Štai rugsėjo
18 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas
Nausėda, susitikęs su Vyriausybės nariais, aptarė aktualiausius politinės
darbotvarkės klausimus, tarp jų ir pirmųjų
žingsnių „Gerovės valstybės „ link įgyvendinimą.
Per susitikimą buvo pasiektas principinis sutarimas, kad
skurdo būklė tarp pensininkų yra viena didžiausių šalies socialinių problemų,
kurią būtina neatidėliojant spręsti.
Dėl to bus
įgyvendinama Prezidento iniciatyva užtikrinti, kad senatvės pensijos augtų sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis.
Šia proga tenka
pastebėti, kad esamas Prezidentas yra kompetentingas
ekonomistas ( kas jį iš esmės išskiria iki lig šiol buvusių), ir jam gerai žinoma „Gerovės valstybės“
samprata, ko tikrai nepasakysi apie mūsų plačiąja visuomenę.
Savaime suprantama, kad „Gerovės
valstybės“ samprata yra žymiai platesnė nei padorių senatvės pensijų užtikrinimas.
Štai kaip apibrėžia „Gerovės
valstybę“ Vikipedija:
Gerovės valstybė – socialinių institutų visuma, leidžianti
valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir
darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją
statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi
kultūrą ir mokslinius tyrimus.
Gerovės valstybės teorija per pastarąjį pusamžį buvo labiausia išvystyta
klasikiniais tapusiuose G.Espig-Andersen, R.Titmus darbuose. Pagrindiniai
gerovės valstybės požymiai - visų jos gyventojų socialinis apgintumas ir
atsparumas kriziniams išbandymams.
Mokslinėje teorijoje yra apibrėžiami ir įvertinami tipiškiausi gerovės
valstybės modeliai:
1) Institucinis-perskirstomasis-socialdemokratinis, kurio
daugiausia bruožų yra Šiaurės Europos valstybėse,
2) Bismarkinis –
korporatyvinis modelis, kurio daugiausia savybių yra kontinentinės Vakarų
Europos šalyse,
3) Marginalinis – liberalus modelis, kurio daugiausia bruožų
Europoje turi D. Britanija, Airija ir Šveicarija,
4) Korporatyvinis –
klientelistinis modelis, kurio daugiausia savybių yra Pietų Europos šalyse,
5) Marginalinis-liberalus modelis Šiaurės Amerikoje,
6) Rytų Azijos ir
Okeanijos šalių marginalinis-liberalus modelis ir
7) Rytų Europos
korporatyvinis – liberalus- klientelistinis modelis.
Gerovės valstybei pasak socialdemokratinės ideologijos yra būdinga aukštas
BVP, žemas
socialinę nelygybę atspindintis Gini koeficientas, aukštas užimtumas, žemas
nusikalstamumas, normali gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka,
sveikatingumas ir ilgaamžiškumas, socialinis apgintumas ir žmogaus teisės,
pilnatvė ir pasiturėjimas šeimoje bei giminėje, kaimynystėje ir
bendruomenėje, organizacijose bei valstybėje, pagarba ir atsakingumas darbe
bei laisvalaikyje.
Radikalesni kairieji teigia, kad tik kai yra sukurta pastovi sistema,
galima leisti kai kurias sferas perduoti privačios iniciatyvos valdymui, nes
pasak liberalios ideologijos ji geriau sugeba tvarkytis su biurokratija, be
kurios valstybinis reguliavimas yra neįmanomas.
Tačiau šios sferos vis tiek
palieka valstybės kontrolėje, kad būtų išlaikyti gerovės valstybės
standartai.
Socialdemokratai gerovės valstybę laiko tarpine stadija kelyje į demokratinio socializmo visuomenę. |
Plačiąja prasme leidinio paskirtis –
sugeneruoti moksliškai patikimas žinias apie specifinį,
Lietuvoje mažai tyrinėtą
reiškinį – gerovės valstybės raidą.
Knyga taip pat siekia
prisidėti prie tarptautinių ir nacionalinių mokslinių debatų apie gerovės
valstybės vaidmenį ir reikšmę šiuolaikėje visuomenėje.
Knygoje Lietuvos
gerovės valstybės raida analizuojama kitų ES šalių kontekste.
Tačiau šia proga
tenka su dideliu apgailestavimu pažymėti, kad deja deja yra, kaip yra --- Lietuva tarp ES šalių išsiskiria tuo,
kad joje labai jau silpna pilietinė visuomenė, kad ji iš esmės nėra teisinė
valstybė.
Viso to vienas iš akivaizdžių ir nepaneigiamų įrodymų – jau kone 10 metų
klestintis „Valstybinis reketas“ (Neteikiamos centralizuotai paruošto karšto vandens tiekimo paslaugos kainų
prievartinis taikymas.), kuris vien Vilniaus šilumos vartotojams kasmet
atsieina ~ 3 milijonus eurų.
Ir kuriam iš esmės
pritaria Seimas, su jo esamu pirmininku priešakyje, Premjeras, STT. Prokuratūra,
Valstybės kontrolė, kitos spectarnybos.
Todėl blaiviai mąstant, pritariant „Gerovės valstybės“ įdėjai, tenka pažymėti, kad visų pirma reikia pradėti
nuo „Valstybinis reketo“ likvidavimo
ir nuo jo patirtos žalos atlyginimo.
Kadangi Prezidentūroje kol kas tvarka tokia pati, kaip prie
buvusios Prezidentės, tikėtina, kad esamas Prezidentas informacijos apie ~ 10
metų klestintį – bujojantį „Valstybinį
reketą“ neturi.
Todėl tikėkimės, kad
apie jį sužinojęs veiks pagal savo kompetenciją ir pažadus kurti „Gerovės
valstybę“.
Juo labiau, kad per visą "Valstybinis reketo“ klestėjimo laiką visos šalies šilumos vartotojų patirta žala yra geros dešimtys
milijonų eurų.
Šia proga tenka pažymėti, kad buvusios Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės
komisijos (esamos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos) veikla taipogi
yra akivaizdus ir nepaneigiamas neteisinės valstybės įrodymas.
Todėl, blaiviai
mąstant, Prezidentas turėtų pavesti Valstybės kontrolei, kuri yra informuota
apie neteisinę buvusios
Valstybinės
kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklą, tačiau
tai ignoruoja, atlikti jos veiklos atsakingą auditą, kuris nė karto nebuvo atliktas
nuo 1997 metų .....
Sumoje.
blaiviai mąstant, jei bent tai nebus
padaryta, greičiau su „Gerovės valstybe“
bus taip, kaip ir buvo ...............
.
.
