XVIII a. pabaigoje visa dab. Baltarusijos teritorija priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, XIX a.-XX a. pradžioje – Rusijos imperijai. XIX a. viduryje lietuviškos dar buvo Perlamo, Ašiužos, Pariečės, Dubičių, Rodūnios, Pelesos, Asavos, Varanavo, Benekainių, Apso, Drūkšių apylinkės. Lietuviškų kaimų (Dimanava, Malkava, Sofeiskas) XIX a. pabaigoje Baltarusijoje įkūrė lietuviai, atsikėlę iš Vilniaus ir Kauno gubernijų. XX a. lietuviškai kalbančių dar buvo kai kuriuose Varanavo, Astravo, Vijos, Breslaujos apylinkių kaimuose.

1915 m. per Baltarusiją į rytus traukėsi daug Lietuvos gyventojų, Minske ir kitur veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai. 1918 m. kuriantis Lietuvos valstybei rytinių etninių žemių, dabar priklausančių Baltarusijai, lietuviai siekė, kad jų gyvenamoji teritorija atitektų Lietuvos Respublikai. 1919 m. Baltarusija siekė nepriklausomybės, bet Rytų Baltarusija 1920 m. faktiškai atiteko Tarybų Rusijai, buvo sudaryta Baltarusijos TSR, 1922 m. gruodžio mėn. ji tapo TSRS sąjungine respublika ir formaliai viena TSRS įkūrėjų. 1920–1939 m. Vakarų Baltarusijos teritorija buvo valdoma Lenkijos, po 1939 m. dalis etninių lietuvių žemių – Apsas, Gėliūnai, Gervėčiai, Girios, Pelesa, Rimdžiūnai, Rodūnia, Mockai ir kiti kaimai, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 24 000 lietuvių, liko Baltarusijos teritorijoje.[1]