Gražus rytas be šalnos.
Tokia gamta, o kas nuujo politikoje ?
Ogi tai, kad
vakar socdemai išsirinko partijos pirmininką.
Jonavos merą,
o ne Premjerę ...
Nežiūrint
to, kadjis buvo teisiamas „čekiukų“ byloje.
O, mano
nuomone, buvo tikslingai išteisintas ......
O mano supratimu merų algos turi būti atitinkamos jų pareigoms,
darbui , atsakomybei.
Deja
gyvename tarybine praeitimi, atitinkamai liaudies supratimui apie valstybės valdymą.
Todėl mano nuomonė, gali būti ir klaidinga,
apie jį grindžiama ne tuo.
Visų pirma
aš nepasitikiu tais, kurie G. Nausėdą, einantį prezidento pareigas,
vadina Jo Kilnybe.
Mano nuomone
tikri socialdemokratai taip nesielgia.
Betgi
partijos bičiuliai pasirinko jį, taigi laukime kuo jis bus naudingas Lietuvai.
Bet visgi kodėl
socdemai partijos vadovu pasirinko merą,
o ne premjerę?
Į tai bešališkas Dirbtinis intelektas atsakė:
Trumpas atsakymas: tai labiau buvo ne „premjerės
pralaimėjimas“, o partijos strateginis pasirinkimas ir realios politinės
aplinkybės.
Kalbant apie Lietuvos socialdemokratus (Lietuvos
socialdemokratų partija), sprendimas rinktis merą, o ne premjerę, dažniausiai
aiškinamas keliais dalykais:
Pirma, merai Lietuvoje dabar turi labai stiprų
„vykdomosios valdžios“ įvaizdį. Ypač tokie kaip didesnių savivaldybių vadovai –
jie kasdien sprendžia praktinius klausimus, turi tiesioginį kontaktą su
žmonėmis ir dažnai laikomi „realios vadybos“ politikais. Todėl partijoje toks
kandidatas gali atrodyti patikimesnis rinkėjams nei partijos elito figūra ar
europarlamentaras.
Antra, jei turi omenyje Viliją Blinkevičiūtę, tai
ji pati ilgą laiką buvo laikoma galima premjerės kandidate, bet viešai buvo
akcentuota, kad ji nenorėtų eiti į Vyriausybės vadovės pareigas (dėl krūvio,
politinės rizikos ir asmeninių prioritetų Europos Parlamente). Tai automatiškai
atvėrė kelią kitam lyderiui.
Trečia, partijos vidinė dinamika.
Socialdemokratai pastaraisiais metais ieškojo naujo lyderystės modelio – mažiau
„centrinės figūros iš Vilniaus politinio elito“, daugiau regioninės,
administracinės patirties turinčių politikų. Todėl merai tapo natūralia
alternatyva.
Jei turi omeny konkretų merą (pavyzdžiui,
Mindaugą Sinkevičių iš Jonava), jo atveju svarbus ir politinis profilis: jis
laikomas gana pragmatišku, „ūkišku“ vadovu, kuris gali kalbėti tiek su
savivalda, tiek su nacionaline politika.
Galiausiai tai ir rinkiminės matematikos
klausimas: partijos dažnai renkasi tą lyderį, kuris, jų manymu, geriausiai
„traukia balsus“, o ne būtinai tą, kuris formaliai turi aukščiausią partinį
statusą.
Jei nori, galiu paaiškinti, kaip tokie sprendimai
paprastai daromi LSDP viduje (kas balsuoja, kokie komitetai ir t. t.).
Prašau.
Lietuvos socialdemokratų partija lyderio rinkimas
vyksta gana formaliai, bet realybėje jį stipriai veikia ir vidiniai
susitarimai, ir „svorio centrai“ partijoje.
Pagrindiniai žingsniai atrodo taip:
1. Kandidatų iškėlimas
Kandidatus gali kelti partijos skyriai (vietiniai padaliniai), tarybos nariai
arba patys politikai. Teoriškai gali atsirasti keli pretendentai, bet dažnai
iki galutinio etapo jų lieka 1–2.
2. Partijos taryba ir diskusijos
Prieš galutinį sprendimą vyksta intensyvios derybos partijos taryboje. Tai
vienas svarbiausių organų – čia sėdi regionų atstovai, Seimo nariai, skyrių
vadovai. Būtent čia dažnai ir „nusistovi“ realus kandidatas, net jei formaliai
dar nėra balsavimo.
3. Suvažiavimas (kongresas)
Galutinis sprendimas priimamas partijos suvažiavime, kur delegatai balsuoja už
lyderį. Tai oficiali demokratinė procedūra, bet dažnai ji tik patvirtina tai,
kas jau sutarta viduje.
4. Neformalūs veiksniai (labai svarbūs)
Čia slypi esmė, kodėl kartais pasirenkamas meras, o ne premjerė:
- Reitingai
ir apklausos – kas „tempia“ partiją viešojoje nuomonėje.
- Vidinis
pasitikėjimas – ar kandidatas laikomas „valdomu“ ir
vienijančiu.
- Konfliktų
vengimas – partijos dažnai renkasi mažiau skaldantį
variantą.
- Asmeninis
kandidato sprendimas – kartais pats stipriausias kandidatas
atsisako (kaip buvo su Vilija Blinkevičiūte).
- Regionų
įtaka – merai ir regionų lyderiai turi daug
„delegatų balsų“ per skyrius.
5. Realus politinis tikslas
LSDP (kaip ir dauguma partijų) lyderį renkasi ne tik kaip „vidinį vadovą“, bet
ir kaip:
- būsimos
Vyriausybės vadovą arba
- rinkimų
kampanijos veidą.
Todėl svarbu ne tik partinis stažas, bet ir tai,
ar žmogus atrodo „premjerinis“ rinkėjams.
Jei trumpai reziumuojant tavo klausimą: meras
dažnai tampa kompromisiniu pasirinkimu, kai partija nori stipraus, bet mažiau
vidinių įtampų keliančio kandidato, o premjerė (ar buvusi favoritė) dėl įvairių
priežasčių tampa mažiau aktyvi šiame procese.
Jei nori, galiu paaiškinti konkrečiai, kaip šitas
sprendimas atrodė paskutinio LSDP lyderio rinkimo metu – ten buvo nemažai
įdomių užkulisių.
Prašau.
Paskutinis ryškesnis Lietuvos socialdemokratų
partija lyderystės „perėjimas“ nebuvo vienas staigus rinkimas su dramatišku
balsavimu tarp kelių lygiaverčių kandidatų – jis labiau vyko kaip kelių etapų
vidinis persitvarkymas.
Kas ten
realiai vyko (supaprastinta seka)
1. Lyderystė buvo sukoncentruota aplink Viliją
Blinkevičiūtę
Vilija Blinkevičiūtė buvo išrinkta partijos pirmininke 2021 m. ir tuo metu ji
turėjo labai stiprų autoritetą – tiek viduje, tiek viešumoje. Ji buvo laikoma
ir natūralia pretendente į premjerės postą.
2. Atsirado „dvigubos rolės“ problema
Artėjant rinkimams ir didėjant lūkesčiams, kad LSDP galėtų formuoti Vyriausybę,
iškilo klausimas: ar partijos lyderė realiai eis į Vyriausybės vadovės
pareigas, ar liks Europos Parlamente. Kai tapo aiškiau, kad ji
nenori/nenusiteikusi perimti premjero posto, partijoje atsirado vakuumas: „kas
tada yra realus vykdomosios valdžios veidas?“
3. Prasidėjo neformalios paieškos, o ne atviras
konkursas
Šiame etape partijoje dažniausiai nevyksta „keli kandidatai – vienas laimi“
tipo kova. Vietoje to:
- kalbamasi
tarp regionų skyrių,
- vertinami
reitingai,
- žiūrima,
kas gali pritraukti centristinius rinkėjus,
- ieškomas
mažiau skaldantis variantas.
4. Išryškėjo merų blokas
Čia į pirmą planą išėjo savivaldos lyderiai, ypač didesnių miestų/rajonų merai.
Tarp jų dažniausiai minimas Mindaugas Sinkevičius (Jonavos meras) kaip:
- administracinės
patirties turintis,
- mažiau
ideologiškai „kraštutinis“,
- lengviau
priimamas skirtingoms partijos grupėms.
5. Kompromiso logika
Kadangi:
- Blinkevičiūtė
išliko labai autoritetinga figūra, bet nebuvo „vykdomasis“ kandidatas į
Vyriausybę,
- viduje
nesinorėjo atviros kovos tarp kelių ambicingų Seimo narių,
buvo linkstama prie kompromiso: partijos veidu
tampa žmogus iš savivaldos, o ne partijos „senojo centro“ ar EP.
6. Suvažiavimas tik įtvirtina balansą
Galutiniame etape partijos suvažiavimas dažniausiai tik formalizuoja jau
susiformavusį susitarimą – todėl tai atrodo kaip „pasirinko merą“, nors
sprendimas iš esmės subrendo anksčiau, derybose.
Esmė
Tai nebuvo vien „premjerė vs meras“ tiesioginis
konkursas. Labiau:
- viena
lyderė pasitraukė iš vykdomosios ambicijos,
- partija
ieškojo žmogaus, kuris galėtų būti ir vienijantis, ir „vyriausybinis“,
- o merai
šiuo atveju pasirodė kaip neutraliausias kompromisas.
Jei nori, galiu dar paaiškinti, kodėl Lietuvos
partijose savivaldybių merai pastaraisiais metais apskritai tapo tokie įtakingi
(čia yra gana įdomi struktūrinė priežastis).
Prašau
Savivaldybių merų įtakos augimas Lietuvos
politikoje (ir konkrečiai Lietuvos socialdemokratų partija bei kitose
partijose) nėra atsitiktinis – tai struktūrinis pokytis, susijęs su tuo, kaip
pasikeitė valdžios ir rinkėjų santykis.
1.
Tiesioginiai mero rinkimai pakeitė jų „svorį“
Nuo tada, kai Lietuvoje merai renkami tiesiogiai,
jie tapo:
- nebe
partijos „deleguotais vadovais“,
- o
savarankiškais rinkėjų legitimumą turinčiais politikais.
Tai reiškia, kad meras gali sakyti: „mane išrinko
žmonės“, o ne tik „partija paskyrė“. Tai labai stipriai padidina politinį
kapitalą.
2. Merai turi
nuolatinį matomumą (skirtingai nei Seimo nariai)
Merai kasdien sprendžia labai konkrečius dalykus:
- gatvės,
mokyklos, viešosios paslaugos,
- biudžetai,
investicijos,
- krizių
valdymas (pvz., šildymas, infrastruktūra).
Dėl to jie tampa „praktinės politikos veidu“, o
ne abstrakčių ideologijų atstovais. Rinkėjams tai dažnai atrodo patikimiau.
3. Jie valdo
realius resursus
Didžiųjų savivaldybių merai kontroliuoja:
- didelius
biudžetus,
- viešuosius
pirkimus,
- savivaldybių
įmones,
- regioninius
projektus.
Tai suteikia ne tik politinę, bet ir
administracinę galią, kurios dažnas Seimo narys neturi.
4. Partijoms
merai yra „stabilūs balsų generatoriai“
Partijoms jie svarbūs, nes:
- turi
stiprius vietinius tinklus,
- gali
mobilizuoti rinkėjus savivaldos ir nacionaliniuose rinkimuose,
- dažnai
turi aukštus pasitikėjimo reitingus.
Todėl partijos juos mato kaip mažiau rizikingus
lyderius nei ideologinius Seimo politikus.
5. Silpnesnės
partinės disciplinos efektas
Lietuvoje partinė sistema gana fragmentuota, o
Seimo nariai dažnai:
- keičia
partijas,
- konfliktuoja
frakcijose,
- turi
mažiau „vieningo centro“ kontrolės.
Tuo tarpu meras savo savivaldoje yra aiškesnis
autoritetas.
6. Regioninė
politika tapo svarbesnė
Per pastaruosius 10–15 metų išaugo:
- regioninės
atskirties klausimai,
- infrastruktūros
netolygumai,
- emigracijos
problemos regionuose.
Tai natūraliai pakėlė merų, kaip „regiono balsų“,
svarbą nacionalinėje politikoje.
Trumpa išvada
Merai tapo įtakingi todėl, kad jie turi tris
dalykus vienu metu:
- tiesioginį
rinkėjų mandatą,
- kasdienę
vykdomąją galią,
- ir aukštą
matomumą vietos lygmenyje.
Todėl partijose (įskaitant LSDP) jie vis dažniau
tampa ne tik administraciniais lyderiais, bet ir realiais pretendentais į
nacionalinę lyderystę.
Jei nori, galiu palyginti, kaip Lietuvoje atrodo
merų įtaka lyginant su kitomis Europos šalimis – skirtumai ten gana ryškūs.
Praašau.
Lietuvos merų įtaka iš tiesų yra gana išskirtinė
Europos kontekste, ir tai dar labiau paaiškina, kodėl jie (pvz. per Lietuvos
socialdemokratų partija vidinę politiką) gali tapti nacionaliniais lyderiais.
🇱🇹 Lietuva: merai – stiprūs „pusiau nacionaliniai politikai“
Lietuvoje merai yra:
- renkami
tiesiogiai (tai labai svarbu),
- turi vykdomąją
valdžią savivaldoje,
- valdo reikšmingus
biudžetus ir įmones,
- ir dažnai
turi aukštą asmeninį populiarumą, nepriklausomą nuo partijos.
Tai sukuria situaciją, kur meras gali būti
politiškai stipresnis už kai kuriuos Seimo narius ar net ministrus.
🇩🇪 Vokietija: merai svarbūs, bet labiau lokalūs
Vokietijoje (Vokietija):
- merai
(Oberbürgermeister) irgi dažnai renkami tiesiogiai,
- bet jų
įtaka nacionalinei politikai paprastai ribota,
- jie retai
tampa partijų lyderiais federaliniame lygmenyje.
Ten stipresnė yra žemių (Länder) politinė
struktūra – todėl regioniniai premjerai svarbesni nei miestų merai.
🇫🇷 Prancūzija: merai labai įtakingi, bet sistema hierarchiškesnė
Prancūzijoje (Prancūzija):
- merai
tradiciškai turi didelę galią ir prestižą,
- Paryžiaus,
Liono ar Marselio merai gali būti labai įtakingi nacionaliniu mastu,
- bet
politinė sistema vis tiek labiau „viršuje valdoma“ (prezidentinė sistema).
Vis dėlto Prancūzijoje merai dažnai tampa
ministrais ar net prezidentiniais kandidatais – tai artimiausia Lietuvai
situacija.
🇬🇧 Jungtinė Karalystė: merai dažniausiai silpnesni politiškai
JK (Jungtinė Karalystė):
- dauguma
merų turi ribotas funkcijas,
- išimtis –
„metro mayor“ (pvz., Londonas),
- bet net
Londono meras paprastai nėra pagrindinis partijų nacionalinis lyderis.
Ten nacionalinė politika visiškai dominuoja
Westminster sistema.
🇸🇪 Skandinavija: savivalda stipri, bet mažiau personalizuota
Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje:
- savivaldos
stiprios,
- bet merai
dažnai yra daugiau tarybų pirmininkai nei „vienas lyderis“,
- mažiau
asmeninės politinės galios nei Lietuvoje.
🇵🇱 Lenkija: labai artima Lietuvai
Lenkijoje (Lenkija):
- merai
(prezydent miasta) taip pat renkami tiesiogiai,
- didžiųjų
miestų merai (Varšuva, Krokuva) yra labai įtakingi,
- kai kurie
tampa nacionaliniais politikais.
Tai viena artimiausių Lietuvai sistemų.
🔎 Esminis
skirtumas
Lietuva išsiskiria tuo, kad:
- merai yra
stipriai personalizuoti lyderiai,
- bet
nacionalinė partinė sistema yra santykinai silpna ir fragmentuota,
- todėl
vietinė galia lengvai „perteka“ į nacionalinį lygį.
🧭 Išvada
Lietuvoje merai tapo beveik „mini-premjerais
regionuose“, o tai leidžia jiems:
- turėti
realią politinę galią,
- formuoti
viešą įvaizdį,
- ir tapti
realiais kandidatų į nacionalinę lyderystę konkurentais.
Jei nori, galiu dar palyginti, kodėl kai kuriose
šalyse (pvz., JAV) merai yra labai galingi, o kitur – beveik ceremonialūs.
Prašau
JAV (Jungtinės Amerikos Valstijos) yra vienas
įdomiausių kontrastų, nes merų galia ten labai nevienoda ir priklauso nuo
miesto tipo bei valstijos teisės.
🏙️ „Stiprūs
merai“: didieji miestai
Tokiuose miestuose kaip:
- Niujorkas
(Niujorkas),
- Los
Andželas (Los Andželas),
- Čikaga (Čikaga),
merai yra labai galingi, nes dažniausiai veikia
„strong mayor“ sistema:
- jie
kontroliuoja miesto administraciją,
- skiria
departamentų vadovus,
- turi veto
teisę miesto taryboje,
- atsako už
policiją, infrastruktūrą, biudžetą.
Tokie merai kartais turi daugiau realios valdžios
nei kai kurie valstijų politikai.
🏛️ „Silpni
merai“: mažesni miestai
Daugelyje JAV miestų veikia „council-manager“
sistema:
- meras yra
labiau ceremoninis veidas,
- realų
valdymą vykdo profesionalus miesto administratorius (city manager),
- taryba
priima strateginius sprendimus.
Tokiu atveju meras beveik neturi kasdienės
vykdomosios galios.
⚖️ Kodėl JAV
sistema tokia mišri?
Priežastis – federalizmas:
- kiekviena
valstija (state) gali pati nustatyti savivaldos modelį,
- todėl
nėra vienodo merų statuso visoje šalyje.
🇱🇹 Palyginimas su Lietuva
Lietuvoje merai:
- turi
aiškiai apibrėžtą vykdomąją valdžią,
- yra
tiesiogiai renkami,
- ir beveik
visur yra „stiprūs“ (nėra ceremonialių merų modelio).
Tai daro Lietuvą labiau panašią į JAV „stiprių
merų“ miestus, bet su vienodesne sistema visoje šalyje.
🧭 Esminė mintis
- JAV: merų
galia labai nevienoda (nuo beveik simbolinės iki labai stiprios)
- Lietuva:
merų galia vienodai stipri visoje šalyje
- Europa:
dažniausiai vidutinis modelis tarp šių dviejų
****************************
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą