Ar tiktai vien diletantizmas ???

  Sistemiškai ir kompleksiškai įvertinus  nepriklausomo  energetikos eksperto, Europos vartotojų konsultacinės grupės Energetikos pogrupės nario Rimanto Zabarausko studiją „Energetika: diletantizmas po nepriklausomybės priedanga“,  negali nekilti klausimas ar tai tiktai vien  diletantizmas.

  Vadovaujantis sveiko proto logika kas paneigs,  kad taip valdomoje šalies energetikoje tikrai klesti ir bujoja korupcija, tikrai palanki dirva tenkinti  Rusijos interesus (Pvz. padidinto pajėgumo SGD terminalas, kaip gamtinių dujų tiekimo Karaliaučiaus kraštui saugumo  garantas).

  O sumoje tikrai verta padėkoti nepriklausomam energetikos ekspertui už informaciją, kurią bijo paviešinti „nepriklausoma“ žiniasklaida“, nuo kurios slapstosi premjeras, kuriai yra kurčias liaudies Seimas...

----------------------------------------------------- 

Energetika: diletantizmas po nepriklausomybės priedanga

Rimantas Zabarauskas

Nepriklausomas energetikos ekspertas, Europos vartotojų konsultacinės grupės Energetikos pogrupės narys

                      Energetika tradiciškai pritraukia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį savo pasiekimais, nesėkmėmis ir nuolat pasikartojančiais skandalais. Prie pasiekimų reikėtų priskirti tokius paskutiniaisiais metais įvykdytus projektus kaip suskystintų dujų terminalas, nutraukęs Gazprom’o monopoliją, taip pat pastatytas NordBalt ir LitPol Link (I etapo) jungtis, per pastovios srovės intarpus sujungusias Lietuvos elektros sistemą su Vakarų Europos sistemomis. Šilumos sektoriuje gamtinės dujos masiškai pakeistos biokuru, kas smarkiai atpigino centralizuotai tiekiamą šilumą.

                      Greta pasiekimų netrūksta ir negatyvo. Žiniasklaida linkusi daugiausiai išryškinti skandalus, įtariamos korupcijos atvejus, nepamatuoto išlaidavimo faktus. Tačiau žymiai svarbesnės yra energetikoje padarytos strateginės klaidos, iš kurių reikėtų bent jau pasimokyti ateičiai. Paminėsime keletą tokių klaidų.

                      Šilumos ūkių nuoma privatiems operatoriams. Po to, kai 1997 m. šilumos ūkiai buvo perduoti savivaldybėms, netruko ateiti į madą šių ūkių nuoma privačioms kompanijoms, iš kurių pirmiausiai paminėtinos prancūzų kompanijos DALKIA atstovė Lietuvoje UAB „Litesko“ ir vėliau susikūrusi tos pačios kilmės UAB „Vilniaus energija“. Šios mados tuometinė Ūkio ministerija nepalaikė. Nuomos sutartys buvo sudaromos pačių savivaldybių iniciatyva, motyvuojant bloga šilumos ūkių būkle, finansine padėtimi, šilumos kainų politizavimu ir pan. Gali būti, kad savivaldybės tikėjo privačios iniciatyvos stebuklais, o kai kurie Abonento gatvės gyventojai jautė, kad iš to galės smagiai pasišildyti rankas. Apie trečdalis Lietuvos šilumos ūkių buvo išnuomoti privatiems operatoriams ilgam laikotarpiui. Jau tada buvo galima pasakyti, kad tai buvo strateginė klaida, o šiandien – tik patvirtinti tą patį.

                      Šiandien turime eilę konfliktinių situacijų tarp savivaldybių ir privačių operatorių bei daugybę teisminių ginčų, kuriems išspręsti reikės ne vienerių metų. Vien ko verti ginčai su 2017 m. pradžioje iš Vilniaus šilumos ūkio pasitraukusia UAB „Vilniaus energija“ ir abiejų pusių šimtamilijoniniai ieškiniai Vašingtono ir Stokholmo arbitražams. Kiek tai kainuos pastangų, laiko, išlaidų advokatams? O juk tai absoliučiai neproduktyvios išlaidos.   

                      Viešo-privataus bendradarbiavimo sėkmę ar nesėkmę nulemia iškelti tikslai ir bendradarbiavimo sutartis. Tokio tipo sutartis reikia paruošti labai kruopščiai, tam darbui tenka skirti daug laiko ir sąnaudų, jau nekalbant apie tai, kad derybininkai turėtų būti lygiaverčio pajėgumo. Lietuviškoje praktikoje sutarties projektą paprastai pateikdavo privati kompanija. Jame būdavo numatomos palankios kompanijai nuostatos, o stokojanti kompetencijos ir kruopštumo savivaldybė nesudarydavo lygiavertiškos derybinės atsvaros privačiam operatoriui. Sutinkami atvejai, kai sutartas nuomininko nuomos mokestis būdavo įtraukiamas į šilumos kainą ir jį apmokėdavo vartotojai. Kaip jums patiktų jūsų buto nuomininkas, kuris apmokėtų nuomos mokestį iš jūsų piniginės?        

                      Nesuprantamas ir pats tikslas – šilumos ūkio nuoma tikslu perduoti privačiai kompanijai elementarią šilumos gamybą ir tiekimą. Kodėl tokios paprastos veiklos negali vykdyti pati savivaldybė, kam čia reikalingas privatus operatorius? Jei kalbėtume apie madingus drabužius ar įmantraus skonio patiekalus, kada reikia įtikti įnoringo kliento skoniui, valstybinė ateljė ar valstybinis restoranas atrodytų išties juokingai. Betgi čia, paprastai tariant, reikia tik pašildyti vandenį ir perduoti jį į šilumos vartojimo vietas. Šiuo atveju šilumos ūkio nuoma yra tarsi savivaldybės prisipažinimas, kad ji pati nesugeba vykdyti netgi tokios elementarios veiklos.

                      Centrinės valdžios kaltės yra ir tame, kad 1997 m. perduodant akcinei bendrovei „Lietuvos energija“ priklausiusius šilumos ūkius savivaldybėms, nebuvo pasirūpinta, kad savivaldybės turėtų tinkamą kompetenciją ir kartu joms nebūtų perduota didelė finansinė našta, skatinanti jas ieškoti išsigelbėjimo neordinarinėmis priemonėmis.

                      Visagino AE projektas buvo darbotvarkėje 2011-12 metais, iškart po Ignalinos AE sustabdymo. Naujos atominės elektrinės idėja Lietuvai buvo verta rimto dėmesio ir reikėjo kruopščiai išnagrinėti optimalų mūsų šaliai sprendimą, ir svarbiausią jo dalį – atominės elektros kaštus. Šios elektrinės nenaudoja įprastinio iškastinio kuro, todėl neišmeta į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Šis faktorius labai svarbus šiandien, žmonijai akivaizdžiai pralaimint kovą su klimato kaita. Atominės elektrinės gali būti laikomos aplinkai draugiškomis, suprantama, jei tik neįvyksta tokių kataklizmų kaip Černobylyje ar Fukušimoje, po kurių aplinkoje pasklido labai ilgai nesuyrančios radioaktyvios medžiagos.

                      Deja, vietoje konstruktyvių ir plačių diskusijų viršų paėmė visokios politinės spekuliacijos, jau įprasti skirstymai į draugus ir priešus ir pigi propaganda, o tuometinio energetikos ministro A.Sekmoko vizijoje naujoji atominė ėmė įgauti keistus kontūrus. Buvo užsimota pastatyti vieną 1385 MW galios „Hitachi“ reaktorių, priskirtiną prie pačių galingiausių pasaulyje. .        

                      Kam toks rekordinės galios reaktorius mažai Lietuvai? Tokie reaktoriai skiriami stambioms elektrinėms didelėse šalyse. Be to, elektrinėse paprastai statomi 2-4 reaktoriai. Tai pagerina elektrinės darbo lankstumą, manevringumą, prisitaikymą prie mažesnės bazinės apkrovos. Mažiau reikia rezervinės galios sistemoje. Palengvinamas stabdymų ir remontų planavimas, užtikrinamas tolygesnis elektrinės darbas. Mažesnius reaktorius lengviau atsigabenti į statybos vietą, nelaužant kelių ir tiltų.

                      Beje, Astrave statomi 2 rusiški VVER-1200 tipo, 2006 m. konstrukcijos reaktoriai po 1200 MWe galios kiekvienas. Užsimenama apie tokios pat galios II eilės statybos galimybę, tačiau tokie planai neatrodo realistiški.

                      Dviejų 500-600 MWe galios reaktorių elektrinės statyba Lietuvai turėjo būti kruopščiai svarstoma. Buvo idėjų atominę perkelti į Elektrėnus ir atliekinę šilumą (2/3 pagamintos šiluminės energijos nepanaudojama naudingai, o išmetama į aplinką) perduoti į Vilnių ar Kauną. Tačiau jokių diskusijų nebuvo. Buvo paviršutiniški vertinimai, neracionali techninė vizija, nenoras kooperuotis su kaimyninėmis valstybėmis ir vienasmeniški sprendimai. Galutinai projektą palaidojo 2012 m. referendumas. Tai tik į naudą, kadangi didelių ir labai brangių projektų įgyvendinimo praktika jau parodė kaip nerūpestingai, nepasiruošus ir nepasitarus su specialistais imamasi tokių projektų. Šalies elektros vartotojams galėjo būti užkrauta didelė finansinė našta.

                      Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Apie jį jau tiek prirašyta, kad nebeverta kartotis. Terminalas gali būti pavyzdžiu kaip nevykusiai materializuojama gera idėja.

                      Terminalas leido sudaryti konkurencinį spaudimą iki tol buvusiam vieninteliam ir monopoliniam dujų tiekėjui – tame jo teigiamas efektas. Tačiau kodėl tiek apsirikta terminalo dydžiu, projektuojant jį trigubai didesnį, negu reikėjo? Reikia išties neeilinių sugebėjimų trigubai apsirikti su dujų poreikio prognozėmis kelių artimiausių metų perspektyvai, tačiau valdininkai juos pademonstravo. Išryškėjo tuo metu A.Sekmoko vadovautos Energetikos ministerijos polinkis į gigantomaniją, prasidėjęs jau su atominės elektrinės projektu.   

                      Dabar ši ministerija siūlo, 2024 m. pasibaigus nuomos sutarčiai, terminalą išpirkti už kol kas neskelbiamą kainą. Vietoje to, kad kuo greičiau atsikratyti Lietuvai netinkamo SGD terminalo kartu su nepalankia Lietuvai SGD tiekimo sutartimi ir pakeisti jį tinkamu mūsų ekonominei tikrovei, rengiamės šį galvos skausmą savanoriškai prisiimti dar 20-čiai metų, be to, nemažai sumokėdami?

                      Nuostabą kelia ir tokio siūlymo ištakos – pasamdytų užsienio konsultantų parengta studija. Kiek galima pasitikėti svetimų konsultantų išvadomis, ar jie tikrai nepriklausomi? Ir ar ministerijoje nebėra žmonių, kurie sugebėtų atlikti sąnaudų - naudos analizę?

                      Saulės elektrinės. Sunku numanyti kokios vizijos sklandė buvusių energetikos strategų galvose, 2012 m. inicijavusių beprecedentinę mažųjų saulės elektrinių statybos kampaniją, tačiau kitaip kaip avantiūra tos kampanijos pavadinti negalima. Valstybė įsipareigojo 12 metų supirkti mažiausių saulės elektrinių (iki 30 kW galios) elektrą stulbinamai dosniais supirkimo tarifais – po 1.8 Lt/kWh (0.52 €/kWh) į pastatus integruotoms mažosioms jėgainėms ir 1.44 Lt/kWh (0.42 €/kWh) neintegruotoms. Palyginimui – elektros kaina biržoje “Nord Pool Spot” tuo metu buvo 10 kartų mažesnė.

                      Prie tokių šiltnamio sąlygų 30 kW elektrinė atsipirktų per maždaug 5 metus (esant 3% diskonto normai), o pelnas per visą elektrinės gyvenimo laikotarpį, 12 metų parduodant elektrą lengvatiniu tarifu, o likusį laiką gaminant savo reikmėms, viršytų 200%. Nenuostabu, kad šio pseudoverslo griebėsi kas tik nepatingėjo. Butuose buvo registruojamos dešimtys “saulės įmonių”, tarp investuotojų imtos minėti net bažnyčios. Energetikos ministerija taip greitai surinko 16 tūkst. paraiškų, kad 2013 m. pradžioje buvo priversta skubos tvarka stabdyti jų priėmimą bei peržiūrėti supirkimo sąlygas. Suprantama, kilo investuotojų pasipiktinimo banga, beje, visiškai teisėta.

                      Tokiai kampanijai įgavus platesnį mąstą, pastebimai didėtų elektros kaina vartotojams. Tačiau dėl vieno cento nereikia sukti galvos, - tokią nuomonę išsakė konservatorius, buvusio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas, kuris ir inicijavo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisas. Štai tokia pozicija. Juk vartotojų masė vistiek pirks elektrą ir per prisidėjusį centą kompensuos labai brangią saulės elektrą. O kur jie dėsis?

                      Žaliąją energetiką reikia remti, bet tik ne taip prievartaujant vartotojus. Žaliajai energijai priklauso ateitis, ji neišmeta šiltnamio dujų į atmosferą ir yra draugiška aplinkai. Tačiau saulės elektrinės pas mus dar neatsiperka rinkos sąlygomis be valstybės paramos. Jei valstybė remia žaliosios energijos gamintojus, nustatydama didesnes supirkimo kainas, tokia elektra turi būti ir parduodama vartotojams atitinkamai didesnėmis kainomis, nemaišant žaliosios elektros su įprastine. T.y., turi susiformuoti atskira žaliosios elektros rinka. Tokia elektra vartotojams kainuotų apie 0.6 €/kWh ir būtų 5 kartus brangesnė už įprastinę, nors techniniais parametrais ir nesiskirtų. Labai abejotina, kad tokiai elektrai atsirastų pirkėjų, kad ir kokie pasišventę aplinkosaugai ir kovai su klimato kaita jie bebūtų. Tai būtų patikimu signalu, kad valstybė perlenkė su parama tokios elektros gamintojams.

                      O remti reikia per valstybės subsidijas daliai investicijų į tokias elektrines, kurios gamina fotovoltinę elektrą vien tik savam vartojimui, bet ne pardavimui. 

                      Karšto vandens tiekimas gali būti valdininkų neišmanymo ir inertiško mąstymo pavyzdžiu. Karšto vandens tiekimas buvo paplitęs prieš 15-20 metų, kai į daugiabučius namus buvo atvesti ne tik šilumos (termofikato) lauko vamzdynai, bet ir pora karšto geriamo vandens vamzdžių. Karštas vanduo būdavo ruošiamas daugiabučių namų rajonuose įrengtose taip vadinamose grupinėse boilerinėse. Šis neefektyvus ir atsilikęs centralizuotas karšto vandens ūkis jau seniai panaikintas ir grupinės boilerinės demontuotos. Beveik visur karštas vanduo yra ruošiamas decentralizuotu būdu pačiuose daugiabučiuose gyventojams priklausančiais (kai kur dar jiems neperduotais) šilumos punktų įrenginiais.

                      Tačiau šilumos ūkio reguliavimas šį faktą dėl nesuprantamų priežasčių ignoruoja. Šilumos ūkio įstatyme nustatyta, kad „kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas“. 2010 m. Energetikos ministerija šalies mastu inicijavo kvailiausią „gyventojų pasirinkimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu“ kampaniją, kurios metu gyventojai visuotiniuose susirinkimuose privalėjo nutarti ar jie nori karšto vandens tiekėjo, ar ne. Turėjo pasirinkti, kai realiai jokio pasirinkimo nebuvo – arba į daugiabutį yra atvesti karšto geriamo vandens vamzdžiai ir tada šio vandens tiekimas yra, arba neatvesti ir tada karštas vanduo namui netiekiamas. Lygiai tas pats kaip ir daugiabučio gyventojai susirinkime svarstytų ir „pasirinktų“ ar jų namas turi stogą, ar ne. Įdomiausia, kad gyventojams nieko šiuo klausimu nenutarus (jei šio klausimo nesuvokė patys valdininkai, tai kaip galima to norėti iš eilinių gyventojų?), įstatymu šiam namui „nuleidžiamas“ karšto vandens tiekėjas. Taigi, gyventojams nieko nenusprendus, valdininkų vizijoje namas yra be stogo.

                      Dėl minėtų aplinkybių vien tik Vilniaus gyventojams, kuriems neva yra tiekiamas karštas vanduo kasmet padaroma 3.7 mln. Eur materialinė žala arba po 15-30 Eur vienam namų ūkiui. Šie pinigai susidaro iš vartotojų permokų už vartotojų perkamą, nors ir jų pačių įrenginiais pasiruoštą karštą vandenį. Jie atitenka karšto vandens tiekėjams, kuriais yra šilumos tiekėjai. Tokie pinigai gal ir nesudaro didesnės naštos vienam namų ūkiui (Vilniuje karštas vanduo tiekiamas maždaug 200 tūkst. butų), tačiau jie surenkami iš labai didelio skaičiaus namų ūkių ir turi būti priskiriami viešojo intereso sričiai.

                      Šalies mastu vartotojams daroma žala yra dvigubai didesnė. Toks valstybinis reketas tęsiasi jau daugiau kaip dešimtmetį. Visos pagrindinės valstybės institucijos (Seimas, Vyriausybė, Prezidentė) apie šią padėtį ir įstatymo defektus (įstatymo pataisos registruotos Seime, tačiau lieka be atgarsio) buvo informuotos prieš kelerius metus, tačiau nei viena jų nesiryžo bent aptarti problemos. Kaip valdoma mūsų valstybė, jei Energetikos ministerija nesugebėjo surengti šiuo klausimu pasitarimo net gavusi atskirą premjero pavedimą? Ar tai nekontrastuoja su valstybės 100-mečio pompastika „vardan tos...“ bei kiekviena proga deklaruojamais viešumu ir skaidrumu? Peršasi išvada, kad niekas nei Seime, nei Vyriausybėje, jau nekalbant apie gausingą Prezidentės patarėjų būrį, šios problemos neišmano. Galbūt tie elito žmonės gyvena individualiuose namuose ir nėra lankęsi daugiabutyje ar bent matę jo šilumos punktą. Jei tokie įtarimai turi pagrindo, tada išties bėda, bet jeigu jau neišmanai, kodėl nepaprašyti, kad kas paaiškintų iš šalies?

                      Kogeneracinės jėgainės ir valstybės parama iš VIAP fondo. 2015 m. pabaigoje buvo sustabdyta UAB „Vilniaus energija“ valdoma didžiausia šalyje 3-ia kogeneracinė elektrinė. Priežastis? Nutraukta valstybės parama kogeneracinei elektrai, ankstesniais metais teikta per nustatomas supirkimo kvotas ir kainas, ko pasėkoje elektrinė tapo nuostolinga. Po mėnesio dėl tų pačių priežasčių situacija pasikartojo modernioje Panevėžio termofikacinėje elektrinėje.

                      Ši svarbi informacija, kad kogeneracinės elektrinės susiklosčiusiomis rinkos sąlygomis neišgyvena be valstybės paramos, atrodo, nei kiek nepaveikė šalies energetikos strategų optimizmo. Suplanuota iškart 2 naujų kogeneracinių jėgainių statyba Vilniuje ir Kaune. Vilniaus jėgainės elektrinė galia 92 MW, šiluminė 230 MW, Kauno jėgainės atitinkamai 24 MW ir 70 MW. Šios statybos 2014-15 metais pripažintos valstybei svarbiais ekonominiais projektais.

                      Bet jei 2016 m. Vilniaus 3-ioji kogeneracinė jėgainė bankrutavo, tai kaip rinkoje išsilaikys naujosios elektrinės? Bus ir vėl teikiama valstybės parama superkamai kogeneracinei elektrai? Ar bus išbranginta šiluma visus energetinius eksperimentus ištveriantiems vartotojams?

                      Keistai atrodo ir užmačios deginti atliekas būtent elektros gamyboje, kur griežtesni reikalavimai parametrų stabilumui. Juk tą gerokai sunkiau pasiekti, deginant tokį nehomogenišką “kurą” kaip atliekos. Patikimiau būtų iš atliekų deginimo gaminti vien šilumą. Matyt verslininkai tikisi atliekų deginimo ir elektros gamybos kozirius panaudoti būsimam paramos “išmušinėjimui” iš nelabai susigaudančios vyriausybės, jau kurį laiką neįstengiančios net susiskaičiuoti kiek gi susidaro to atliekų “kuro”.

                      Esminis klausimas – ar reikia remti kogeneracinę elektrą? Paramos šalininkai pabrėžia aukštą šių elektrinių efektyvumą, kuro energinės vertės išnaudojimui pasiekiant 80-90% ir dar daugiau. Bet tada ši efektyvi technologija dėl mažesnių kuro sąnaudų turėtų įgyti konkurencinį pranašumą ir rinkoje. Jei taip nėra, tada gali būti, kad efektyvumas nepakankamas arba sąnaudos investicijoms per didelės. Kitu argumentu pateikiama aplinkai draugiška, žalioji kogeneracinė elektra, jei ji gaminama iš biokuro. Tačiau tokią elektrą žaliaja galima laikyti tik labai sąlyginai. Deginant medieną, atpalaiduojami CO₂ kiekiai yra ne mažesni negu kūrenant anglis (sausai medienai, skaičiuojant išgautos energijos vienetui), o drėgnai medienai, kokia visada būna praktikoje, net didesni. Populiari interpretacija, kad augdamas medis absorbuoja tokį patį kiekį CO₂, preziumuoja tvarią miškų tvarkymo politiką, kai vietoje nukirsto ir sudeginto medžio tuojau pat atsodinamas kitas. Net ir įgyvendinus šią hipotetinę prielaidą, turėsime reikšmingus rezultatų nesutapimus laike – iš šiandien sudeginto medžio atpalaiduotą CO₂ kiekį naujas medis absorbuos augdamas tik per 50 metų. Tenka dar pažymėti, kad biokuro deginimui tenka įrengti gerokai didesnį ūkį, lyginant su dujinio kuro ūkiu, ir šiai įrangai pagaminti reikia daugiau energijos, lydimos atitinkamai didesnių CO₂ išmetimų į atmosferą.   

                      Kitų įtikinamų argumentų paramai nematyti, todėl šios paramos skyrimą reikia pripažinti nepagrįstu. Tačiau nuoseklumu nepasižyminčios ir lobistų spaudimui pasiduodančiose vyriausybėse problemos matymas keitėsi. Iš pradžių paskyrus paramą kogeneracinės elektros kvotų ir lengvatinių supirkimo kainų pavidalu, vėliau buvo persigalvota. Tai iššaukė verslininkų nepasitenkinimą ir jų ieškinius teismuose, kurie dažniausiai buvo tenkinami. Paskutiniu epizodu yra energetikos ministro Ž.Vaičiūno inicijuotos taikos sutarties su UAB “Danpower Baltic” peripetijos. Už tai, kad verslininkai atsiimtų visus savo ieškinius prieš valstybę dėl jos žadėtos ir vėliau atšauktos paramos, Energetikos ministerija įsipareigoja skirti Kaune pastatytai elektrinei 12 metų skatinamąjį tarifą, nors tokia parama yra nepagrįsta ir iškraipo rinką. Per VIAP fondą iš mokesčių mokėtojų kišenės paramai būtų skirta 18-25 mln. eurų. Taip mokesčių mokėtojams siūloma išpirkti ankstesnių vyriausybių klaidas.       

                      Tęsiami eksperimentai – ar gali virėja valdyti valstybę?

                      Pasaulinio proletariato vadas savo laiku tvirtino, kad gali. Lietuvoje, matyt, šį vado teiginį dar norima patikrinti, kadangi valdžioje nuolat atsiduria diletantai, nežiniukai ir apskritai besimokantys subjektai, eksperimentuojantys su valstybe ir jos piliečiais kaip su bandymų medžiaga. Tokia išvada peršasi iš virtinės anaiptol ne smulkių, o strateginių klaidų.

                      Kodėl taip yra – belieka spėlioti. Į vadovaujančius postus partijos skiria žmones, kurių biografijose nėra mokymosi ar veiklos energetikoje pėdsakų. Eksministro A.Sekmoko aukštasis išsilavinimas – ekonominės informatikos srityje, o darbo biografijoje energetika neminima iki pat 2009 m., kai A.Kubiliaus vyriausybėje jis buvo paskirtas energetikos ministru. Ministro Ž.Vaičiūno VU įgytas aukštasis išsilavinimas – tarptautinių santykių ir politikos moksluose. Jo darbo biografijoje energetika atsiranda 2009 m. naujai įsteigtoje Energetikos ministerijoje. Nelabai gerai, kad energetikos ministrais tampa neturintys tos srities išsilavinimo, nors tą trūkumą galėtų kompensuoti gera patarėjų komanda. Ar ministrai tokią komandą turi ir ar ja pasitiki? Vargu. A.Sekmokas garsėjo savo pomėgiu samdytis brangius užsienio konsultantus ir atrodo, kad tokia silpnybė nesvetima ir dabartiniam ministrui.

                      Išplitusios nekompetencijos priežastys neapsiriboja vien partiniu savųjų žmonių protegavimu. Nerimą keliančių ženklų galima įžvelgti jau pačioje švietimo sistemoje. Aukštosios studijos pirmiausiai privalo išmokyti kūrybiškumo, problemų sprendimo technologijos, o to pagrindu yra nepriklausomas kritiškas mąstymas. Tuo tarpu šiandien išplito totalinis kritikos vengimas, prisitaikėliškumas, saldžiabalsis čiulbėjimas ten, kur reikalingi nepriklausomas vertinimas, kad ir nemalonios tiesos matymas, reiklumas, konstruktyvus darbas komandoje. Vengiama tartis su kitais, į užmarštį nuėjo konstruktyvios diskusijos. Gal ministrai ir vadovai ko nors ir išmoksta per savo kadenciją, bet kiek tas jų mokymasis bandymų ir klaidų metodu kainuoja valstybei?

                      Vietoje profesionalaus problemų sprendimo – politikų tarpusavio barniai, skandalėliai, intrigėlės, pasikandžiojimai  partijose ir frakcijose. Visiems tai labai patogu, nesunku ir svarbiausia, kad suprantama. Juk iškart matyti, kad vienas narys yra gražus, o kitas nelabai gražus, o šita narė rašo su klaidomis. Čia nereikia sukti galvos kaip atlikti projekto sąnąudų-naudos analizę be užsienio konsultantų pagalbos ar bent susivokti kaip ruošiamas karštas vanduo daugiabučio šilumos punkte.

                      Jei kažkokiu stebuklingu būdu strateginiuose postuose atsirastų geri vadovai, jie dar privalo turėti pakankamai teisių pareikalauti iš savo pavaldinių ir nekokybiško darbo atvejais be ilgų svarstymų taikyti nuobaudas iki atleidimo iš darbo. Jei jiems tokios teisės nesuteiktos, darbo įstatymus reikia skubiai tvarkyti. Nuolat skaitome, kad koks įstaigos vadukas susiginčijo su ministru, buvo atleistas, kreipėsi į teismą ir teismas jį grąžino į darbą su įspūdingos kompensacijos išmokėjimu iš valstybės kišenės. Jei vaduku norima atsikratyti dėl jo prasto darbo, tai tenka labai gražiai prašyti, kad jis pats susiprastų išeiti, vėlgi nusiperkant jo prašymą už dešimtis tūkstančių ne savų pinigų.

                      Nejaugi tokį vaduką galima atleisti tik jam ką nors pavogus, pasigėrus darbe ar patekus į specialiųjų tarnybų sąrašus? O ką daryti jei jis darbo vietoje tvarkingas, nuolat blaivus ir nefigūruoja VSD pažymose, bet darbo vietoje užsiima vien popierių dėliojimu ir praskrendančių musių stebėjimu?

                      Ministerijų svetainėse tarp administracinės informacijos pateikiami duomenys apie darbuotojų paskatinimus ir apdovanojimus, bet nėra informacijos apie nuobaudas. Išeitų, kad ministerijų darbuotojai net iš principo negali dirbti blogai?  

                      Į nekompetencijos epidemiją svarų indėlį įnešė ir jau gerą dešimtmetį eskaluojamas “rusų klausimas” bei į valstybinį lygmenį pakelta rusofobija. Nemažai veikėjų iš šio klausimo kraunasi ne tik politinį, bet ir finansinį kapitalą. Magiškais politinių tekstų žodžiais yra “nepriklausomybė”, “Rusija”, “Putinas”. Tereikia juos sudėlioti tinkama seka.

                      “Ar Lietuva siekia tapti pafrontės zona?”, - viename interviu taikliai pastebi A. Juozaitis. O neseniai Lietuvoje viešėjęs Izraelio premjeras B. Netanyahu netiesiogiai pateikia ne mažiau taiklią rekomendaciją mūsų politikams. Į prisispyrusiai jį kamantinėjusios apžvalgininkės I. Makaraitytės klausimus ar V.Putinas nėra jo draugas ir koks jo požiūris į Rusiją ir Krymo situaciją, Izraelio premjeras šyptelėjęs atsakė “Mes turime pakankamai savų problemų”.

                      Lietuvai yra iš ko pasimokyti.      

*************************************************