Ryšard Maceikianec rašo, kad "Pats laikas atsiprašyti Lietuvos".
Vienkart, vadovaujantis sveiko proto logika, Kauno smulkiaburžuaziniam, liumpenpatriotiniam, tautiniu nepilnavertiškumo komplekso apimtam, gaivalui
irgi pats laikas atsiprašyti Vilnijos krašto gyventojų.
Už ką ???
Aiškinti neverta, nes lietuviams tai savaime turi būti suprantama.
*******************************************************
Posted: 31 May 2017 06:05 PM PDT
pogon.lt
– Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta.
Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje http://www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“ pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy“).
Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“, nebuvo beveik jokios reakcijos.
Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki
lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais
titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros
tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių
Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir
stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos
okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų
dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio
bangai.
Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos,
reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad
nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač
prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin
kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai
nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus.
Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.
Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio
lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai,
regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja
triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais
horizontais įvairiose srityse“.
Taip tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:
Полу-милорд, полу-купец,
Полу-мудрец, полу-невежда,
Полу-подлец, но есть надежда,
Что будет полным наконец.
Полу-мудрец, полу-невежда,
Полу-подлец, но есть надежда,
Что будет полным наконец.
Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš
Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius
įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo pagal šios
akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikius.
Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės
patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel
Grajewskio minimų įvykių liudininkai.
Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę
Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia
Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir
okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija
buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip
pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų
okupacijos rezultatas“ – tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo,
nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris
vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir
Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.
Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip
galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo
būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto
ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio
siautėjimui.
„[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios
idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse
programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą
bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniu (čia reikėtų priskirti ir
Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos
valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo
tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio.
Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie
žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo
persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota
konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir
jūsų!“), kuri, užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų
nepasitikėjimą.
Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo
didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O
Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami
žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin
kenksminga komedija“. (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).
„[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto
1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas
lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“, – teigia Žurawskis
vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo
krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant
lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol.
Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis,
kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios
nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir
sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki
šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“
vaidmenį.
„[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko
šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės,
matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima
jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi
bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti
rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų,
valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur
kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).
„[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi
kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta
iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į
pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to,
kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl
psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]
Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio,
tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo
prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagoms, padargams,
inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su
savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.
Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių
supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės
už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti
grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo
nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio
pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po
šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys,
bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per
dvidešimt metų!“ (Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).
Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose
vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai
tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio
rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip
matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto
rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme
veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios
„lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos,
aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbių.
J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į
rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį,
jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.
„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten
yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Lietuvos
valstybės sudėtį prieš savo valią“, – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad
pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių
keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir
kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas
akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai
lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino
niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę
teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė
referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos
gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie,
kokių norėjo okupantas.
Pagaliau ne tik Lietuvoje.
Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną
pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje
dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs
Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant
Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš
Lenkijos.
Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į
būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos
fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir
vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais
straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie
buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų
tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.
„[...]Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip
„Lenkų tautos atskilusią dalį gyvenančia Lietuvoje“. Ta teorija, kuri
kildinama iš kažkokių lenkų persikėlėlių ir karo belaisvių,
apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra
klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to,
valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės
bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia
mus.
Tai kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos
žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai, – tai yra
įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir
kad buvo jie apgyvendinami ten kur dabar yra didžiausios lenkų salos
arba kalbinės salos, – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra“. (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)
„[...] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos
dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga,
kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais
apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja
tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie
paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę
lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų–rusų
kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje
nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų
pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau
gimtoji kalba jau pamiršta.
Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai,
įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui
Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė
daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės
rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp
kitų gyventojų“. (Starożytna
Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym,
opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).
Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip
sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per
praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu
yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms
istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje turėdama
laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas
žvilgsnis“.
Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais
vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu
tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei
istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities.
Tai, mūsų nuomone,
taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.
Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo
nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas
ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje,
įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių
pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę
gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų
daroma tarpukario okupacijos lygmeniu.
Neatsižvelgiant į tai, kad tokia
padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija,
konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis
teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada
neskatins plėtros.
Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų
akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir
degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi
jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies
vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione.
Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo
okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o
Lietuvai tai valstybės širdis.
Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne
tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos
žiūrėjimo taško, rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba
turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo
gerokai jaunesnių slavų kalbų, lietuvių kalba yra vertingas reiškinys
Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų
susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai privalo gerbti ir
saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą
plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.
Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos
piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir
planai nuo pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti
palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.
Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.
1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą,
pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų
pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams.
Iš 56
šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus
rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo
bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra
labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie
Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems
oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai.
Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys
ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten,
kur turėtų sėdėti.
Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi,
nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo
interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis –
„lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios
tradicijos“ ir dar bala žino ko.
Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel
Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas Lietuvos lenkų
„moskalinimas“ . Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo
omenyje rašydamas apie „moskalinimą“, kurio, kaip pagrasino, „pakęsti
neketiname“.
Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas
dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra
veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje,
padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai
jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį.
Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti kaip kišimusi į mūsų šalies
vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos
valstybingumo silpninimu.
Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar.
Ir tai, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro
Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.
Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių
klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net
nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje
ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip
šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB
lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos
institute.
Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje
pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti
„lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“.
Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado
Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs
laikraščio „Советскaя Литвa“ redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“
redaktorius ir partijos komiteto sekretorius, Maskvos politinės
akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa,
nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis
priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose
tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos
lenkams…
Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė
džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo
išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo
toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė į KGB atsargos
majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu,
ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto
savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir
nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko
primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.
Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin
grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja,
„[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų
kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais
padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius
„riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos [...]iš labiausiai suklastotų
istorijų, kokias žinau“ pagrindu.
Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į
Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L.
Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi
Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB
lenkiškajam filialui, dėstytoju.
Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis,
taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat
pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senosios
Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per
Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis –
„pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos
politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi
Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų
pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba
Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.
Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų
grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir
tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.
Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai
jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko
panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.
Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse
trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir
dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad
aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau,
mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant
abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė
Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo
to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų
Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų
sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.
Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų,
tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad
dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir
žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų
už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir
šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų
persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos
koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad
niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis,
kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje
2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą
grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.
Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens,
ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis,
atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.
Atsiprašyti Baltarusijos už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir
šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė
leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo
Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę
pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip
šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė
„Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.
Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai,
kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas
pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per
antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių
cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.
Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus
partneriškus ir draugiškus santykius – atvirus ir be nutylėjimų,
garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą.
Taip
pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono
lydere, o tik nuo rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.
Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti
glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose,
kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis,
stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad
tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje
atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali
susitelkti į save ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu,
ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija,
stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios
valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.
Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų
išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir
Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos,
šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės
atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės,
kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš
šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti
ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam
nepavyks.
Ir baigiant – keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą
Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų
atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą
siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų.
Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius
apibūdino kaip kiauliškus-neriteriškus. Būtent toks
kiauliškas-neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel
Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir
kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.
Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis
– kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė
lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.
Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo
okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai,
„[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“,
yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas
pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam
priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip
atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas
lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).
Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar
gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama
visuotinai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo
vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems
sunkioje padėtyje.
Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos
santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla
abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji
turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei
pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.
Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai
pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis
šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir
žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir
pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo
palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.
Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine
prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių,
gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“
tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio
kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų
vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama
niekur kitur“.
Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis,
trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir
„Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras
susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai
pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai –
tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už
skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.
Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į
Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio
išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos
Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir
Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti
vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino,
Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos
rezultatas“.
Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija
ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos
piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.
Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos
rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir
liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą
„lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos
išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą
Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Turėdami omeny, kas čia buvo išdėstyta, raginame Žurawskį vel
Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius
prieš Lietuvą.
Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia
pačiai Lenkijai. N
es niekur kitur, kaip tik prie „rytinės sienos“,
Lenkija gali rasti draugų.
Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir
skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus.
O pirmiausia mąstyti ir tik
tada – rašyti.
Nes iš tiesų bjauru klausyti.
pogon.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą