Šį pavasarį prof. Vytautas Radžvilas VU TSPMI skaitė Europos studijų magistro programos pirmakursiams įprastą Europos idėjos istorijos kursą. Sėkmingai jį perskaičius ir studentams išlaikius egzaminą, instituto administracija gavo kursą klausiusių studentų prašymą šį kursą vietoj privalomo padaryti pasirenkamuoju. Prašymo motyvus ir argumentus atskleidžia toliau pateikiamas visas jo tekstas:
„Savaime tokie studentų prašymai nėra retenybė ir gaunami bei svarstomi visuose Lietuvos universitetuose. Tačiau šis prašymas ypatingas dėl keletos aplinkybių. Pirmoji – tai yra jį pasirašiusių studentų sunkiai paaiškinamo momentinio ir kolektyvinio ,,praregėjimo“ rezultatas. Prašyme nurodomi kurso trūkumai netikėti. Europos idėjos istorijos kursas TSPMI skaitomas jau ne vienerius metus ir dėl jo anksčiau nebuvo sulaukta jokių studentų priekaištų. Veikiau priešingai – klausytojai šį kursą vertino kaip naudingą ir įdomų, jį savanoriškai lankė kitų kursų ir net kitų programų studentai. Jo turinys šiais mokslo metais iš esmės nepasikeitė. Antroji aplinkybė – dar keistesnė: gerokai anksčiau nei prasidėjo pavasario semestras, kursė seniūnė ragino studentus atsisakyti šio kurso motyvuojant tuo, kad jis esąs ,,kai kam nepriimtinas“, o egzaminuojant ,,netinkamai“ vertinamos studentų žinios. Iš anksto ,,žinojusi“ kurso trūkumus ir faktiškai skatinusi kolegas jį boikuoti studentė pasirodė esanti Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotoja. Kaip paaiškėjo, vėliau ji tapo ir paties ,,kolektyvinio“ prašymo TSPMI administracijai autore”, - situaciją komentavo prof. V. Radžvilas.
Europos idėjos istorijos kursas ne pirmą kartą atsiduria sunkiai paaiškinamų reformų epicentre. Iki šiol nesulaukęs jokių studentų skundų ir iš tiesų reguliariai savanoriškai lankytas ir studentų iš šalies, šis kursas ne pirmus metus nukenčia nuo Europos studijų programos reformų. Dar prieš keletą metų šis kursas buvo prieinamas dviejų programų magistrantams. Prieš porą metų, kuriant modulinę sistemą, būtent šis kursas paverstas tik vieno iš modulių dalimi ir tapo oficialiai nebeprieinamas kitų programų studentams. Praktikoje tai reiškė, kad kursą galėjo rinktis tik maža dalis buvusių studentų – tie, kurie rinkosi atitinkamą studijų modulį. Panaikinus nepasiteisinusią modulinę sistemą (į dvi „šakas“ skylančią studijų programą) kursas tapo privalomu ir vėl prieinamu visiems studentams. Reaguodama į tai kurso seniūnė kvietė studentus masiškai rašyti individualaus studijų plano prašymus ir taip išvengti privalomo kurso. Šiam planui nepavykus, sulaukta aukščiau pateikto studentų prašymo.
Prašymas buvo svarstomas TSPMI Europos studijų komiteto posėdyje. Prieš jį prof. V. Radžvilas paprašė, kad iš anksto ir raštu būtų patikslinti ir konkrečiau sufomuluoti visi studentų pateikto prašymo punktai. Buvo paprašyta atsakyti į kelis klausimus:
Kaip dėstomas Europos idėjos istorijos kursas gali būti nesusijęs su TSPMI vykdoma ES studijų programa, jeigu Europa ir šių dienų ES dideliu mastu yra kelis šimtmečius trukusios filosofinių idėjų sklaidos ir kovos rezultatas, o šiai idėjai skiriami kursai dėstomi ir laikomi savaime suprantamais geruose daugelio šalių universitetuose?
Ką reiškia ne akademinis, bet iš esmės ideologinis kaltinimas ,,euroskepticizmu“ ir priekaištas, jog viso kurso paslėpta intencija tariamai yra tik siekis įrodyti studentams, kad ES yra žlugusi, kai rimtoje akademinėje literatūroje jau plačiai sutariama, jog neofunkcionalistinis ES integracijos modelis pasirodė nevykęs ir lėmė struktūrinę Sąjungos krizę, kurią įveikti įmanoma tik sėkmingai įvykdžius tokio pat masto ES pertvarką, kurios nepavyko įgyvendinti žlugusios SSRS atveju ?
Kaip įmanoma studijuoti ir suprasti ES raidą bei adekvačiai suvokti dabartinės krizės priežastis, mastą ir galimus įveikimo būdus bei perspektyvas išsamiai nesusipažinus su Europos idėjos istorija, jeigu autoritetingoje akademinėje literatūroje gelmine ES krizės priežastimi laikoma integracijos ,,tikslo ir prasmės praradimas“, kuris dideliu mastu radosi būtent todėl, kad, pradėjus įgyvendinti atvirai ekonomistinę ir technokratinę integracijos strategiją, buvo liautasi domėtis iki XX a. vidurio gyvai svarstytais filosofinių Europos vienijimo pagrindų klausimais?
Kuo pagrįstas ir ką reiškia prašyme išsakomas priekaištas dėl paskaitų metu darytų kai kurių ES ir SSRS palyginimų (anaiptol neneigiant ir jų skirtumų), jeigu skaitant kursą, tik paklūstant įsitvirtinusiam ideologiniam ,,tabu“ lyginti abu darinius, būtų nusižengta akademinio sąžiningumo ir profesionalumo reikalavimams ir nutylėta juos siejanti akivaizdi ir seniai žinoma idėjinė giminystė, būtent kad įgyvendinamo ES integracijos modelio vienas iš svarbiausių filosofinių šaltinių yra vadinamojo vokiškojo ,,kritinio“ marksizmo idėjos?
Kuo grindžiamas priekaištas dėl dėstytojo subjektyvumo, tendencingumo ir šališkumo, tai yra kokios Europos raidą grindžiančios filosofinės teorijos bei idėjos buvo nutylėtos arba inerpretuotos iškreiptai bei savavališkai ir kokie nurodytos studijuoti literatūros sąraše esantys arba nesantys autoriai ir jų darbai liudija apie subjektyvią ir vienpusišką mokymosi medžiagos atranką?
Iki Europos studijų komiteto posėdžio atsakymai į šiuos klausimus nebuvo pateikti. Vis dėlto jo metu dalyvavusi studentų atstovė perskaitė prašymo autorių raštą. Tačiau į prof. V. Radžvilo prašytus atsakyti klausimus jame atsakyta nebuvo. Buvo išsakyta virtinė abstrakčiai suformuluotų kaltinimų ir priekaištų, kurių nepagrįstumas ir net melagingumas buvo parodyti jau posėdžio metu. Pagrindinis dėstytojui metamas kaltinimas buvo atvirai ideologinis-politinis: abejojimas ES integracijos sėkme ir šviesia Sąjungos ateitimi.
„Europos studijų programos komiteto nariams teko priminti, kad kaltinimai tarybinės tikrovės iškraipymu ir juodinimu, tarybinės liaudies laimėjimų menkinimu ir ,,skeptiškas“ netikėjimas komunizmo pergale visame pasaulyje buvo įprastiniai ir grėsmingi ,,pažangiųjų“ studentų metami kaltinimai ,,šviesia SSRS ateitimi“ abejojantiems dėstytojams. Paaiškėjo, kad prašymą pasirašę TSPMI studentai pageidauja ne kritiškų, bet ,,euroentuziastingų“, tai yra, ne akademinių, bet ideologizuotų pseudomokslinių ES studijų. Panašiai kaip ir kadaise studijuojant ,,mokslinį komunizmą“, tokias studijas siekiama įsprausti į griežtus ideologinius rėmus siekiant, kad jų metu būtų nagrinėjami tik siauri techniniai ES integracijos aspektai ir aptarinėjami tik jos ,,laikini trūkumai“, bet nekeliami ir nesvarstomi fundamentalūs klausimai, nuo kurių sprendimo priklauso Sąjungos, kartu ir Lietuvos, išlikimas ir ateitis. Šiame kontekste studentų prašyme matau ne tik mėginimą suvaržyti TSPMI akademinę laisvę pašalinant iš ES studijų ,,ideologiškai žalingą“ Europos idėjos istorijos kursą, bet ir sąmoningą siekį sumenkinti mano, kaip dėstytojo, dalykinę kompetenciją ir pakenkti profesinei reputacijai“, - studentų skundą vertino Vytautas Radžvilas.
Šie argumentai nebuvo išgirsti. Europos studijų komitetas priėmė itin keistą sprendimą palengvinti būsimųjų studentų mokymosi naštą ir pakeisti prof. V. Radžvilo skaitomo kurso statusą. Kursas paverstas pasirenkamuoju nutarus rasti jam kol kas nežinomą lengvesnę alternatyvą. Kadangi prašymo autorių priekaištai Europos idėjos istorijos kursui pasirodė esą nepamatuoti ir niekiniai, nes prašant nebuvo niekaip pagrįsti, jį skaitančio prof. V. Radžvilo dalykinė ir profesinė kompetencija liko nepaneigta, o subjektyvumas ir šališkumas nebuvo įrodyti. Studentų prašymas buvo patenkintas remiantis visai kito pobūdžio argumentais. Priimtas sprendimas grindžiamas tuo, kad kursas negali būti privalomas, nes jis pernelyg sudėtingas ir jis netinkamas skaityti dėl skirtingo studentų pasirengimo lygio.
Šitaip skandalingai motyvuodamas savąjį sprendimą komitetas faktiškai pripažino intelektualinį ir akademinį TSPMI vykdomų Europos studijų nuosmukį. Buvo oficialiai paliudyta, kad į šią studijų programą priimama vis daugiau netinkamai pasirengusių asmenų, nepajėgiančių įsisavinti visavertėms, tai yra ne ideologizuotoms ir paviršutiniškoms, bet iš tikrųjų universitetinėms ir gilioms Europos studijoms absoliučiai būtinų, bet šiek tiek sunkesnių akademinių disciplinų.
Iškalbinga, jog norėdamas išsamiau susipažinti su atsakymais į jo iškeltus klausimus, prof. V. Radžvilas paprašė posėdyje dalyvaujančios studentės perduoti jam posėdžio metu perskaitytą raštą. Tai nebuvo padaryta. Kadangi raštas yra oficialus dokumentas, kuriuo, kaip ir studentų prašymu, buvo grindžiamas Europos studijų komiteto nutarimas, prof. V. Radžvilas prašė Europos studijų programos komitetą, kurio posėdyje dalyvavo ir du TSPMI administracijos atstovai, persiųsti jam minėtą raštą. Tai taip pat nebuvo padaryta. Toks elgesys duoda pagrindo manyti, kad TSPMI administracija pati ne tik iš anksto žinojo apie EK atstovybės Lietuvoje darbuotojos dar prieš pavasario semestrą inicijuotą mėginimą pakeisti Europos idėjos istorijos kurso statusą bei faktiškai pašalinti šį kursą iš studijų programos, bet šiam sumanymui pritarė ir aktyviai padeda jį įgyvendinti.
Kadangi tai yra ne pirmas TSPMI įvykdytas išpuolis prieš prof. V. Radžvilą, kurio, kaip ,,ideologiškai nepatikimo“ dėstytojo intelektualinę ir akademinę įtaką stengiamasi sumažinti siaurinant jo dėstomus kursus, šį atvejį nutarta viešinti. Tai daroma siekiant atkreipti plačiosios visuomenės ir akademinės bendruomenės dėmesį į demokratijai ir valstybingumui pavojingas politinio ir akademinio gyvenimo tendencijas. Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose stiprėja pastangos įtvirtinti ideologinį ir politinį vienintelės tiesos diktatą ir tampa vis pastebimesni mėginimai subtiliais būdais varžyti ir siaurinti akademinę dėstymo ir mokslinių tyrinėjimų laisvę.
Šiomis priemonėmis pirmiausiai siekiama gniaužti ir stabdyti visavertę tautinių ir valstybinių idėjų raišką akademinėje ir viešojoje erdvėje. Kaip ir sovietmečiu, šios idėjos sistemingai šalinamos iš mokymo bei studijų programų ir sąmoningai stumiamos į mokslinių tyrinėjimų lauko paraštes. Jas skleidžiančius dėstytojus ir tyrinėjančius bei plėtojančius mokslininkus stengiamasi marginalizuoti ir nutildyti paverčiant antrarūšiais ir atstumtaisiais akademinės bendruomenės nariais. Tai daroma sąmoningai ignoruojant arba neigiant minėtų idėjų moralinę bei politinę svarbą visuomenei bei valstybei ir menkinant jomis grindžiamų mokslinių darbų kultūrinę bei intelektualinę vertę. Daugėja atveju, kai iš universitetų ir kitų mokslo įstaigų mėginama ,,demokratiškai“ šalinti, tai yra pasitelkiant formaliai teisėtus būdus, nepagrįstai atleidinėti ,,ideologiškai nepatikimus“, tvirtomis tautinėmis ir valstybinėmis nuostatomis besivadovaujančius dėstytojus ir tyrėjus. Taip pat plinta praktika kurti dirbtines kliūtis šias nuostatas išpažįstantiems jauniems ir gabiems asmenims pradėti mokslinę veiklą ir patekti į akademinę bendruomenę.
„Socialinių mokslų išvalstybinimo tendencijos stiprėja ir ryškėja sparčiai didėjančių geopolitinių grėsmių Lietuvai fone, kai joms atremti darosi kaip niekada svarbus neideologizuotas ir nevaržomas, blaivus ir atsakingas mąstymas ir juo grindžiamas filosofinis ir mokslinis politinės tikrovės tyrinėjimas ir adekvatus jos supratimas bei vertinimas. Ignoruojant ir marginalizuojant tariamai ,,atgyvenusias“ ir ,,nebeaktualias“ Tautos ir valstybės idėjas ribojamas ir skurdinamas Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų tyrinėjimų ir studijų laukas. Kryptingai ,,valant“ akademinę bendruomenę nuo šių idėjų tyrinėtojų ir skleidėjų, žlugdomas minėtų mokslų srityje sukauptas intelektualinis potencialas ir smukdomas jų intelektualinis lygis. Ištautinant ir išvalstybinant – atsaistant nuo Tautos ir valstybės poreikių bei strateginių tikslų – šias mokslo sritis, iš tikrųjų yra paneigiama jų tikroji kultūrinė, moralinė ir politinė paskirtis ir prasmė. Todėl neišvengiamai pakertamas ir šių mokslų gebėjimas atlikti jiems skirtą pagrindinę misiją – prisidėti prie Lietuvos visuomenės sanglaudos stiprinimo, skatinti tvarią šalies raidą ir išlikti itin svarbiais Tautos ir valstybės išsaugojimo garantais“, - platesnę problemą įžvelgia Vytautas Radžvilas.
VU TSPMI vykstantis mėginimas ,,išspręsti Radžvilo problemą“ net studijų kokybės kaina yra tik šių bendrų tendencijų apraiška, skatinanti atidžiau pasigilinti ir į viso Lietuvos politikos mokslo būklę. Visuomenė turi ne tik teisę, bet ir pareigą iškelti klausimą, kam tarnauja Lietuvos politikos mokslas.
Atėjus laikui bus pateikta išsamesnė informacija ir apie kitus vykstančio prof. V. Radžvilo ideologinio persekiojimo ir mėginimų pašalinti jį iš instituto atvejus. Taip pat bus išanalizuoti ir nacionalinio saugumo požiūriu įvertinti TSPMI pastaraisiais metais įvykdytų studijų programos reformų rezultatai bei mokslinių tyrinėjimų problematikos srityje įvykę pokyčiai.
