Valstybinis reketas su tvarkingo ploto veidu

      Kas gali būti paprasčiau už arbatos paruošimą? Įpylėte į arbatinuką šalto vandens, pastatėte ant viryklės, užvirinote. Užpylėte puodelyje arbatžoles ir po kelių minučių arbata paruošta. Paprasčiau nebūna.

Dabar įsivaizduokite, kad mėnesio gale gaunate sąskaitą iš įmonės, pasivadinusios karšto vandens tiekėju. Sąskaitoje parašyta: „Per praeitą mėnesį jums buvo patiekta 60 arbatinukų karšto vandens - po 2 arbatinukus per dieną, ryte ir vakare. Vieno arbatinuko kaina 5 ct., viso 3 Eur. Už karšto vandens tiekimą apmokėti iki kito mėnesio 31 d.“

Už kokį tiekimą? juk aš pats tą vandenį šildžiausi? - nustebsite. Už ką turiu mokėti, jei niekas kitas ne tik to vandens nešildė, bet ir į virtuvę nebuvo užėjęs? Paslaptingasis karšto vandens tiekėjas jums paaiškins, kad taip nustato teisės aktai ir pagal juos tiekėjui pasirodyti virtuvėje nebūtina. Bet labai norint, galima jo atsisakyti, parašius prašymą. Tik tada turėsite su šalto vandens tiekėju sudaryti atskirą sutartį, kuri leistų jums naudoti šaltą vandenį arbatai ruošti. O šaltam vandeniui pašildyti dar ir naują sutartį su elektros ar dujų tiekėju. Nesudarius naujų sutarčių, šaltą vandenį, elektrą ar dujas galėsite naudoti sriubai virti, bet arbatai - ne.

Kokioje kvailių šalyje tokie įstatymai ir tokia tvarka? galite paklausti. Ta šalis čia pat - tai mūsų Lietuva.

Ilgabarzdė, žilabarzdė problema

Aprašytas edukacinis vaizdelis pilnai atitiks realią situaciją, jei virtuvę perkelsime į daugiabučio namo šilumos punktą, o arbatinuką pakeisime punkte esančiu šilumokaičiu karštam vandeniui ruošti. Šilumos punkto įrenginiais, priklausančiais daugiabučio gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise, karštas vanduo ruošiamas pačiame name, t.y. gyventojai ruošiasi karštą vandenį patys, tam tikslui per namo valdytoją pasamdę namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją. Už karštam vandeniui paruošti suvartotą šilumą, šaltą vandenį, elektrą gyventojai apmoka atitinkamiems tiekėjams. Jokio karšto vandens tiekėjo šiame scenarijuje nėra.

Tačiau daugumoje daugiabučių šis karšto vandens tiekėjas - vaiduoklis - tebegyvuoja nuo istorinių laikų. Valdininkų galvose nepajudinamai įsitvirtino idėja, kad šis subjektas gamina karštą vandenį ir parduoda beveik pusės milijono butų savininkams. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato šio produkto kainas ir net turi parengusi šiam tikslui nemažos apimties metodiką. Už pseudoveiklą - karšto vandens tiekimą, kuris tikrovėje neegzistuoja beveik niekur - vartotojai sumoka per karšto vandens kainos pastoviąją dalį. Vilniuje - 4.5 mln. Eur per metus. Šalies mastu - dvigubai daugiau. Tai yra valstybinis reketas, besitęsiantis daugiau kaip dešimtmetį.

Karšto vandens tiekimas buvo plačiai naudojamas prieš 15-20 metų, kai į daugiabutį namą buvo atvesti ne tik šilumos (termofikato) lauko vamzdynai, bet ir karšto geriamo vandens 2 vamzdžiai. Karštas vanduo būdavo ruošiamas daugiabučių namų rajonuose įrengtose vadinamosiose grupinėse boilerinėse, kuriose pašildytas geriamasis vanduo būdavo tiekiamas aplinkiniams daugiabučiams lauko vamzdynais. Tačiau šis neefektyvus ir atsilikęs karšto vandens tiekimas jau seniai panaikintas, o grupinės boilerinės demontuotos. Šiandien praktiškai visur karštas vanduo ruošiamas pačiuose daugiabučiuose gyventojams priklausančiais šilumos punktų įrenginiais.

Portfelių pilotai

Kokios valstybės institucijos buvo apie tai informuotos? Energetikos ministerija (nustato pagrindines sektoriaus reguliavimo taisykles ir yra svarbiausia valstybinio reketo rėmėja) bei energetikos ministras Ž.Vaičiūnas asmeniškai. Aplinkos ministerija (reguliuoja geriamojo vandens tiekimą). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (nustato tiekiamo karšto vandens kainas ir kainodaros metodikas). Vyriausybės kanceliarija. Seimo kontrolieriai. Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Premjeras S. Skvernelis. Prezidentė D. Grybauskaitė.

Informuotos, kad valstybė reketuoja pusę milijono butų. Kad ignoruoja viešąjį interesą, darydama jam apie dešimties milijonų žalą kasmet.

Parengtos ir Seimui pateiktos įstatymo pataisos, turinčios ištaisyti situaciją ir sutaupančios vienam namų ūkiui 15-40 Eur kasmet, priklausomai nuo karšto vandens suvartojimo. Ir kokie gi rezultatai?

Kai kurios institucijos atsirašė jau atšlifuota biurokratine kalba “taip nustato teisės aktai”. Kad tie aktai gali būti šleivi-kreivi ir kad juos reikia skubiai taisyti, apdairiai nutylima. Juk naujas reguliavimas reikštų daugiau darbo valdininkams, kuriems dabar taip ramu ir gera. Kiti adresatai net nesuprato problemos, tarsi būtų kalbama eitų apie sudėtingiausią aukštosios matematikos ar kvantinės fizikos klausimą.

Atskirai verta paminėti atsakymą į prezidentei adresuotą laišką. Į jį atsakė Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja. Aiškinantis per gausų prezidentės patarėjų būrį, ar prezidentei buvo bent žodeliu užsiminta apie problemą, pavyko tik išgirsti, kad “prezidentė labai užsiėmusi, be to, prezidentūra nesikiša į vykdomosios valdžios reikalus”.

Iš prezidentės metinio pranešimo:

“Demokratija siūlo daugybę instrumentų, kaip dalyvauti priimant sprendimus, reikia tik išmokti jais tinkamai naudotis. … savo valstybėje žmonių balsas gali ir turi būti girdimas.”

Ko vertos šios tiesos, jei net rūmuose jų nesilaikoma?

Gyvenimas paraleliniame pasaulyje

Vadai ir vadukai gyvena ne realiame, o paraleliniame pasaulyje. Kaip ir kosmologijoje spėjamose paralelinėse  visatose, šis pasaulis turi savo dėsnius ir  taisykles, tikslus, varomąsias jėgas.

Lietuvoje šie du pasauliai nesusisiekia, kaip ir kosmologijos hipotezėse.

 Paraleliniame pasaulyje matoma ne tai, kas yra tikrovėje, bet tai, ką norime matyti. Jei Seimo narys  keturios ir daugiau kadencijų  iš eilės tuose pačiuose rūmuose, jis mato tik gražius rūmus ir nesiorientuoja realioje aplinkoje. Todėl kadencijų skaičių reikia apriboti ne daugiau, kaip 2-3 kartus iš eilės, po kurių Seimo narys privalo sugrįžti į realų gyvenimą ir pasižiūrėti, kaip veikia jo priimti įstatymai.

Praleidęs bent vieną kadenciją jis vėl turėtų teisę dalyvauti rinkimuose.

Partijos ir partijėlės pavirtusios „uabais“ naudai iš savo buvimo valdžioje spausti. Pilotai dalijasi portfeliais atviru  tekstu, kaip viešame turguje. Lietuvos valdininkui geriau apsimoka nedirbti  - tada niekam neužkliūsi, nepadarysi klaidų, neužpykdysi boso.

Nuolat skaitome eksprezidento (Buitinių vartotojų sąjunga- nušalinto) R. Pakso jausmingus straipsnius, kuriuose bėdavojama dėl šalies reikalų ir šaukiama tauta. Ar nevertėtų eksprezidentui pirma pasidomėti, kaip šalies reikalais rūpinasi jo  partijos statytinis energetikos viceministras V. Macevičius, atsakingas už šilumos ūkio sektorių.

Mums reikia ir naujo prezidento, ne kokio turčiaus, nežinančio kas yra daugiabutis namas, ar iki tol nuobodžiavusio ir valdžia prasiblaškyti  įsigeidusio tėvynės gelbėtojo, o nepriklausomo moralinio autoriteto, matančio savo žmones ir sugebančio suvienyti šalį. Optimizmo suteikia dar nepatvirtintas A. Juozaičio apsisprendimas dalyvauti kitų metų prezidento rinkimuose.

Konstitucija nustato „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Jei jos netarnauja, žmonių pareiga atsisakyti tokios valdžios ir pasikeisti tokia, kuri jiems tarnautų.

Rimantas Zabarauskas

Nepriklausomas energetikos ekspertas, Europos vartotojų konsultacinės grupės Energetikos pogrupės narys.

 

.