Nuo ko reikia pradėti „Gerovės valstybės“ kūrimą ....

   Štai   rugsėjo 18 d.   Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, susitikęs su Vyriausybės nariais, aptarė aktualiausius politinės darbotvarkės klausimus, tarp jų ir pirmųjų žingsnių „Gerovės valstybės „ link   įgyvendinimą.

 Per susitikimą  buvo pasiektas principinis sutarimas, kad skurdo būklė tarp pensininkų yra viena didžiausių šalies socialinių problemų, kurią būtina neatidėliojant spręsti. 

  Dėl to bus įgyvendinama Prezidento iniciatyva užtikrinti, kad senatvės pensijos augtų sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis.

 Šia proga tenka pastebėti, kad esamas Prezidentas yra  kompetentingas ekonomistas ( kas jį iš esmės išskiria iki lig šiol buvusių), ir jam   gerai žinoma „Gerovės valstybės“ samprata, ko tikrai  nepasakysi apie mūsų plačiąja visuomenę.

Savaime suprantama, kad „Gerovės valstybės“ samprata yra žymiai platesnė nei padorių senatvės pensijų užtikrinimas.

Štai kaip apibrėžia „Gerovės valstybę“ Vikipedija:

Gerovės valstybė – socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus.  Gerovės valstybės teorija per pastarąjį pusamžį buvo labiausia išvystyta klasikiniais tapusiuose G.Espig-Andersen, R.Titmus darbuose. Pagrindiniai gerovės valstybės požymiai - visų jos gyventojų socialinis apgintumas ir atsparumas kriziniams išbandymams.  Mokslinėje teorijoje yra apibrėžiami ir įvertinami tipiškiausi gerovės valstybės modeliai:  1) Institucinis-perskirstomasis-socialdemokratinis, kurio daugiausia bruožų yra Šiaurės Europos valstybėse,  2) Bismarkinis – korporatyvinis modelis, kurio daugiausia savybių yra kontinentinės Vakarų Europos šalyse,  3) Marginalinis – liberalus modelis, kurio daugiausia bruožų Europoje turi D. Britanija, Airija ir Šveicarija,  4) Korporatyvinis – klientelistinis modelis, kurio daugiausia savybių yra Pietų Europos šalyse,   5) Marginalinis-liberalus modelis Šiaurės Amerikoje,  6) Rytų Azijos ir Okeanijos šalių marginalinis-liberalus modelis ir  7) Rytų Europos korporatyvinis – liberalus- klientelistinis modelis.  Gerovės valstybei pasak socialdemokratinės ideologijos yra būdinga aukštas BVP, žemas socialinę nelygybę atspindintis Gini koeficientas, aukštas užimtumas, žemas nusikalstamumas, normali gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka, sveikatingumas ir ilgaamžiškumas, socialinis apgintumas ir žmogaus teisės, pilnatvė ir pasiturėjimas šeimoje bei giminėje, kaimynystėje ir bendruomenėje, organizacijose bei valstybėje, pagarba ir atsakingumas darbe bei laisvalaikyje.  Radikalesni kairieji teigia, kad tik kai yra sukurta pastovi sistema, galima leisti kai kurias sferas perduoti privačios iniciatyvos valdymui, nes pasak liberalios ideologijos ji geriau sugeba tvarkytis su biurokratija, be kurios valstybinis reguliavimas yra neįmanomas.  Tačiau šios sferos vis tiek palieka valstybės kontrolėje, kad būtų išlaikyti gerovės valstybės standartai.  Socialdemokratai gerovės valstybę laiko tarpine stadija kelyje į demokratinio socializmo visuomenę.

Geriau susipažinti su „Gerovės valstybės“  samprata galima  perskaičius  Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto  knygą   „Gerovės valstybės kūrimas  Lietuvoje: mitas ar realybė? „

  

Plačiąja prasme leidinio paskirtis – sugeneruoti moksliškai patikimas žinias apie specifinį,

Lietuvoje mažai tyrinėtą reiškinį – gerovės valstybės raidą.

Knyga taip pat siekia prisidėti prie tarptautinių ir nacionalinių mokslinių debatų apie gerovės valstybės vaidmenį ir reikšmę šiuolaikėje visuomenėje.

Knygoje Lietuvos gerovės valstybės raida analizuojama kitų ES šalių kontekste.

Tačiau šia proga tenka su dideliu apgailestavimu pažymėti, kad deja deja yra, kaip yra --- Lietuva tarp ES šalių išsiskiria tuo, kad joje labai jau silpna pilietinė visuomenė, kad ji iš esmės nėra teisinė valstybė.

Viso to vienas iš akivaizdžių  ir nepaneigiamų įrodymų – jau kone 10 metų klestintis „Valstybinis reketas“ (Neteikiamos centralizuotai paruošto  karšto vandens tiekimo paslaugos kainų prievartinis taikymas.), kuris vien Vilniaus šilumos vartotojams kasmet atsieina ~ 3 milijonus eurų.

Ir kuriam iš esmės pritaria Seimas, su jo esamu pirmininku priešakyje, Premjeras, STT. Prokuratūra, Valstybės kontrolė, kitos spectarnybos.

Todėl blaiviai mąstant,  pritariant „Gerovės valstybės“ įdėjai, tenka pažymėti, kad visų pirma reikia pradėti nuo „Valstybinis reketo“ likvidavimo ir nuo jo patirtos žalos atlyginimo.

Kadangi Prezidentūroje kol kas tvarka tokia pati, kaip prie buvusios Prezidentės, tikėtina, kad esamas Prezidentas informacijos apie ~ 10 metų klestintį – bujojantį „Valstybinį reketą“   neturi.

Todėl tikėkimės, kad apie jį sužinojęs veiks pagal savo kompetenciją ir pažadus kurti „Gerovės valstybę“.  

Juo labiau, kad per visą "Valstybinis reketo“ klestėjimo laiką visos šalies  šilumos vartotojų patirta žala yra geros dešimtys milijonų eurų.

Šia proga tenka pažymėti, kad buvusios  Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (esamos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos) veikla   taipogi yra akivaizdus ir nepaneigiamas neteisinės valstybės įrodymas.

 Todėl, blaiviai mąstant, Prezidentas turėtų pavesti Valstybės kontrolei, kuri yra informuota apie  neteisinę  buvusios     Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklą,  tačiau tai ignoruoja, atlikti jos veiklos atsakingą auditą, kuris nė karto nebuvo atliktas nuo  1997 metų .....

 Sumoje. blaiviai mąstant, jei bent  tai nebus padaryta, greičiau su „Gerovės valstybe“  bus taip, kaip ir buvo ............... 

.


.