Informacija iš interneto:
Žydai sparčiai pradėjo emigruoti į Palestiną XIX amžiuje, įkūrė tenai kelis žydiškus miestus (taip pat ir Tel Avivą).
1946 m.
pabaigoje, britų bei amerikiečių sudarytos komisijos duomenimis, Palestinoje
gyveno 1 269 000 arabų (67,6 %), 608 000 žydų
(32,4 %).[21
] Dėl imigracijos
žydų procentas nuolat augo, į Izraelio teritoriją palestiniečių pabėgėliai
sugrįžti neturi teisės.
Jungtinės Tautos
1947 metų lapkritį priėmė rezoliuciją Nr. 181, kuria Palestiną padalino, 55 procentus jos skirdami žydams, o 45
procentus – arabams. Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio
neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai.
Palestinos arabai bei aplinkinės arabų
valstybės su šiuo padalijimu nesutiko,
nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos.
1948 04 09 sukarinta žydų organizacija Irgun Dair Jasino
kaime nužudė, skirtingais duomenimis, 100-250 arabų, daugiausia civilių.
--------------------------------------
Dair Jasino skerdynės
Čia įvyko
vienos iš garsiausių skerdynių Al Nakbos (1948 metų) kare,
kai 1948 m. balandžio
9 d., apie 5 valandą ryto sukarinta žydų organizacija Irgun ir teroristinė
grupuotė Lehi įžengė į
palestiniečių kaimą su maždaug 750 gyventojų. Gyventojai bandė gintis ir
pradžioje sėkmingai sulaikė puolimą, tačiau galų gale pasipriešinimas buvo
nuslopintas. Dalis gyventojų spėjo pasitraukti, likusieji buvo suimti. Daugelio
šaltinių duomenimis žuvo apie 100-120 gyventojų, daugiausia civilių. Liudininkų
teigimu dalis žuvusiųjų buvo jau kovos veiksmams pasibaigus sušaudyti
belaisviai.
Like gyvi belaisviai buvo sunkvežimiais
vežiojami po Jeruzalę
iš jų tyčiojantys, o vėliau paleisti Rytų Jeruzalėje.
Daugelio
liudininkų teigimu ši ataka nebuvo pagrįsta jokiais kariniais motyvais, nes
Dair Jasinas neturėjo strateginės reikšmės, taip pat jame nebuvo palestiniečių
kovotojų, priešingai, kaimo gyventojai palaikė draugiškus santykius su
gretimomis žydų gyvenvietėmis.
Aukų skaičius skirtinguose šaltiniuose
smarkiai svyruoja, nuo 50 iki 300.
Manoma, kad Izraelio informacijos priemonės
sąmoningai išpūtė skerdynių mastą, siekdamos paskatinti palestiniečius bėgti iš
Izraelio ar jo okupuotų teritorijų.
---------------------------------------
Pasklidus gandams apie skerdynes, kuriuos, anot
dalies šaltinių, intensyviai skleidė ir Izraelio informacijos priemonės,
prasidėjo masinis palestiniečių bėgimas į aplinkines valstybes.
Šių
pabėgėlių statusas šiuo metu yra rimta kliūtis tolesnėms deryboms dėl
Palestinos valstybės įkūrimo.
1948 m. gegužės 14 d. Izraelis paskelbė
nepriklausomybę.
----------------------
. Naujai gimusią valstybę (Izraelio Valstybė) iškart pripažino abi didžiosios Šaltojo karo varžovės: JAV 05 15 de facto, SSRS 05 16 – de jure.
-----------------------
Kitą dieną po to
aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį Izraelis laimėjo ir užėmė dalį žemių, pagal JTO padalijimo
planą skirtų arabams, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų
Krantą (Jordanija).
1967 metais
Izraelis apkaltino arabų valstybes – Egiptą, Siriją, Iraką ir Jordaniją
planuojant vėl pulti Izraelį ir sudavė prevencinį smūgį, o po to per šešias
dienas sutriuškino priešininkų armijas bei privertė arabų valstybes sutikti su
JTO pasiūlytomis paliaubomis.
Per
Šešių dienų karą Izraelis okupavo dvi teritorijas, niekad nepriklausiusias
Anglų Palestinos mandatui – Golano aukštumas (priklausiusias Sirijai) ir
Sinajaus pusiasalį (priklausiusį Egiptui).
Šiame kare Izraelis taip pat užėmė ir rytinę
Jeruzalės dalį. Izraelis laiko ją savo teritorijos dalimi, tačiau tarptautinė bendruomenė
to nepripažįsta.
Vėliau
Sinajaus pusiasalis grąžintas Egiptui mainais už Izraelio pripažinimą ir taikos
sutartį.
1973 metų Jom
Kipuro kare Egiptas ir Sirija netikėtai atakavo Izraelį, tuo metu švenčiantį
Jom Kipurą – vieną svarbiausių religinių žydų švenčių.
Puolimas pradžioje buvo sėkmingas, tačiau
vėliau Izraelio karinės pajėgos buvo sėkmingai mobilizuotos ir atrėmė ataką.
Keršydamos už JAV paramą Izraeliui, naftą
eksportuojančios arabų valstybės sumažino, o vėliau ir nutraukė naftos tiekimą JAV
bei kitoms Izraelį parėmusioms šalims (1973 metų naftos krizė).
Izraelio
valstybės vis dar nepripažįsta dalis valstybių (daugiausiai musulmoniškų),
lieka neišspręsti okupuotų teritorijų, žydų naujakurių gyvenviečių jose
klausimai.
Palestinos savivalda
kontroliuoja tik dalį Vakarų Kranto, Gazos Ruožas valdomas Hamas judėjimo.
Gazos Ruožas (arab. قِطَاعُ غَزَّةَ = Qiṭāʿu Ġazzah) – siaura žemės juosta Pietvakarių
Azijoje, rytinėje Viduržemio
jūros pakrantėje.
Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Izraeliu, pietvakariuose – su Egiptu. Pavadinimas kilęs nuo Gazos – pagrindinio miesto šioje
teritorijoje. 1948 m. arabų–Izraelio karo metu teritoriją užėmė Egiptas, o
1967 m. Šešių dienų kare teritoriją perėmė Izraelis. Tai
gana tankiai apgyvendinta, apie 2,3 mln. gyventojų turinti teritorija,[1]
de jure nepripažįstama kaip kurios nors nepriklausomos valstybės dalis.
Gazos Ruožas kartu su Vakarų
Krantu sudaro Palestinos valstybę. JAV pripažįsta šią
teritoriją esant okupuotą Izraelio, o tokia padėtis prieštarauja
Izraelio-Palestinos laikinam susitarimui. Teigiama, jog ilgalaikiai susitarimai
gali atsirasti tik tolesnėse derybose. Izraelio vyriausybė su tuo nesutinka,
ypač po savo kariuomenės atitraukimo iš Gazos ruožo 2005 m. Izraelis
kontroliuoja Gazos Ruožo šiaurines sienas, teritorinius vandenis bei oro erdvę.
Pagal susitarimą su Izraeliu, Egiptas kontroliuoja pietinę sieną.[2]
-----------------------------------------------------
Okupuotų teritorijų A ir B zonos (2006 m.)
---------------------------------------------------------
2022 m. gruodžio 31 d. Izraelyje gyveno 9,66
mln. gyventojų: 73,6 % iš jų – žydai,
21,1 % – arabai ir 4,8 % – ne arabai krikščionys ir
gyventojai, nenurodę religijos.]
Šalyje taip pat
gyvena čerkesų, rusų ir kitų tautinių mažumų. Tarp žydų 35 % – pirmos
kartos imigrantai, apie 1,1 mln. – emigrantai iš buvusios Tarybų Sąjungos.
2018 m. liepos 19 d. Knesetas priėmė pagrindinį įstatymą, pagal kurį Izraelio valstybė iš esmės apibūdinama kaip „tautinė žydų tautos valstybė“, hebrajų kalba įvardinama oficialiąja kalba, o arabų kalbai suteikiamas „ypatingas statusas“.
Tas pats įstatymo projektas suteikia žydams unikalią nacionalinio apsisprendimo teisę, o žydų gyvenviečių plėtrą šalyje vertina kaip „nacionalinį interesą“, įgalinantį vyriausybę „imtis veiksmų šį interesą skatinti, plėtoti ir įgyvendinti“.[32]
*****************************************************************
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą