Anoj pusėj Apaščios (I)

{www.selonija.lt -  nepriklausomas interneto portalas, skirtas šiaurės Lietuvos ir pirmiausiai – Biržų – krašto kultūrai, istorijai ir naujienoms.}

nepriklausomas interneto portalas, skirtas šiaurės Lietuvos ir pirmiausiai – Biržų – krašto kultūrai, istorijai ir naujienoms. - See more at: http://www.selonija.lt/about/#sthash.P7mvmhue.dpuf

nepriklausomas interneto portalas, skirtas šiaurės Lietuvos ir pirmiausiai – Biržų – krašto kultūrai, istorijai ir naujienoms. - See more at: http://www.selonija.lt/about/#sthash.P7mvmhue.dpuf

Selonija” yra lotyniškas Sėlos pavadinimas, žemės, kurioje gyveno baltų gentis sėliai. Kaip ją vadino patys sėliai – nežinia, o štai lotyniškas pavadinimas Selonija (Selonia, Zelonia) išliko viduramžių raštuose. Jais ir kitais dokumentais remdamasis, kalbininkas Kazimieras Būga pietinę (taigi, lietuviškąją) Sėlos dalį vedė nuo Salako per Uteną, Svėdasus, Subačių, Palėvenę iki Saločių (maždaug du trečdaliai buvusios sėlių žemės yra dabartinėje Latvijoje). Nors šiuo metu istorikai mano, kad sėlių dabartinėje Lietuvos teritorijoje taip plačiai negyventa, visgi  beveik visas dabartinis Biržų rajonas buvo sėlių gentinė žemė. - See more at: http://www.selonija.lt/about/#sthash.P7mvmhue.dpuf

Selonija” yra lotyniškas Sėlos pavadinimas, žemės, kurioje gyveno baltų gentis sėliai. Kaip ją vadino patys sėliai – nežinia, o štai lotyniškas pavadinimas Selonija (Selonia, Zelonia) išliko viduramžių raštuose. Jais ir kitais dokumentais remdamasis, kalbininkas Kazimieras Būga pietinę (taigi, lietuviškąją) Sėlos dalį vedė nuo Salako per Uteną, Svėdasus, Subačių, Palėvenę iki Saločių (maždaug du trečdaliai buvusios sėlių žemės yra dabartinėje Latvijoje). Nors šiuo metu istorikai mano, kad sėlių dabartinėje Lietuvos teritorijoje taip plačiai negyventa, visgi  beveik visas dabartinis Biržų rajonas buvo sėlių gentinė žemė. 

Senasis tiltas per Apaščią XX a. 3 dešimtmetyje. 1931 m. jo vietoje pastatytas naujas, gelžbetoninis.

Borisas JANUŠEVIČIUS

Šiandien apsilankykime kiek atokesniame, rečiau minimame miesto rajone už Apaščios. Jo istorija būdinga anuometinių miestų, Slabadomis vadinamų, dažnai bruzdančių proletariškų pakraščių gyvenimui.

Kiek vėliau čia apsigyveno ne mažai Biržuose garsėjusios inteligentijos.
1610 m. Biržų miesto inventoriuje už Apaščios jokių pastatų pažymėta dar nebuvo.

Po to, kai dėl nuolat niokojusių gaisrų mieste buvo uždrausta statyti ūkinius pastatus, pagal Kristupo II Radvilos (1585 –1640) instrukciją, už šios upės buvo atmatuoti 59 sklypai daržams ir ūkiniams pastatams. Už jų tęsėsi dirbamų žemių plotai.
Šis rajonas ilgai nepanašėjo į miestą.
 Naktį tamsoje paskendusiose negrįstose ulytėlėse stūksojo šiaudais dengti, lentomis neapkalti, nedažyti namai. Jokių parduotuvių.

Dar 1925.10.18 „Biržų Žinios“ to meto Kilučių gatvės vaizdą aprašo taip: „Nepaprastai blogo įspūdžio daro visas Biržų miesto Užuapaštis, Kilučių gatvė. Čia pėsčiam žmogui vietomis tenka bebrendant gatvės purvais net iki kelių sušlapti.
Bet to dar negana.
Palei spygliuota viela užraizgytas tvoras nemažai sužeidžiama rankų, sudraskoma drabužių… Ypač pasižymi dumblynėmis – vadinamoji kelmynė.
Jokių trotuarų neturima…”

Miesto pakraščiuose vėlyvus praeivius dažnai užpuldinėdavo plėšikai: „Gruodžio 22 d. vakare apie 10 val. p. Marcinkevičienei Benosiškių vienk. beeinant iš Biržų m. Kilučių keliu miesto lauke, 2 vyrai nusivedę ją nuo kelio, atėmė 20 litų pinigų, rietimą milo ir bandė nuimti kojines. Pagaliau paleido prigrasindami, kad niekam apie tai nebūtų kalbama” (1924 m. „Biržų Žinios“).

Žiemą gatvelėse dažnai bastydavosi pro atsainiai paliktas atdaras tvartų duris prasmukusios kiaulės. „Niekas jų nesulaiko – užuodžia kokiam šiukšlyne išpiltas pamazgas ir traukia į tą kiemą, – su pamazgom išpila visokių plutelių, kitąkart ir gera abišalė išmetama, mėsgalių pasitaiko, bulvių lupenų, koks burokas, – va, žydai bulvių plonai niekad neskuta, o gyvulėliui to ir tereikia, kas nuo pono stalo nulieka…“ (A. Žagrakalytė, „Eigulio duktė: byla F 117“)

Pavasarinių polaidžių metu rajonas dažnai kentėdavo nuo potvynių.
 Dar 1932 m. spaudoje buvo rašoma: „…gaisrininkai aliarmą sukėlė, varpai gausti pradėjo…
Š. m. balandžio mėn. 5 d. biržiečiams Apaščios upė buvo nemaža baimės įvariusi.
 Jau apie pietus gaisrininkai gerokai turėjo darbo, kol išskirstė visai prie miesto susigrūdusius ledus. Bet ledai tą pačią dieną vakare apie 6-7 val. pradėjo grūstis prie gelžbetoninio tilto ir taip susispietė, kad vanduo staigiai pradėjo kilti.
Beregint vanduo apsėmė visą Apaščios gatvę, pradėjo veržtis į Žemąją, Dvareckienės ir net Kilučių gatves.
 Namai atsidūrė ant vandens… Apie 100 žmonių dirbo su ledais. Apie 10 val. ledai šiek tiek pavyko išsklaidyti ir vanduo pradėjo slūgti…”

Kilučių gatvėje 1924–1927 metais buvo tik viena Enriko Steponavičiaus žuvų parduotuvė ir Rozos Zingeraitės kepykla.

XX a. I dešimtmetyje tuometinio Biržų fotografo G. Šneiderio užfiksuota Biržų valsčiaus valdyba. Čia gali būti ir J. Liausėdas su J. Aukštikalniu tik, deja, jau nėra kam jų atpažinti.


XX a. I dešimtmetyje tuometinio Biržų fotografo G. Šneiderio užfiksuota Biržų valsčiaus valdyba. Čia gali būti ir J. Liausėdas su J. Aukštikalniu tik, deja, jau nėra kam jų atpažinti.

Apie 1937–1938 metus miestelėnas Jodinskas Karolio Liausėdo name išnuomojo 2 kambarius ir juose atidarė parduotuvę.
Kiek paprekiavęs tik maisto produktais, jis prekių asortimentą pradėjo plėsti kol, pagaliau pradėjo pardavinėti net dviračius.
Vieta parduotuvei buvo tinkama, nes konkurentai prekiavo toliau.

Be to, jau buvo prasidėjusi agitacija pirkti pas lietuvius.
Be nuolat užsukančių aplinkinių kaimų valstiečių čia lankydavosi ir daug Užapaščio gyventojų.
Jodinskas bemat praturtėjo ir toje pat Kilučių gatvėje (prieš J. Trečioko namus) įsigijo nuosavą sklypą.
Sparčiau ši miesto dalis pradėjo plėstis XX amžiuje.

1929 metais įkurtą I seniūniją jau sudarė Kilučių, Lieptų, Dvareckienės (buv. Prievilniaus (Przywilenski), Pakalnės (buv. Aukštoji už upės), Purvo, Upės, Kelmynės, Jungiamoji, Skratiškių gatvės ir tame rajone už Apaščios buvę vienkiemiai.
Šioje seniūnijoje gyveno 775 gyventojai; „Skersinė“ Tilto (Basanavičiaus) gatvės dalis.

Į Užapaštį buvo patenkama pro J. Janonio (Przywilenski, Prievilnio, Dvareckienės) gatvėje pastatytą lieptą arba pro Tilto (vėliau J. Basanavičiaus) gatvėje nuo seno stovėjusį ir bebaigusį sugriūti medinį tiltą.
1924.06.15 „Biržų Žiniose” buvo rašoma, kad juo eidami arkliai galėjo susilaužyti kojas. Naujas gelžbetoninis tiltas buvo pastatytas tik 1931 metais.

Prekybai patogiose tilto prieigose nuo Parovėjos pusės į turgus tarpukariu atvykstančių valstiečių ir artimiausiai gyvenančių miesto pirkėjų laukdavo eilė parduotuvėlių, dažniausiai – žydiškų.
Tilto ir Kilučių gatvių kampe nuosavame mediniame name prekiavo ir gyveno Simsono Lipšico šeima. Per karą aplinkiniai nameliai sudegė, o S. Lipšico namas vienintelis išliko iki šių dienų.
Šiame rajone linais prekiavo pirklys Abė Racemoras, miltais – pirklys Šmuelis Libermanas, kailiais – Jankelis Rozenkovičius. Kailius išdirbinėjo Zundelis Vinas.

Lietuvių verslininkų šiame rajone buvo mažai. Vėjo gatvėje veikė „Nelaimių malūnu“ vadinamas Jono Margučio vėjo malūnas. Daugiau apie jį – kiek toliau.
Tuometinės Tilto gatvės 51 numeryje dūzgė Jokūbo Turlos lentpjūvė.
Pas Malūno gatvės 10-ajame name gyvenantį Miežiūną jau nuo 1922 metų buvo galima užsakyti pasivažinėjimams po miestą ir apylinkes 4 vietų lengvą automobilį „Ford”.
 Jis tapo pirmuoju taksistu Biržuose.

Stambiausia įmonė Užapaštyje, suprantama, buvo Malūno gatvėje, nuo seno garsėjęs Teodoro Jansono linų verpimo ir audimo fabrikas, vilnų karšykla bei valcų malūnas.
Šiame rajone įvairiu metu gyveno keletas Biržuose žinomų žmonių.
Apie 1921 metus Malūno gatvėje, Mykolo Vanago name, apsigyveno aktoriaus Boriso Dauguviečio šeima.

Čia lankėsi operos grandas Kipras Petrauskas, rašytojas Kazys Binkis, aktorė Nelė Vosyliūtė, vietinis teisėjas Afanasjevas su žmona, reformatų kunigo P. Jakubėno šeima ir daug vietinės inteligentijos.

Čia Dauguviečių šeima ir iširo.
Beje, kaip ir toje pat gatvėje netoli gyvenusių mokytojų Viliaus ir Elenos Šlekių šeima.
Mokytojai Žaromskiai ir V. Didžiulis taip pat gyveno Malūno gatvėje.
Greta esančioje Vėjo gatvelėje kūrėsi Biržų apskrities viršininko Jono Brogos šeima.
Kilučių gatvėje butą nuomojo ir 1927–1933 apskrities viršininku dirbęs Vladas Rozmanas.

  Iki šių dienų išlikęs Simsono Lipšico namas (kairėje) Kilučių gatvės pradžioje.
Laimutės Norkienės nuotr.
Dabar nuo Simsono Lipšico krautuvėlės pasukime į dešinę. Mes jau buvusioje Nadmostowos (vėliau – Pazagumienos, Kilučių, Gorkio) gatvėje.
 Kiek paėjus Kilučiu gatve, kairėje – biržėno pramonininko, išradėjo Jurgio Trečioko (1863–1927) namas.
Kelmynėje jis taip pat turėjo namą.
Dar jaunystėje Jurgis buvo išvykęs pas brolį į Peterburgą.

 Gamindamas artilerijos detales Rusų–japonų karui ten jis gerokai pralobo.
Grįžęs į Biržus Kilučių gatvėje Jurgis pasistatė naujus namus.
Iš Teodoro Jansono nupirktus namus Dagilio gatvėje nuomojo Biržų spaustuvei, kurios dalininku buvo jis pats.

Namo rūsį nuomojo kepykla, salkas – gyventojai.
Kilučių gatvės name pas savo dėdę gyvenę Jokūbas ir Petras Trečiokai slaptai spausdindavo nelegaliųjų moksleivių „aušrininkų“ šapirografuotą laikraštėlį.
 Daugiausiai į jį rašydavo J. Janonis, iliustruodavo V. Šlekis ir Alf. Žukauskas.
Mieste, prie turgavietės įsigytame žemės sklype, Jurgis Trečiokas įkūrė metalo gaminių fabrikėlį ir sandėlį.

Tuometinė spauda reklamavo: „…nuosavo naujo išradimo lengvi amžini grėbliai šieno grėbimui su gelažiniais tuščiais dantimis, kurie gvintais įsisuka šiekšton“.
Čia buvo galima nusipirkti dviračių, angliškų įrankių, ūkio padargų, stiklinių, „ceplinių ir farforinių“ indų, geležinių ir ketaus kryžių, vainikų.
Dar caro laikais Jurgis buvo sumanęs Rinkos aikštėje statyti teatrą ir jį nuomoti.
Iškasė net jo rūsį.
Bet persigalvojo ir statybos nebetęsė.
Jurgio Trečioko nekilnojamąjį turtą sudarė 40 ha žemės ir penki namai: du – Kilučių gatvėje, po vieną – Rinkos, Dagilio, Kelmynės (prie upės) gatvėse.

1909 m. Jurgiui gimė duktė, garsi Lietuvos dailininkė, pedagogė, politinė veikėja Irena Trečiokaitė-Žebenkienė.
1928 m. ji baigė Biržų gimnaziją. 1928–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, kur įgijo grafikos ir freskos-mozaikos specialybę.
Jai dėstė tuometinės Lietuvos meno garsenybės: Juozas Mikėnas, Kajetonas Sklėrius, Mstislavas Dobužinskis.
Tuo pat metu, 1928–1932 m., Vytauto Didžiojo universitete Irena studijavo teisę. 1944 m. ji eksternu baigė Vilniaus dailės institutą ir tapo šio instituto dėstytoja. 1947 m. – ji jau docentė, 1948–1951 m. – piešimo katedros vedėja.
Ji stebino savo tvirtomis kairuoliškomis pažiūromis.

XIX amžiaus gale Kilučių ir Skratiškių gatvių sankirtoje gyveno Biržų miesto seniūnas Jonas Liausėdas. Trumpai apie šią, anuomet garsėjusią šeimą. XIX amžiaus 50–70-uose metuose Biržų miestelėnams Adomui ir Luizai Liausėdams gimė keturios dukros: Darata (Frankienė), Florentina (Januškevičienė), Kristina (Laparauskienė), Ona (Dučinskienė) ir vienintelis sūnus Jonas (g. apie 1850 m.).

Daratos Liausėdaitės sūnus Raimondas Frankas (1879–1949) su Marija Jašinskaite (1880–1964) sulaukė trijų sūnų, iš kurių Mykolas Frankas (gimė 1914 m. balandžio 10 d. Maskvoje, mirė 1968 m. balandžio 3 d. Biržuose) tapo Lietuvos evangelikų reformatų kunigu.

 1933–1936 m. jis mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultete, o jį uždarius – Prahos Karlo universitete. Jo pastangomis buvo suremontuota Papilio bažnyčia, klebonija, prižiūrimos aplinkinės kapinės, iš likviduojamų Vilniaus evangelikų kapinių pervežti žymiųjų papiliečių, kunigų palaikai.

Daratos sesers Florentinos sūnus Viktoras Januškevičius (1903–1982) tarpukariu tapo autoritetingu Biržų gimnazijos lotynų kalbos mokytoju.
Gimnazistai žavėjosi mokytojo erudicija, gebėjimu sudominti dėstomu dalyku.

V. Januškevičius mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, esperanto kalbas, dėstė ir logikos, psichologijos kursus. Viktoras Januškevičius su žmona Ona Plepyte (g. 1907 m.) užaugino dukrą Vitą.
 Tapusi anglų kalbos mokytoja Vita ištekėjo už buvusio Biržų muziejaus vadovo, vertėjo, didelio Biržų krašto patrioto Algimanto Baublio, kuriam šiemet įteiktos Biržų garbės piliečio regalijos.

1960 m. Biržuose gimęs Vitos ir Algimanto sūnus Arūnas Baublys 1983 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
 Padirbėjęs „Sėlos“ muziejuje, A. Baublys išvyko į Klaipėdą dirbti Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedroje ir Evangeliškosios teologijos centre.
Klaipėdoje apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.
Vienintelis Luizos ir Adomo Liausėdų sūnus Jonas išsiveržė į tuometinio miesto valdžią.

1880 m. balandžio 3 d. miestelėnui Juozapatui Aukštikalniui perkant iš Aleksandro Ruplėno vieną ketvirtadalį valako žemės, pirkimo aktą ir parašus patvirtino ir Biržų miestiečių valdybos („Биржанской мещанской управы“) antspaudą pridėjo Biržų miesto seniūnas Jonas Liausėdas.

Jo parašai dažnai užtinkami XIX amžiaus pabaigos Biržų dokumentuose.
Jonas Liausėdas su žmona užaugino sūnus Karolį, Aleksandrą ir Joną, bei dukteris: Emiliją ir Mariją. Ištekėjusi už Vincento Šimkevičiaus jų sesuo Emilija su seserimi Marijona gyveno Šimkevičių name Kęstučio gatvėje.

1939 metų duomenimis, didoką sklypą Kilučių ir Skratiškių gatvių kampe valdė broliai Aleksandras, Karolis ir Jonas Liausėdai.
Tai minėtojo Jono (seniūno) sūnūs.
Karolis su broliu Aleksandru buvo išvykę uždarbiauti Amerikon kur dirbo anglių kasykloje ir nemažai uždirbo.

Grįždamas namo karo pabaigos turėjo palaukti Ukrainoje, kur dirbo šovinių fabrike.
1926 metais grįžęs į Lietuvą Karolis vedė Leontiną Šlekytę iš Dirvonakių ir kartu su broliu Aleksandru Kilučių ir Skratiškių gatvių kampe pasistatė namą.
Čia augo P. Skodžiaus aprašytas vienas iš Dvareckienės gatvės vaikų, kompanijos herojus Karolio Liausėdo sūnus Viktoras.

 Šių eilučių autoriui jis – buvęs klasės draugas, o šiandien – ir šio pasakojimo bendrininkas.
Dar tada, kai pradinės mokyklos klasės buvo išblaškytos po miestą, mums kurį laiką teko mokytis Rotušės gatvės „ubagynėje“, o vėliau ir naujai pastatytoje „Aušros“ pradinėje mokykloje.
Karas mus išskyrė.

Sudegus mūsų butui, aš išvažiavau į Kauną.
 Besibaigiant karui Viktorui iki šaukiamojo amžiaus trūko vienų metų.
Tai leido jam išvengti mobilizacijos, sėkmingai baigti Kauno politechnikos Institutą ir tapti tiltų statybos specialistu.
Ypač vaizdžiai priemiesčio už Apaščios gyvenimas pavaizduotas Skratiškių gatvės antrajame name gyvenusio kraštotyrininko Juozo Žagrakalio 1973 metais parašytuose prisiminimuose apie čia gyvenusius Aukštikalnius.

Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą žinomas tarpukario teisininkas, vertėjas ir prozininkas, pasvalietis Juozas Žagrakalys (1906–1977) dirbo advokatu Zarasuose ir Panevėžyje, leido žurnalą “Teisininkas”.
1945 m. buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutą.
Grįžusiam iš tremties jam nebuvo leista gyventi gimtajame Pasvalyje.
Todėl vedęs Aleksandro Aukštikalnio dukrą Pauliną nuo 1956 metų jis apsigyveno iki šiol išlikusiame Skratiškių gatvės antrajame name.

 Tai buvo Juozo antroji santuoka.
Čia jam ir gimė mintis aprašyti savo žmonos šeimos praeitį.
2013 metais šie užrašai buvo panaudoti išleistoje Agnės Žagrakalytės tikrais faktais ir įvykiais paremtoje kelių kartų istorijoje – romane „Eigulio duktė: byla F 117“.
Dalis Užapaštyje vykusių ir kaimyno Viktoro Liausėdo papildytų knygos faktų panaudota ir šiame rašinyje.
Biržuose Juozas Žagrakalys dirbo metereologijos stotyje, rašė straipsnius “Biržiečių žodžiui”, rinko tautosaką.

Yra paskelbęs monografiją apie daktarą Domininką Bukantą, apsakymų, išvertęs S. Undset romaną “Kristina”.
Nuo 1960 metų Juozas saugojo dalį Biržų slaptojo archyvo kurią 1973 metais perdavė Nacionaliniam muziejui Vilniuje.
 J. Žagrakalys su žmona palaidotas Pasvalio gatvės kapinėse.
 Čia ilsisi ir Aleksandras ir Michalina Aukštikalniai.

Bet pasakojimas apie Aukštikalnius – kitoje šio rašinio dalyje.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt
- See more at: http://www.selonija.lt/2015/04/16/anoj-pusej-apascios-i/#sthash.9uEU9eBx.dpuf